Paprotys rašinėti ant sienų yra toks pat senas, kaip ir pasaulis. Grafiti, taip vadinamas „menas“ rašyti ant sienų, siekia pačią žmogaus atsiradimo pradžią.
Pirmieji piešiniai ant uolų ir yra ne kas kita kaip grafiti – jie visiškai atitinka šių laikų miesto „meno“ ideologiją. Pirmykščiai žmonės ant uolų sienų piešė tam, kad perduotų vienokią ar kitokią informaciją, norėjo pranešti apie save ir apibrėžti savo teritoriją. Keistos gyvenimo ironijos dėka Vezuvijaus aukos – Pompėjos /sugriautas mūsų eros 79 metais/ sienų įrašai labai vertinami istorikų.
Jie padėjo daug ką sužinoti apie pompėjiečių gyvenimą, jo rūpesčius, džiaugsmus, aistras. Tyrinėtojai perskaitė ir Amūro strėle pervertųjų užrašus, ir kažkieno grasinimus, net politinius skelbimus. Štai vienas jų: „Tas, kuris neatiduos savo balso už Kvinktą, tegul bus pervarytas per miestą raitas ant asilo“. Bazilikos sienoje galima perskaityti: „Suavis svajoja apie pilnus ąsočius vyno“.
403 m. sausio 23 d. pagal legendą buvo baigta pirmoji Didžiosios Kinų sienos atkarpa. Kitą dieną ant jos jau buvo užrašytas nepadorus žodis.
Pats terminas „grafiti“ atsirado Italijoje 1775 metais ir išvertus reiškia „drėksti“. O grafiti meno tėvynė laikomas Niujorkas. XX a. aštuntajame dešimtmetyje tarp daugybės gaujų čia vyko nuožmios kovos, atnešdavusios daug aukų. Būtent tuo metu atsirado tam tikra subkultūra, atspindinti gaujų gyvenimą. Šitaip gimė hiphopas ir grafiti. Grafiti būdu gaujos apsibrėždavo teritoriją ir pranešdavo apie savo egzistavimą.
Jeigu ankščiau šis „menas“ neperžengdavo „problemiškų“ rajonų ribų, tai XX a. devintajame dešimtmetyje Niujorko metro pasidarė panašus į vieną milžinišką piešinį. Daugelis ėmė paniškai bijoti leistis į metro, nes visi žinojo, kad grafiti rodo, jog kažkur šalia yra jų autorius, o jis, kaip žinia, yra vienos ar kitos kriminalinės grupės narys. Niujorko valdžia stengėsi kovoti su gatvės „dailininkais“, tačiau nieko nepavyko. Piešiniai darėsi vis spalvingesni ir „meniškesni“…
Paryžiuje piešiniai ant sienų atsirado visu dešimtmečiu vėliau. Tai buvo nedideli, į akį nekrentantys piešiniai, mažiau agresyvūs, todėl ši kūryba nebuvo laikoma „kriminalinė“.
Mūsų dienomis JAV ir Europoje grafiti pripažintas alternatyviosios kultūros dalimi. Šis menas aptariamas seminaruose, organizuojami grafiti dailininkų festivaliai, grafiti menas net dėstomas universitetuose. Žodžiu, jis jau išėjo iš pogrindžio.
Lietuvos miestų sienos, ypač Vilniaus, taip pat išpaišytos /išdarkytos/. Nuo 2005 metų balandžio mėnesio Vyriausiasis policijos komisariatas sienų tapytojams paskelbė karą. Jis sudarė 57 miesto sienų, ant kurių galima tapyti, sąrašą ir pateikė jį savivaldybei. Nuo balandžio piešiniai ant „draudžiamų“ sienų laikomi vandalizmu ir baudžiami kaip už administracinius pažeidimus.
2012.03.01
