Rusija siekia diskredituoti mūsų Ignalinos atominės elektrinės uždarymą, o taip pat pasinaudoti mūsų infrastruktūra savo atominei elektrinei, statomai Kaliningrade, teigė Seimo narys Rokas Žilinskas LTV laidoje „Įžvalgos“, kurią veda Virginijus Savukynas.
– Pradėkime nuo energetinio saugumo arba energetinės nepriklausomybės. Kas tai yra? Kaip galėtumėte paaiškinti tas sąvokas?
– Vertėtų pradėtų nuo seniai, it poteriai, išmoktos tezės. Mes esame visiškai priklausomi nuo vienintelio išorinio energijos išteklių šaltinio. Niekam ne paslaptis, kas tas vienintelis tiekėjas.
– Rusija…
– Taip, tai yra Rusija. Taigi paskelbus politinę nepriklausomybę, energetikai mes vis dar esame visiškai priklausomi nuo senojo buvusio „didžiojo brolio“.
– Tai mūsų tikslas yra nuo jo atsijungti?
– Ne atsijungti, o užsitikrinti pasirinkimo galimybę. Todėl energetinės nepriklausomybės nereikia suprasti kaip laidų, vamzdžių nukarpymo, kelių uždarymo. Mums reikia laisvės rinktis. Tai ir yra nepriklausomybė. Teisė rinktis garantuoja energetinį saugumą.
– Tačiau gali atsitikti taip, kad būsime priversti rinktis iš brangių resursų. Štai dabar labai brangiai mokame už šildymą, nežinome, kokia bus elektros kaina po kelerių metų. Ar kaina įeina į energetinio saugumo sudedamąją dalį?
– Tiekėjų konkurencija savaime nustatys sąžiningą kainą. Kokia ji bus? Sunku prognozuoti, kiek mes mokėsime už dujas ar elektrą po dešimties metų. Kažkiek galima prognozuoti, tačiau iš esmės tos prognozės priklauso nuo energijos išteklių kainų.
– Tačiau dabar mes už dujas mokame brangiausiai Europoje…
– Taip yra dėl to, kad esame energetinė sala. Mes neturime iš ko rinktis ir tas vienintelis tiekėjas diktuoja savo sąlygas, neturi kitų konkurentų.
– Pereikime prie atominės elektrinės reikalų. Ar mums reikia naujos elektrinės?
– Šventai tikiu, kad taip – reikia.
– Kokiu būdu nauja elektrinė padidintų saugumą?
– Elektrinė Lietuvą iš importuotojos paverstų valstybe, kuri šimtu procentų pati apsirūpina elektra arba net paverstų ją eksportuotoja. Mums reikia bazinės tinklo apkrovos ir ją geriausiai užtikrintų atominė elektrinė. Juolab kad mes turime visą elektrinei funkcionuoti reikiamą infrastruktūrą, kuri buvo sukurta Ignalinos atominei elektrinei. Jos vertė preliminariais skaičiavimais yra apie 7 milijardus litų. Taigi jei mes neturėsime atominės elektrinės, visa ta turima infrastruktūra nueis vėjais…
– Gerai, bet ar elektra bus pigesnė, jei mes pasistatysime atominę elektrinę?
– Tikrai nebus brangesnė.
– O už kieno pinigus tuomet bus statoma nauja elektrinė?
– Už regioninių partnerių – Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos – ir strateginių investuotojų.
– Kiek tiesos, kad šiuo metu Seime yra pasvarstymų, jog valstybė turi suteikti garantijas tam strateginiam investuotojui? Garantijos tokios, kad bus statoma už mūsų visų – vartotojų – pinigus.
– Yra ir toks finansavimo variantas. Galutinis finansavimo modelis bus nuspręstas derybose tarp regioninių partnerių ir strateginio investuotojo. Kol kas apie tai kalbėti dar anksti.
– Bet tai yra labai svarbu, nes jeigu valstybė prisiims įsipareigojimus, tai reikštų, kad šį projektą finansuotume mes visi. Vadinasi, elektra ir kiti energetiniai ištekliai pabrangs. Ar tai ne per brangu mums ir nepanašu į antrąjį „Williams“?
– Mano supratimu, tai yra labai siauras požiūris…
– Aš tiesiog klausiu…
– Gerai, pasvarstykime… Šiuo metu mes finansuojame „Gazprom“. Atominė elektrinė kainuoja tiek, kiek maždaug per dešimt metų mes sumokame už dujas „Gazprom“. Tuo tarpu atominės elektrinės veikimo laikas skaičiuojamas penkiasdešimčiai – šešiasdešimčiai, o gal ir daugiau metų, turint galvoje šiuolaikinėmis technologijomis paremtas branduolines jėgaines. Tai ar geriau įsipareigoti metų metus mokėti kaimynų monopolininkui už dujas, ar tiesiog šiek tiek susiveržti diržus… Yra paskaičiuota, kad norint finansuoti strategiškai svarbius energetikos projektus, elektros energijos kilovatvalandės kainą reikėtų padidinti maždaug 0,8 cento. Manau, kiekvienam Lietuvos piliečiui tai nebūtų didelė našta.
– Tačiau vis tiek lieka neaišku, apie kokias sumas mes kalbame… Kiek reikės mokėti įgyvendinant šį projektą – 10, 20, 30, 40 milijardų? Ar yra realūs paskaičiavimai, kiek kainuos ta elektrinė?
– Tai vis dar yra derybų objektas. Paprastai branduolinis reaktorius pasaulyje kainuoja nuo trijų iki penkių milijardų eurų.
– Ar mes sugebėsime pastatyti atominę elektrinę? Juk mes net nesugebame uždaryti senosios elektrinės. Turiu galvoje visus skandalus, kurie iškilo pastaruoju metu.
– Grįžkime prie pirmojo jūsų klausimo. Mes esame visiškai priklausomi nuo vienintelio išorinio energijos išteklių tiekėjo. Energetiškai vis dar esame buvusios imperijos dalis. Karai mūsų laikais šiose platumose nėra kariaujami tankais. Karai vyksta per energetiką ir propagandą. Taigi tas vienintelis išorinis išteklių tiekėjas…
– Na, Rusija… Sakykite taip… Ko čia bijoti?…
– Rusija padarys viską, kad mes to energetinės priklausomybės nenusikratytume. Mano supratimu, didele dalimi Ignalinos atominės elektrinės uždarymas yra diskredituojamas būtent tos šalies. Niekam ne paslaptis, kad ta šalis valdo „Nukem“ kompaniją, kuri yra didysis mūsų nesklandumų kaltininkas uždarant Ignalinos atominę elektrinę.
– Ar tiesa, kad mes patys galime padaryti visus uždarymo darbus be „Nukem“ pagalbos?
– Mes turime puikių specialistų, vadybininkų.
– Na, dėl vadybininkų – klausimas, nes situacija dabar yra nevaldoma. Nesvarbu, kokios išorinės priežastys.
– Mes tikrai turime gerų vadybininkų. Galbūt kai kuriuose postuose atsirado ne tie žmonės. Apie tai reikėtų diskutuoti. O kalbant apie „Nukem“, ši kompanija laimėjo konkursą, tik kad tos sutartys buvo sudarytos visiškai neišmanant Anglijos teisės, kuria buvo remiamasi. Tos sutartys yra žeminančios Lietuvą. Šalis atsidūrė „trečio brolio“ pozicijoje…
– Tačiau juk dabartiniai valdantieji jau trejus metus užima įvairius postus. Per tą laiką juk buvo galima daug ką pakeisti. Sutinkate su tuo?
– Kalbant apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektus, aš pats mačiau pažangą, kuri buvo pasiekta. Projekto B1, tai yra laikinosios branduolinio kuro saugyklos, baigtumas dabar yra 97 proc. Tuo tarpu man prieš trejus metus pradėjus eiti atominės energetikos komisijos pirmininko pareigas, tada mačiau tik iškastą duobę. Pažanga yra didelė, o iki šimtaprocentinio baigtumo tereikia išspręsti kelis techninius klausimus. Sprendimo būdai jau yra žinomi. Tiesiog reikia priversti rangovus tuos sprendimus įgyvendinti.
– Kalbėjome apie Rusiją, kuri nenori, kad mes turėtume atominę elektrinę, kaišioja pagalius į ratus. Ar pati Rusija pastatys savo atominę elektrinę Kaliningrade?
– Jeigu labai norės – pastatys, tik klausimas kam? Iš pradžių buvo teigta, kad ta elektrinė yra reikalinga pačiam Kaliningradui, nors tą pačią akimirką, kai ji pradės veikti, kiekvienas jos pagamintas kilovatas bus perviršinis. Tada jie pradėjo kalbėti, kad galbūt elektrą eksportuos. Dabar, kai Vokietija paskelbė, kad uždarys visas savo jėgaines, rusai tvirtina, kad atsivers tikros aukso kasyklos tokioje eksporto rinkoje. Tačiau pastatę naują elektrinę, jie tiesiog neturės kur dėti tos pagamintos elektrinės, nes Kaliningradą su išoriniu pasauliu tejungia dvi 330 kW linijos su Lietuva.
– Tai gal tada rusai tegul pasistato Kaliningrade elektrinę ir tieks mums pigią elektrą…
– Klausimas, ar ta elektra visada bus tokia pigi… Kai tik monopolininkas pajus, kad jo klientas neturi kito pasirinkimo, ar jis ir toliau laikys tą mažą kainą?
– Na, mes turėjome atominę elektrinę ir elektrą žymiai pigiau pardavinėjome Baltarusijai nei patys sau, Lietuvoje…
– Elektros energijos sukaupti neįmanoma. Nekalbėkime apie elementus, kuriuos dedame į vaikiškas mašinėles, barzdaskutes ir pan. Taigi sukaupti elektros neįmanoma, o nepanaudota elektra kainuoja nulį centų. Taigi mes ją pardavinėdavome po šešis centus.
– Tai gal tokia pati situacija bus ir Kaliningrade? Gal reikia tuo pasinaudoti?
–… (tyli – red. past.)
– Linkstu prie klausimo: ar atominės elektrinės statybos Kaliningrade yra prieš Lietuvos interesus?
– Mes suprantame kaimynų norą apsirūpinti elektra, galbūt ją eksportuoti. Tik reikalaujame, kad atominė energetika būtų plėtojama laikantis visuotinai pripažintų branduolinės saugos standartų. Nėra rusiškų, lietuviškų, amerikietiškų standartų. Yra visuotinai pripažinti standartai. Viskas gerai, bet… Prieš metus Maksimas Kozlovas, Kaliningrado atominės elektrinės plėtros projektą vykdančios bendrovės vadovas, man yra pasakęs: mes nesame suinteresuoti infrastruktūros plėtra. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad savo pagamintos jėgainės energiją jie ketina eksportuoti per Lietuvą į aplinkines šalis.
Jie norėtų sustiprinti jungtį Kaliningradas – Lietuva, prieiti prie Kruonio elektrinės, kuri rezervuotų avarijos, išsijungimo atveju Kaliningrado atominės elektrinės galias, prieiti prie mūsų tiesiamos jungties „NordBalt“ su Švedija, taip pat planuojamos jungties su Lenkija. Taigi mes jiems pastatome infrastruktūrą, jie sau pasistato elektrinę ir sėkmingai ta infrastruktūra naudojasi. Mums tarsi ir nebėra reikalo pas save statyti atominės elektrinės. Tai ar čia ne tos pačios imperinės ambicijos, nuo kurių mes mėginame išsisukti?
– Bet ar nėra taip, kad mes iš tiesų dabar ir kuriame tą infrastruktūrą Kaliningrado atominei elektrinei?
– Ne, tą infrastruktūrą mes kuriame tai elektrinei, kuri stovės Lietuvoje ir gamins elektros energiją čia.
– Jūs tuo tikrai įsitikinęs?
– Kitaip manęs čia nebūtų…
– Dėkoju už pokalbį.
Nuotraukoje: Seimo narys Rokas Žilinskas.
2011.10.12
