Štai ir vėl turime rimtų galvosūkių. Užsienio žiniasklaidoje svarstoma, ar sava mirtimi mirė du aukšto rango Rusijos generolai.
Krymą okupavusiems desantininkams vadovavęs generolas Aleksandras Šušukinas teturėjo 51-erius metus, kai jį ištiko mirtis. O GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) vadovas Igoris Sergunas, be abejo, žinantis, kas ir kodėl numušė civilinį orlaivį virš rytų Ukrainos, mirė sulaukęs vos 58-erių metų amžiaus.
Omenyje turint generolų politinį statusą, akivaizdu, kad jiems buvo prieinama aukščiausio lygio medicininė priežiūra. Todėl sunku patikėti, jog net ir didelę įtampą patiriantys bei daug dirbantys asmenys krito dėl sveikatos sutrikimų. Tiesa, oficiali Rusijos pozicija aiški net ir neskaičius Kremliaus užuojautų: generolai mirė dėl sušlubavusios sveikatos. Taip, žinoma, irgi galėjo nutikti. Žmogaus organizmas – trapus, ne iš plieno ir geležies sukonstruotas.
Tačiau šios mirtys, iš kurios pusės bežiūrėsime, – įtartinos. Įmanomos keisčiausios sąmokslo teorijos. Pavyzdžiui, Kremliaus valdovas norėjo amžiams nutildyti liudininkus, kurie tarptautinei bendruomenei mainais į amnestiją rengėsi pateikti sensacingų žinių apie karinę kampaniją prieš Ukrainą. Kita versija: generolai nesiruošė nieko Vakarams pasakoti, tiesiog Kremliaus vadovybė išsigando, kad jie ne savo valia pateks į Vakarų teisėsaugos rankas bei išplepės tai, ko nedera atskleisti. Neatmestini ir šie spėjimai: galbūt generolai buvo pašalinti už tai, kad perėjo į Vladimiro Putino oponentų gretas; galbūt tarp Rusijos jėgos struktūrų kilo karas dėl įtakos sferų…
Jei šiandieninė Rusija nemokėtų saugoti paslapčių, jei galvos skausmą jai keltų tokio rango išdavikai kaip Vakarams bėdų pridarę Džulijanas Asandžas ir Edvardas Snoudenas, vilčių sužinoti, kas nutiko, turėtume daugiau. Bet Rusijos diktatoriai geba konstruoti valstybės gyvenimą taip, jog išdavysčių tikimybė būtų kuo menkesnė.
Vis tik užtenka prisiminti, kiek įtartinų mirčių dėl neva sušlubavusios sveikatos būta šiuolaikinės Rusijos istorijoje, ir oficialūs Kremliaus pranešimai dėl širdies nepakankamumo ar pervargimo neatrodo nei įtikinami, nei logiški.
Pavyzdžiui, Rusijos rašytojas, satyrikas Viktoras Šenderovičius radijui „Echo Moskvy“ yra sakęs, jog „tai, kad žinia apie RF oro desantinės kariuomenės viršininko vado pavaduotojo Aleksandro Šušukino ir GRU vadovo Igorio Serguno mirtį sukėlė įtarimų, liudija, kokia prasta Kremliaus reputacija“.
Slaptai.lt portalui patiko V.Šenderovičiaus pastebėjimai, todėl norime juos pacituoti: „Daugumai iš mūsų nėra nieko neįmanomo versijoje, apie kurią pirmiausia pagalvojome, – tai nusikaltimo liudytojų pašalinimas. Tuo labiau, kad mirtys sutapo su Boeing‘o reikalų tyrimo pabaiga, su kaltųjų pavardžių skelbimu. Visuomenės požiūriu visiškai nesvarbu, kas tai buvo, valymas ar natūralios mirtys. Svarbu, kad mes visiškai ramiai sutinkame, jog taip galėjo būti“.
Beje, būdamas kategoriškas Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikas, V.Šenderovičius įsitikinęs, jog analogiška situacija JAV – neįmanoma. Net jei Amerikoje maždaug tuo pačiu metu numirtų dešimt CŽV ar FTB vadovų, niekas dėl jų mirčių nepultų kaltinti Baltųjų rūmų šeimininko. Net minties tokios nekiltų, girdi, čia Barako Obamos intrigos. Niekam į galvą nešautų ir mintis įtarti žmogžudystes organizavus respublikonus ar demokratus. Bet vos tik Rusijoje gyvybę praranda aukšto rango karininkas ar žvalgybininkas, visų žvilgsniai pirmiausiai krypsta Kremliaus pusėn.
O dabar pats metas paklausti, koks variantas būtų naudingiausias Lietuvai. Jei Vladimiras Putinas nesijaučia absoliučiai saugus, jei bijo netekti valdžios – mes dėl to saugesni? Bet kas nutiks, jei pašalindamas nepatikimuosius V.Putinas dar ilgam išliks vyriausiuoju Kremliaus pareigūnu? Imsis drastiškiausio, įžūliausio plano – puls Baltijos valstybes?
Tad vėl norom nenorom tenka grįžti prie svarbiausio, aktualiausio galvosūkio – ar NATO pajėgos sugebės mus apginti? Atvirai kalbant, jau pavargome skaičiuoti visus „už“ ir „prieš“.
Bet skaičiuoti, svarstyti, lyginti reikia. Prisiminkime, ką dėstė JAV karinės akademijos tarptautinių santykių ir lyginamosios politikos dėstytojas Robertas Personas leidinyje „The Washington Post“. Jis išvardino apie dešimt priežasčių, kodėl nereikia baimintis dėl Rusijos įsiveržimo į Lietuvą, Latviją ir Estiją. Jis įsitikinęs, jog okupuoti NATO aljansui nepriklausančias valstybes, – viena, o pulti NATO aljanso nares, – visai kas kita. Pirmuoju atveju tarp NATO ir Rusijos karas neįmanomas. Antruoju atveju karas tarp Aljanso ir Kremliaus – neišvengiamas. Ir V.Putinas tai puikiai žino. V.Putinas dar žino, kad šio karo jis nelaimėtų.
Be to, V.Putinas puikiai suvokia, kad net ir okupavęs Baltijos valstybes mažai išpeštų naudos: Lietuva, Latvija ir Estija niekad nesijautė ir niekad nesijaus giminingos Rusijai. Rusija šiose valstybėse visuomet bus svetima.
Ponas R.Personas nurodo ir daugiau priežasčių, kodėl V.Putinas net ir labai norėdamas neva nekiš nosies į Vilnių, Rygą ir Taliną. Ogi Baltijos šalys neturi Rusijai tokios didelės simbolinės reikšmės kaip Moldova, Gruzija ar Ukraina. Lietuva netrukdo Rusijos kroviniams, piliečiams ir ginklams pasiekti Kaliningrado srities. Baltijos valstybių rusakalbiai gyventojai ženkliai skiriasi nuo Ukrainoje gyvenančių rusakalbių. Suprask, jie lojalesni už savo tautiečius Ukrainoje. Taip pat V.Putinui nepavyktų įsiveržti į Baltijos valstybes nepastebėtam. Antrasis Krymo variantas tiesiog neįmanomas.
Panašios nuomonės dėl galimos Rusijos intervencijos į Baltijos šalis laikosi ir „Echo Moskvy“ redaktorius Aleksejus Venediktovas, kurį tikriausiai pelnytai laikome žmogumi, turinčiu ryšių su Rusijos prezidentu. Taigi šis leidėjas ir redaktorius tvirtina, jog atvira intervencija – mažai tikėtina. Jei ir įmanomas konfliktas, tai tik kilus neramumams, provokacijoms, riaušėms.
Būtent tokie ramintojai – patys pavojingiausi Lietuvai. Absoliučių saugumo garantijų duoti mums niekas negali. Net pats V.Putinas. Juo labiau saugumo garantijų neduos nei R.Personas, nei A.Venediktovas. Jei susiklostys specifinė situacija, nejaugi V.Putinas atsisakys galimybės atakuoti?
Ramintojų tekstų nereikia ignoruoti. Juos būtina studijuoti. Tarp jų gali būti ir nuoširdžių lengvatikių, ir tokių, kurie specialiai trokšta užliūliuoti mūsų budrumą. Tačiau ramintojų argumentus reikia studijuoti greta argumentų tų, kurie įsitikinę, jog „karas Baltijos šalyse – vienas realiausių scenarijų po konflikto Artimuosiuose Rytuose“.
Prisiminkime, kokius dokumentus JAV Kongreso karinių reikalų komitetui yra pristatęs JAV karinės minties populiarintojas pulkininkas Daglasas Makgregoras. Šis karininkas Persijos įlankos kare vadovavo amerikiečių eskadronui, per keliolika minučių sutriuškinusiam Irako šarvuotąją brigadą.
Taigi pulkininkas, kuriam neprilipinsi kabinetinio karininko vardo, savo 21 puslapio dydžio ataskaitoje nurodė priežastis, kodėl JAV šiandien ištiktų nesėkmė ginant Baltijos valstybes. Apibendrinti pulkininko įžvalgas galima šitaip: amerikiečiai patirtų milžiniškų nuostolių vien todėl, kad per mažai rūpinasi saugumo reikalais, turi per mažai kareivių ir ginklų. Visi svarbiausi skaičiai byloja apie drastiškai Europoje sumažėjusias amerikiečių karių pajėgas.
Pulkininko manymu, amerikiečiams, jei jie tikrai nori apginti Baltijos valstybes, būtina naujai sukurtos žvalgomosios smogiamosios grupuotės, turinčios daugiau karių nei brigadoje – apie 5,5 tūkst. Joms vadovautų generolai. Jos privalėtų sugebėti žaibiškai išskleisti daugiau nei 87 tankus „Abrams“ bei daugiau nei 160 šarvuočių „Bradley“ maždaug 100 kilometrų plote.
Kitas uždavinys – pajėgumas gintis iš visų pusių be papildomo logistinio aprūpinimo maždaug dvi savaites. Štai tokios grupuotės galėtų atbaidyti V.Putiną nuo pagundų susigrąžinti Baltijos valstybes.
Deja, dabartinė sistema, kai keli šimtai Amerikos karių trumpam atvyksta į Baltijos regioną, nepajėgi užtikrinti ilgalaikio lietuvių, latvių ir estų saugumo. Tokių amerikiečių pajėgų, kokios nūnai dislokuotos Baltijos šalyse, V.Putinas nebijo. Nė kiek nebijo.
Verta prisiminti ir generolo Filipo Bredlio perspėjimus, jog Baltijos valstybėms iškilusi reali destabilizavimo grėsmė. Barakas Obama nestabdo Kremliaus vadovo, ir V.Putinas eina į priekį tarsi peilis per sviestą. Generolas įsitikinęs, jog Lietuvą, Latviją ir Estiją išgelbėti gali tik skaitlinga ir ilgalaikė amerikiečių karių dislokacija. Negalima pamiršti ir aplinkybės, jog Rusija karinėms reikmėms skiria net 4 proc. nuo BVP, o NATO šalys tarsi … nusiginkluoja. Tik šešios valstybės iš NATO didina išlaidas gynybai, bet vis tiek neperkopia 2 proc. barjero.
Svarbūs ir šiuo metu Amerikoje gyvenančio Rusijos užsienio politikos – gynybos eksperto Stefano Blanko (www.Atlanticcouncil.org ) perspėjimai, jog Kremlius neatmeta karinės okupacijos varianto. Rusijos konvencinė ir branduolinė ginkluotė padengia visą Baltijos jūros regioną. Iš Kaliningrado paleistos raketos gali pasiekti ne tik Lietuvą ar Estiją, bet ir Lenkiją su Vokietija. Rusijos slaptosios tarnybos intensyviai verbuoja Baltijos šalių politikus, verslininkus, žurnalistus.
Taigi karo atveju Rusija turi plataus masto konvencinį pranašumą prieš NATO pajėgas. O tai reiškia, kad NATO patirtų milžiniškų nuostolių, jei gintų Baltijos šalis. Vienintelė patikima išeitis – Baltijos šalyse iš anksto dislokuoti gausius ir puikiai ginkluotus dalinius, panašius į pulkininko D.Makgregoro žvalgomąsias smogiamąsias grupuotes. Štai tada konvencinis Rusijos pranašumas sumažėtų, o amerikietiškasis – sustiprėtų.
Be to, Rusija būtinai pasinaudotų netikėtumo faktoriumi: tiesiog vienų karinių pratybų metu jos kariškiai negrįžtų į savo nuolatines dislokacijos vietas, nes gautų įsakymą peržengti Lietuvos ar Latvijos valstybinę sieną. Jie užimtų Baltijos valstybes, ir NATO pajėgoms būtų velniškai sunku juos iš ten išstumti.
Tad vargu ar protinga tikėti „visažiniais“, įrodinėjančiais, esą V.Putinas susitaikė praradęs Baltijos kraštus visiems laikams. Kol JAV laiko Europoje mažiau karių nei Niujorkas turi policininkų, tol Vilnius, Ryga ir Estija negali ramiai miegoti.
Net ir paskutinysis V.Putino interviu, duotas Vokietijos leidiniui Bild, verčia sunerimti: Kremliui labai reikia Baltijos šalių, Kremlius nesusitaikė jas praradęs. V.Putinas atvirai prisipažino negerbiantis valstybinių sienų. Jam svarbiausia, kad niekas neskriaustų po visą pasaulį išsibarsčiusių rusakalbių. Akivaizdi užuomina, jog Rusijos slaptosios tarnybos Baltijos šalyse organizuoja neramumus vadinamuoju „nacionaliniu pagrindu“?
Tad ar nėra taip, jog Kremliaus diktatoriui mes labiau reikalingi nei Amerikai?
Nuotraukoje: besišpypsantis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, nei iš Amerikos, nei iš Europos nesulaukiantis deramo atsako.
2016.01.12; 06:14
