Įvairiuose forumuose ir visai neseniai „Facebooke” įvyko gana aršūs ir, reikia pripažinti, iš mano pusės emocionalūs ginčai dėl draugystės su neva savo identiteto beieškančiais baltarusių nacionalistais. Iš karto pripažinsiu – baltarusiai turi pilną teisę ieškoti savo tapatybės šaknų, domėtis savo istorija, kultūra, etnografija. Kvaila būtų tam prieštarauti. Kai kurie forumo dalyviai netgi sutinka būti solidarūs su baltarusiais, ieškančiais tapatybės. Tačiau gerais norais kelias ir į pragarą grįstas – jie tiesiog nemato vieno esminio dalyko: baltarusių nacionalistai pasuko lengviausiu keliu – pradėjo savintis lietuvių Tautos istoriją, simbolius ir netgi teritorijas.
Žinoma, ko negalima pasisavinti, galima sugalvoti. Tad ir kuriama tai, ko niekada baltarusių tauta ir neturėjo. Kuriamos (tiksliau vos ne pramoniniu būdu štampuojamos) „liaudies dainos“ apie tai, kaip „baltarusių kunigaikštis Vytovtas“ žygiuoja prie Juodosios jūros arba „baltarusių kunigaikštis Olgerdas“ eina į žygį prieš Maskvą ir t.t. Visa tai pristatoma beveik kaip liaudies kūryba, „atrasta“ savo tapatybės šaknų beieškančių baltarusių „istorikų“.
|
|
|
Reikia pripažinti – Vytis jau faktiškai nusavintas baltarusių nacionalistų, sėkmingai „nusavinama“ ir Lietuvos istorija, stengiantis ją paversti kažkokiu pseudoistoriniu kokteiliu, neva LDK iš tiesų buvusi „bendra lietuvių – baltarusių valstybė“, kurioje lietuviai tebuvo „cholopai“, o ponai bei karžygiai buvo, žinoma, baltarusiai. Baltarusių pusė stengiasi organizuoti ir diskusijas, forumus, debatus. Tačiau net ir menkiausias kontaktas su jais reiškia ne ką kitą, o tik nebylų sutikimą su tuo, kad Vytis – jau „bendras“, Lietuvos istorija – taip pat „bendra“. Savo forumuose baltarusių nacionalistai įrodinėja, kad ir Vilnius – „grynai baltarusiškas miestas“. Tai yra bet koks kontaktas ar parama „tapatybės ieškotojams“ yra tiesioginis savų pozicijų praradimas. Tą puikiausia iliustruoja save pasivadinusių „litvinais“ istorijos vagių ir klastotojų tinklapis http://litvania.org/litvinizm.html. |
Žinoma, kažkada buvo didžiulė LDK teritorija. Gyveno ir sugyveno joje daugybė tautų ir religijų. Tačiau tai dar nereiškia, kad šios tautos gali savintis Lietuvos istoriją ar simbolius. „Aukso Orda“ taip pat buvo užėmusi didžiulę teritoriją, tačiau rusų ar totorių nacionalistams mintis kalbėti apie „bendrą Rusijos ir Totorijos istoriją“, manau, atrodo šventvagiška ir visiškai nepriimtina. Be rimto požiūrio į perspektyvą, aklai palaikydami visus, kurie save vadina nacionalistais, galima susikurti didžiulę sunkiai išsprendžiamą problemą ateityje. Gavę kad ir nebylų lietuvių palaikymą, baltarusių pseudoistorikai gali panaudoti tai kaip rimtą savo pseudoteorijų argumentą. Tiesiog gali vieną gražią dieną pasakyti – „matote, su mumis draugauja ir mus palaiko patys lietuviai. Vadinasi, jie pritaria tam, ką mes sakome ir ką darome“.
Žinoma, kaimynystė šiek tiek įpareigoja palaikyti ryšį ir bendradarbiauti su kaimyninių šalių istorikais. Tačiau būtent dabartinėje padėtyje mūsų istorikai gali drąsiai diktuoti savo sąlygas – baltarusiai privalo liautis savintis lietuviškus simbolius ir baigti falsifikuoti istoriją. Deja, Oršos mūšis jau mūsų istorikų bei politikų pražiopsotas. Baltarusiai labai rimtai ruošiasi apie „jų pergalę“ kurti meninį filmą (http://kinopark.by/chtivo/152.html ).
Tačiau ne viskas dar prarasta – dar yra ką saugoti ir apginti. Saugant mūsų pačių istoriją kaip valstybingumo pamatą negalimi jokie kompromisai, netgi minimalūs kontaktai gali būti įvertinti ne kas kita, kaip lietuvių „silpnumas“.
Kaip bekompromisinės politikos pavyzdį galiu pateikti Lietuvos – Rusijos Federacijos derybas dėl okupacinės armijos išvedimo iš Lietuvos. Iš Rusijos Federacijos pusės buvo siūloma daugybė variantų, apeliuojama į sunkias sąlygas, butų trūkumą, Rusijos Federacijos nepasiruošimą ir t.t. Tačiau tvirta ir bekompromisinė Lietuvos pozicija buvo esminis okupacinės armijos išvedimo stimulas. Lygiai tokią pat poziciją Lietuvos pusė buvo užėmusi ir per 1992 metų Barselonos Olimpines Žaidynes, kada būtent TOK nenorėjo leisti Lietuvos olimpinei rinktinei dalyvauti kaip laisvos ir savarankiškos valstybės atstovei. Buvo siūloma daugybė variantų – nuo atskiros delegacijos Rusijos rinktinės sudėtyje iki mistinės „bendros, buvusios SSSR“ rinktinės sukūrimo. Ir vėl gi, tik principingos ir bekompromisinės pozicijos dėka lietuviai galėjo didžiuotis Olimpinėse žaidynėse plevėsuojančia trispalve. Šie du pavydžiai puikiai įrodo principingumo ir bekompromisinės politikos naudą ir tikslingumą.
Atliekant rusų istorijos forumų bei straipsnių monitoringą pastebimas Kremliui lojalių istorikų pritarimas tiek pačiai pseudoistorinei „litvinizmo“ teorijai, tiek lietuvių vaidmens LDK valdyme menkinimas. Manau, tai daroma sąmoningai ir kryptingai. Ir šios veiklos tikslas – Lietuvos valstybės pamatų griovimas.
Taigi galima pateikti vieną esminę dar nuo senų laikų žinomą įžvalgą – didelius rūpesčius sąlygoja mažos ir, atrodo, niekinės klaidos.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Vadimas Juška.
2011.02.21
