Bylos, kuriose kaltinamieji arba nukentėjusieji yra tik nepilnamečiai, – dar visai neseniai tokia buvo Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroru tapusio Sauliaus Galmino kasdienybė. Daugiau kaip 13 darbo prokuratūroje metų šiam teisininkui atskleidė ne vieną mūsų visuomenės ydą. Karjerą pradėjęs Šilalės rajono apylinkės prokuratūroje ir jos vyriausiąją prokurorę Anicetą Kancienę kaip savo svarbiausią mokytoją prisimenantis prokuroras atvirai teigia, kad nepilnamečių nusikalstamumas auga.
Kas dėl to kaltas, kalbamės su prokuroru Sauliumi GALMINU.
– Dėl ko, Jūsų nuomone, nepilnamečiai prasikalsta dažniausiai: iš paikumo, iš noro pasirodyti prieš draugus, o galbūt dėl to, kad gyvena nepritekliuje ir nusižengti įstatymams juos verčia aplinkybės? O gal įžvelgiate kitas priežastis?
Iš esmės galime patys save (suaugę) kaltinti dėl visko. Nepasakysiu nieko naujo – su vaikais reikėtų nuo pat mažens kuo daugiau bendrauti, rodyti teigiamo elgesio pavyzdžių. Bėdos dažniausiai prasideda, kai vaikams trūksta dėmesio. Tad geri tėvai vaikams turėtų būti ir draugai, ir patarėjai, ir mokytojai. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai vaikui reikia patarimo, ir tada ypač svarbu, kad būtų kam išklausyti, draugiškai patarti, o kartais – leisti patiems surasti problemos sprendimo būdą. Tačiau svarbiausia – nesmerkti ir niekada neapleisti.
– Ne vienerius metus dirbote su nepilnamečių bylomis, pats taip pat esate mažamečių tėtis, tad natūralu, kad kai kurios bylos Jus palietė labiau, įstrigo giliau ar vadovaujant joms reikėjo žymiai daugiau pastangų. Kokia byla per visus darbo su nepilnamečiais metus Jums įsiminė labiausiai?
Bylos, kuriose nukentėjusieji arba įtariamieji yra nepilnamečiai, reikalauja atidos ir jautrumo. Turbūt ne veltui įstatymo leidėjas tokio pobūdžio byloms Baudžiamajame kodekse paskyrė specialų skyrių, apimantį nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę.
Gerai pamenu vieną atvejį, kai reikėjo pačiam įtikinti tėvą perduoti sūnų vaiko motinai ir taip gera valia įvykdyti teismo sprendimą. Visgi pradėti ikiteisminį tyrimą teko. O teismo sprendimui įvykdyti reikėjo gauti ir teismo leidimą esant būtinybei panaudoti net jėgą.
Laimei, viskas baigėsi gerai ir vaikas buvo perduotas motinai, nors niekur nedirbantis ir savo gyvenamojo būsto neturintis vyras visais įmanomais būdais stengėsi išvengti sūnaus perdavimo, slapstėsi nuo antstolio ir policijos pareigūnų.
– O ką galvojate apie šiuo metu Lietuvoje labiausiai aptarinėjamas istorijas, kai Kėdainių rajone tėvas savo du vaikus, o mama Šakių rajone savo kūdikį įmetė į šulinį?
Manau, kad tai jau kažko pasekmė. Priežastys gali būti pačios įvairiausios – šeima, vaikystės traumos, alkoholis. Jei žmogus augo matydamas nuolat girtaujančius tėvus, jei šeimoje nebuvo tinkamo pavyzdžio, kaip reikėtų teisingai gyventi, kaip rūpintis savo atžalomis, tai iš kur vaikas gali to išmokti, ypač, jei gyvena vienkiemyje ir beveik nemato kitokių šeimų, diegiančių kitokias vertybes savo vaikams.
Nepilnamečių nusikalstamumas turi tendenciją augti. Su šia problema turėtų kovoti ne tik teisėsaugos institucijos, bet ir visuomenė. Juk nusikaltėliais negimstama, jais tampama.
– Koks tėtis esate – griežtas ar lepinate vaikus?
Turiu du sūnus – penkerių ir šešerių. Manau, kad esu griežtas, bent jau žmona taip sako. Na, o lepinti vaikus turbūt patinka kiekvienam, tačiau tą daryti reikėtų su saiku. Galbūt susikurti savus ritualus, kad vaikas jų lauktų, ar palepinti už gerus darbus, elgesį, žodžius.
Žinoma, lepinimo sąvoką taip pat reikėtų apsibrėžti. Tai neturėtų būti vien tik brangių žaislų ar saldumynų pirkimas, bet ir kiti būdai. Gaila, kad dar nėra parašyta tokios knygos, kurią perskaičius galėtume tapti geriausiais tėvais pasaulyje.
– Visai neseniai pakilote karjeros laiptais. Laimėjęs konkursą, perėjote į Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyrių. Dirbdamas Klaipėdos apylinkės prokuratūroje specializavotės nepilnamečių justicijos srityje, o nuo šiol dirbsite tik su ekonominėmis bylomis. Ar gaila vaikus iškeisti į skaičius?
Žinoma, kad gaila. Man pavyko sukaupti nemenką žinių bagažą. Darbas nepilnamečių justicijos srityje apimdavo ne tik nepilnamečius, kurie buvo įtariami įvykdę nusikalstamas veikas, bet ir nepilnamečius, kurie vienaip ar kitaip nukentėjo nuo nusikalstamų veikų.
Temos, susijusios su nepilnamečiais, visais atvejais būna labai specifinės ir tam reikia turėti ne tik teisės, bet ir psichologijos žinių. Tačiau nė kiek neabejoju, kad šią sritį perėmę mano kolegos darbuosis ne ką prasčiau, o tolesnio mano darbo specifika kardinaliai nesikeičia, keičiasi tik nusikalstamų veikų specializacija.
Man tai bus gera nauja patirtis, prasmingos permainos. Visada laikiausi nuomonės, kad prokuroras negalėtų, o ir neturėtų specializuotis tik labai siauroje nusikalstamų veikų srityje. Visgi ne tam baigiame teisės mokslus, kad sugebėtume tirti tik tam tikras nusikalstamas veikas.
– O kas Jus paskatino pasirinkti būtent teisę?
Jei atvirai, tai aš, kaip ir daugelis jaunų žmonių, nežinojau, kuo norėčiau tapti ateityje. Jei ne mano užsispyrimas, šiandien greičiausiai būčiau buvęs krepšinio treneriu. Kadangi esu baigęs sporto mokyklą (krepšinio specializaciją), buvau realus kandidatas tapti tuomet Kūno kultūros akademijos studentu. Jau ir dokumentai visi buvo paruošti – pamenu, kad net keli klasiokai prašė studijuoti kartu.
Visgi nuėjau kitu keliu ir šiandien labai tuo džiaugiuosi, nes patekau ten, kur ir yra mano vieta. Savo, kaip teisininko, darbo greičiausiai nekeisčiau į nieką. Tai, turbūt, mano gyvenimas. Teisingumas – man visada buvo, yra ir bus svarbiausia.
– Visada gerai nusiteikęs, kupinas iniciatyvos, idėjų, sėkmingai darantis karjerą ir auginantis du sūnus randate laiko ir renginiams. Netrukus vyks Jūsų organizuojamos Klaipėdos teisėsaugos institucijų šaudymo varžybos ir atvirų durų diena Klaipėdos apygardos prokuratūroje. Kaip viską spėjate per 24 valandas?
Visada sau sakau, kad jei nori, viską gyvenime gali padaryti ir pasiekti. Esu visiškas optimistas. Žinoma, stengiuosi planuoti savo laiką, todėl atrandu jo savo darbams ir iniciatyvoms įgyvendinti. Žinau, kad visiškai atsiduodamas darbui atimu laiką ir iš savo šeimos.
Tačiau man pasisekė – turiu gerą žmoną, kuri visais klausimais mane palaiko, o palaikymas skatina judėti toliau. Tiesa, ne viskas taip paprasta ir lengva, kaip atrodo. Visų pirma tai užima laiko, antra – tenka vadovybei įrodinėti iniciatyvų naudą ir tikslus, trečia – renginių įgyvendinimui reikalingas finansavimas.
Kažkada tikrai buvo labai sunku įtikinti savo tiesioginius vadovus dėl vieno ar kito renginio naudos. Džiaugiuosi, kad viskas keičiasi į gerąją pusę, ateina nauji vadovai, kurie turi visai kitokį mąstymą.
– Ar linkėtumėte sau vieną dieną tapti generaliniu prokuroru?
Koks karys nenorėtų tapti generolu? Tikslų ir svajonių turime visi. Mano subjektyvia nuomone, jų neturintis žmogus tiesiog pasmerktas. Mano svajonė – tapti geru vadovu, nes būti tik vadovu gali beveik visi.
Tačiau kiekvienoms pareigoms reikia subręsti kaip asmenybei. Šiandien aš noriu kuo greičiau įgyti patirties savo naujame darbe Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriuje. Manau, kad būtent ši dar gana nauja nusikaltimų elektroninėje erdvėje kategorija, į kuriuos aš gilinsiuosi, turi ryškią tendenciją sparčiai augti. Tikriausiai tėra tik laiko klausimas, kada daugelis nusikalstamų veikų persikels į elektroninę erdvę.
– Jei būtumėte generaliniu prokuroru, kokią prokuratūrą matytumėte Jūs?
Svajoju apie šiuolaikinę, modernią ir galinčią operatyviai padėti žmogui teisinę instituciją. Manau, kad prokuratūra kaip institucija turėtų užimti būtent tokią vietą valstybėje. Bet kuris asmuo turėtų būti įsitikinęs, kad čia ras tinkamą pagalbą. Todėl institucijos atvirumas ir noras bendradarbiauti su visuomene, mano nuomone, suteikia daugiau pasitikėjimo pačia institucija. Tikiu, kad lėtais žingsneliais mes einame link to.
Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Ignė Rotautaitė.
Nuotraukoje: prokuroras Saulius Galminas.
2016.03.04; 09:04
