Rytų kaimynė stengiasi Lietuvą įvelti į sudėtingus žvalgybinius karus. Šių metų gegužės 19-ąją Maskvoje sulaikytas Aristidas Tamošaitis, o birželio 24-ąją Sovetske (Kaliningrado sritis) – Eugenijus Mataitis. Rusijos spauda nesiliauja džiūgauti: per vieną mėnesį šalies kontržvalgyba sučiupo net du Lietuvos pasiųstus šnipus.
Konkretesnės informacijos apie šiuos incidentus – beveik jokios. Žinome tik tiek, kad abu lietuviai sučiupti neva nusikaltimo vietoje, neva talkino Lietuvos karinėms struktūroms, neva pripažino kaltę ir duoda parodymus…
Ką byloja šis Rusijos akibrokštas? Tiek pirmoji, tiek antroji Rusijos kontržvalgybos operacija – nepriekaištingos? Rusijos slaptosios tarnybos nepadarė nė menkiausios klaidelės? Sulaikytieji lietuvaičiai tikraituri ryšių su Lietuvos Antruoju operatyvinių tarnybų departamentu prie KAM?
Greičiausiai ne – tai tik propagandinis Rusijos triukšmas stengiantis pridengti savąsias nesėkmes besiginančioje Lietuvoje.
Keistas agento „Glorijos“ uolumas
Atidžiau žvelgiant į paskutiniuosius du neva sėkmingus antilietuviškus žingsnius būtent taip ir atrodo. Paskutinioji Rusijos slaptųjų tarnybų „sėkmė“ panaši į 2014-ųjų lapkričio mėnesį Rusijoje sugauto Aleksėjaus Cholostovo atvejį. Sučiuptasis Latvijos rusakalbis labai lengvai prisipažino dirbęs Latvijos slaptosioms tarnyboms. Sulaikytasis agentas „Glorija“ patvirtino visas Kremliaus keliamas versijas: Latvijos žvalgybą kuruoja Amerika, Latvijos žvalgyba nevengia šantažo ir grasinimų, Latvijos „džeimsai bondai“ ieško galimybių užverbuoti aukščiausio rango Rusijos pareigūnus. Cholostovo uolumas labiausiai ir įtartinas.
Žinoma, Latvijos kontržvalgybai šis buvęs Latvijos parlamentaras būtų pravertęs. Cholostovas – spalvinga asmenybė. Jį vargu ar galima vadinti ypač lojaliu Latvijos piliečiu. Latvijoje jis dažnai rengė antivalstybinius išpuolius. Pavyzdžiui, prie kurortinio Jūrmalos miestelio sumanė įkurti gyvenvietę, suteikdamas jai Sovietų Sąjungos pavadinimą.
Tad kvaila neigti, esą Latvijai nereikalingi informatoriai antilatviškose struktūrose. Ir vis dėlto Cholostovo elgesys turi daug propogandinių elementų. Latvijos saugumo policijai tarnauti nenorėjo, bet tapti agentu latviai jį neva privertė šantažuodami bei grasindami. Užverbavę reikalavo, kad rinktų informaciją apie Latvijos rusakalbius, nepatenkintus latviška valdžia, prašė, kad dažnai važiuotų į Rusiją ir ten rinktų informaciją apie Rusijos karinius pajėgumus, ieškotų kontaktų su Rusijos Valstybės Dūmos nariais, atnaujintų ryšius su buvusiu draugu, dirbančiu FSB struktūrose. Į Rusiją važiuodavo maždaug kartą per tris mėnesius. Sugrįžęs rašydavo ataskaitą, už kurią sulaukdavo finansinio atlygio.
Šie pareiškimai – panašūs į tiesą. Taip galėjo nutikti. Taip slaptosios tarnybos elgiasi. Bet abejoti verčia Cholostovo tvirtinimai, esą Latvijos slaptųjų tarnybų kuratoriai pabrėždavo, girdi, surinktos žinios reikalingos ne tik Latvijai, bet ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Tik pamanyk, šantažo ir grasinimų būdu užverbuotam (vadinasi, nepatikimam) agentui kuratoriai atvirauja, jog surinktos žinios pasitarnaus Amerikos Centrinei žvalgybos valdybai !?
Net ir labai patikimiems, nuoširdiems informatoriams darbdaviai nepasakoja, kam ir kodėl reikalinga kaupiama informacija. O čia kalba tarsi kunigui per išpažintį: surinktus faktus siųsime į CŽV būstinę Amerikoje, ruošime dirvą Rusijos FSB darbuotojo verbavimui…
Ar siekdamos kuo ryškesnių propogandinių tikslų Rusijos slaptosios tarnybos nebus persistengusios?
Kad ant torto dirbtinai užpilta cukraus, išduoda ir Cholostovui skirta bausmė. Realią laisvės atėmimo bausmę Maskva pakeitė nuosprendžiu išvyti … iš Rusijos.
Tad kodėl į laisvę neišleidžiamas estų žvalgybininkas Estonas Kohveras? Rusijos – Estijos pasienyje 2014-ųjų rugsėjo mėnesį sučiuptą Estijos KaPo darbuotoją Kohverą rusai iki šiol laiko už grotų. Įsikabino nagais ir dantimis. O Cholostovui – atlaidūs. Važiuok atgal į Latviją.
Agento „Tomo“ versija rusų kontržvalgyba nepatikėjo
Keistoka ir Latvijos civilinės aviacijos specialisto Andrėjaus Dudarevo istorija. Šis „Latvijos ir JAV slaptųjų tarnybų agentas“ neva ketverius metus intensyviai ieškojo kontaktų su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Kai susitikimas vis tik buvo surengtas, Latvijos rusakalbis perdavė Rusijai medžiagos apie Baltijos šalių karines paslaptis, gyrėsi galįs prieiti prie kai kurių NATO paslapčių, turįs archyvą, kuriame sukaupta daug konfidencialių žinių apie aukšto rango Latvijos karininkus.
Bet Rusijos kontržvalgyba neva suprato, jog Dudarevas perduoda jai sumaniai atrinktą dezinformaciją bei pasenusius, jokios vertės nebeturinčius NATO planus.
Žodžiu, Rusijos specialistai Tomo slapyvardį turėjusio Dudarevo nuoširdumu nepatikėjo. Jį, kaip ir Cholostovą, išsiuntė atgal į Latviją. Į kalėjimą nepasodino. Rusiškoje spaudoje apie tai pranešta 2015-ųjų kovo mėnesį.
Kokių minčių sukelia šis Rusijos slaptųjų tarnybų budrumas? Rusiškosios propagandos skonis – akivaizdus.
Humoristinis nutikimas Uzbekistano sostinėje
Net dviejų Lietuvos šnipų demaskavimas per pastarąsias keletą savaičių panašus ir į kuriozinį 2010-ųjų metų nutikimą Uzbekistano sostinėje Taškente. Oficialaus, legalaus vizito metu Uzbekistane viešėjęs Estijos rašytojas Olevas Remsu sumanė nufotografuoti vieną iš Taškento metro stotelių. Uzbekijos slaptųjų tarnybų darbuotojams metro stotelėje fotografuojantis, rankose užrašų knygelę laikantis kitatautis pasirodė įtartinas. Uolūs uzbekų žvalgybininkai sučiupo nelaimėlį. Tardė maždaug pusdienį.
Tik po keturių valandų šalies kontržvalgyba buvo priversta prisipažinti persistengusi. Estas paleistas į laisvę. Ar jo buvo atsiprašyta, – rusiškuose portaluose nepranešama. Ar jam teko sumokėti baudą už viešosios tvarkos pažeidimą, – rusų kalba leidžiamuose internetiniuose portaluose nėra informacijos.
Šnipu gali tapti bet kuris iš mūsų
Paskutinieji Rusijos slaptųjų tarnybų bandymai įgelti Lietuvos karinėms struktūroms tarsi perspėja, jog trečiuoju šnipu gali tapti bet kuris iš mūsų. Net ir į Rusiją nuvykę poilsiautojai. Net ir trumpam įvažiavę mūsų verslininkai bei meno veikėjai. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms tikriausiai neišgelbėtų net Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui palankūs pareiškimai, kokius pastaruoju metu skelbti pamėgo Maskvoje dirbantis režisierius Rimas Tuminas.
Žodžiu, po Saule – nieko naujo. Rusija elgiasi įprastai: ji negali nekeršyti kontržvalgybine veikla rimčiau nei iki šiol užsiimančiai Lietuvai. Bet reikia būti labai kvailam, kad nesuprastum: Lietuva ne puola, Lietuva ginasi. Anksčiau beveik nesigynė, dabar – pradėjo gintis. Prisiminkime: prieš keletą metų Vilniuje viešėjo Rusijos opozicijos lyderiai, įskaitant ir gyvybę jau praradusį Borisą Nemcovą. Kaip tada Lietuva buvo pavadinta? Ogi „pereinamuoju kiemu, kur FSB, SVR, GRU tarnybos pluša nesislapstydamos ir nesibaimindamos“.
Dabar Lietuva jau nebelaikoma saugia Rusijos žvalgybų žaidimo aikštele. Štai didžioji Rytų kaimynė ir siunta, griebdama pirmuosius po ranka patekusius „lietuvius šnipus“. Kremlius ir keršija, ir ieško kotrargumentų: „jūs atiduokite mums Lietuvoje sugautus tikrus mūsų šnipus, mes jums atiduosime Rusijoje sučiuptus vadinamuosius šnipus“.
Mažosios Lietuvos interesus ginti bus dar sunkiau
O kad antrasis šnipas sučiuptas būtent buvusioje Mažojoje Lietuvoje, – liūdna. Lietuvai bet koks incidentas Kaliningrado srityje – nepageidautinas. Žvelgiant iš rusiškos varpinės, – lyg ir įtikinama, kad žvalgas iš NATO aljansui priklausančios Lietuvos žinias renka apie Kaliningrado srityje dislokuotą ginkluotę. Nepaneigsi: Kaliningrado sritis – viena iš labiausiai militarizuotų visoje Rusijoje. Be to, ji atsidūrusi vos ne pačiame Europos Sąjungos centre, neturi tiesioginio ryšio su didžiąja Rusija.
Tačiau mums Kaliningrado sritis visuomet asocijuosis su Mažąja Lietuva, kur gausu prūsiškos, lietuviškos istorijos bei kultūros pėdsakų. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų Rusija naikino viską, kas primindavo čia gyvenus prūsus ir lietuvius. Naudojo visus metodus: ir subtilius, ir barbariškus. Lietuvos prašymai gerbti bent Herkaus Manto, Mažvydo, Vydūno ir Donelaičio atminimą rusiškų ginklų perpildytoje Kaliningrado srityje dažniausiai atsimušdavo į storą, aukštą, akliną rusiškojo šovinizmo sieną. Girdi, mes, lietuviai, privalome galų gale susitaikyti, jog tai – „isskonno ruskije zemli“. Todėl Kaliningrado srityje negali būti baltiškų pėdsakų.
Jei retsykiais ir sulaukdavome malonės, tai pagarba prūsiškoms – lietuviškoms krašto šaknims tapdavo fragmentiška, progine, trumpalaike. Viena ranka duodavo, kita – atimdavo.
Nūnai ginti teisėtus kultūrinius, istorinius interesus Kaliningrado srityje bus žymiai sunkiau. Kiekvienas Kaliningrade gyvenantis lietuvis ar į Kaliningradą dirbti iš Lietuvos atvykstantis lietuvių kalbos mokytojas elgsis kur kas atsargiau. Ir iki šiol elgtasi apdairiai. Kaliningrade gyvenatys lietuviai ir lietuviškus židinius ten palaikantys mūsų mokytojai jau seniai įbauginti.
Bet dabar mes, pergyvenantys dėl Kaliningrado srityje negrįžtamai naikinamų istorinių, kultūrinių paminklų bei rusinamų tautiečių, bijosime net žodį ištarti. Jei anksčiau drąsesni lietuvybės gynėjai prarasdavo teisę gauti vizą arba būdavo išvejami, tai dabar bijos atsidurti kaliningradietiškoje areštinėje kaip Lietuvos slaptųjų tarnybų agentai.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2015.06.29; 06:13
