Pinigų kalba – globali, universali. Ją moka žurnalistas ir taksistas, eskimas ir aborigenas, mažas ir senas. Tiesą sakant, ją suvokia bet kas, turintis bent riešuto dydžio smegenis. Net žiurkės.
Septyniasdešimtųjų pradžioje viename Teksaso koledžų šešios laboratorinės žiurkės Raymondui Battalio ir Johnui Kageliui įrodė, kad geba veikti pagal išskaičiavimą. Eksperimentinėse dėžėse įkurdintos žiurkės išmoko spaudinėti dvi „gėrimų automato” svirtis ir prisikliukinti vieno iš dviejų: gardaus šaknų alaus arba aitraus toniko. Aišku, alus buvo paklausesnis.
Mokslininkai alų „pabrangino”: svirtį tekdavo spausti daugiau, alaus iškliukėdavo mažiau. Žiurkės reagavo išmaniai: dažniau ėmė rinktis bjaurų, užtat „pigesnį” toniką.
Tuomet mokslininkai it beširdžiai magnatai ėmė „branginti” ir toniką. „Nuskurdinti” padarai jo kliukino dar daugiau, nes jis tebebuvo „pigesnis”. Alus nebebuvo paklausus.
Kad išgyventų, žiurkės veikė pagal išskaičiavimą. Aišku, skaičiavo nesąmoningai, bet koks gi skirtumas. Jos „perkando” biudžeto, kainos, naudos esmę. Žiurkės išmoko pinigų kalbą.
Grįsdami racionalaus pasirinkimo teoriją, mokslininkai atliko bandymų ir su žmonėmis. Neuždarė į dėžes, nemarino troškuliu, bet visgi įrodė, kad žmonės įprastomis aplinkybėmis taip pat renkasi racionaliai.
Kodėl apie tai rašau žurnalistų sąjungos tinklalapyje? Nes žurnalistai – irgi žmonės. Tikiuosi, neklystu, laikydama juos esant visų pirma, ir svarbiausia, žmonėmis. Ir manau, kad paralele su žiurkėmis sumenkinu primityvizmą, o ne žmones. Juolab, kad iššifravus genomą jau teko taikytis su šiurkštesne tiesa: genais žmonės nuo pelės tesiskiria 1, nuo šimpanzės – 2 procentais…
Taigi bandymai įrodė, kad racionalusis žmogus bemaž visada, išskyrus ekstremalias situacijas, mąsto pinigų kalba: renkasi tai, kas jam naudinga; nesirenka to, kas jam neapsimoka.
Tai paaiškina nusivylimo kartėlį per Baltijos kelio, sausio 13-osios ir panašias sukaktis.
Tai bent iš dalies pateisina reporterį, kuris mušasi į krūtinę arba mykia, kad darbdavys niekdarys prievartauja, bet pats energingai skrebena užsakomąjį reportažą, greta dienos aktualijų paskelbia interviu apie tūlo verslininko įmonę arba padeda vienam politikui apdergti kitą, šio neatsiklausęs.
Battalio ir Kagelis savaip pagrindė, kad kai rimtoji žurnalistika neapsimoka, kai žurnalistui „užsuka kranelį”, jis slopina savo pareigos jausmą, netgi nuoširdų poreikį, troškimą, pašaukimą ir išsiugdo gebėjimą tenkintis bjauriu, užtat pigesniu pakaitalu.
Su kokybiška žiniasklaida nutinka panašiai, kaip su tuo alumi žiurkėms: jos poreikis realizuojamas arba išstumiamas, atsižvelgiant į kainą.
Taip didėja tuščiavidurių leidinių krūvos ir pučiasi tokių pat televizijos programų paketai. Taip be prievartos, be kovos nyksta rimtoji žurnalistika. Taip auga marionečių ir oportunistų dauguma. Taip kalba pinigai.
Pinigų kalbą daugybė, jei ne dauguma žurnalistų įvaldę kur kas geriau nei gimtąją lietuvių. Arba gimtąją anglų, italų, kinų. Tendencija – globali.
Žurnalistė Deborah Schoeneman romane 4% Famous („4 % šlovės”) rašo, kaip Niujorko glianciniame žurnale įsidarbinusi mergaičiukė išsižada svajonės apie tiriamąją žurnalistiką.
Knygos herojė žurnalistikos absolventė nebesvaičioja „rasti kaltininkus, išlaisvinti nekaltuosius. Raustis bylose, skambinti varpais ir pūsti švilpukus” (iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė). Ji tampa paskalų skiltininke, aršia karjeriste, kurią jei kas nors ir varžo, tai tik ŠKVG – „šūdas, kurio visi gauna”. ŠKVG ištinka, pavyzdžiui, permiegojus su šaltiniu. Ir, įsivaizduokite, tai gali pakirsti net Manheteno paskalų skiltininko reputaciją.
Bet tik jau ša, davatkos ir pamokslininkai, užsisiūkit burnas. Rėkauti dėl moralės seniai nebėra prasmės. Klausykit.
Battalio-Kagelio ir panašius tyrimus bemaž ciniškai aprašęs britų žurnalistas – beje, skiltininkas, tik ne glianco, o Financial Times – Timas Harfordas savo knygoje The Logic Of Life („Gyvenimo logika”) sufleruoja išeitį.
Esą, racionalaus žmogaus tvirtybė yra ir jo silpnybė. Jį visada galima skatinti. Jį iki begalybės galima tikinti, kad viena apsimoka labiau nei kita.
Puiku. Tokiu atveju, teoriškai, net paskalų skiltininką Manhetene arba Karoliniškėse galima įkalbėti, kad tiriamoji žurnalistika jam geriau.
Sakysite, pozityviam skatinimui ir įtakojimui šakės, nes pinigų nebėr.
Tas tiesa. Bet pinigai motyvacijai nebūtini. Netikit?
Prieš krizę iš arti mačiau, kaip ranka pasiekiamos premijos žurnalistų nė kiek nemotyvavo. Keli šimtai litų už žinių reportažą kolegų neįkvėpė. Faktas.
Be to, dideli pinigai ir rimtoji žurnalistika iš principo neina greta. Finansiškai pajėgiausios, didžiausias apyvartas ir pelnus deklaruojančios žiniasklaidos priemonės mieliau įdarbina vadybininkus, o produkcijai samdo „veidus”. Irgi faktas.
Kas lieka? Ekonomikos kritikas sufleruoja, kad žmogaus racionalumas – subtilesnis nei žiurkės (aišku, yra išimčių). Jį motyvuoja ir nemateriali paskata.
Pagarba, profesinis prestižas, pelnytas pripažinimas. Kvalifikacijos vertinimas, kolegiškas solidarumas, lojalumas profesiniams principams, prireikus – savalaikis palaikymas, bent simboliška, bet reali parama.
Pinigų kalboje tokių žodžių nėra, nes nė vienas neapsimoka (kada paskutinįkart juos girdėjot?). Bet tokie žodžiai galėtų rasti vietos LŽS. Jie turėtų įsitvirtinti greta tokių dabartinių LŽS „topų” kaip „alus”, „ekskursija”, „vakarienė”, „futbolas”.
Pažįstu reporterių, kurie tūno eksperimentinėse dėžėse ir kliukina gaižų toniką vien todėl, kad labiau nei nepritekliaus bijo vienatvės, nenori likti nesuprasti ir atstumti. Futbolas ir ekskursijos jų neįkvepia. Jei LŽS neužtikrina nė tokios paskatos, tai… ar ji apsimoka?
Nuotraukoje: komentaro autorė Gražina Sviderskytė.
2011.04.05
