KK, mūsų ledkalnio viršūnė


Print

Štai ir proga viešai išpažinti, kad Kristupas Krivickas man patinka. Aišku, savotiškai. Tuoj paaiškinsiu, kol skaitytojo išmonė neprikūrė mano nesakytų, negalvotų ir apskritai nebūtų dalykų.

Proga – dėl Kristupo Krivicko kilęs ažiotažas žiniasklaidos priežiūros ir stebėsenos, teisėtvarkos institucijose, TV 3 televizijoje, internete. Diskusija svarbi ir kartu dviprasmiška dėl nemokamos reklamos herojui, ypač internete. Kai rašai „Kristupas Krivickas“ – arba „Natalija Zvonkė“, arba „Vytautas Landsbergis“ – gali būti tikras, kad ilgam aktyvuoji naršytojų (ne diskusijos dalyvių ar skaitytojų, bet raktažodžiais optimizuotų tekstų vartotojų) srautą. Bet yra kaip yra, rizikuoju.

Sakau atvirai: Kristupas Krivickas užsiropštė į matomumo zonos zenitą ir dėl to nusipelnė pagyros. Kaip Natalija Zvonkė. Arba Vytautas Landsbergis. Nesieju personalijų, baikit juokus, tik lzs.lt labui optimizuoju tekstą. Ir pabrėžiu: pagyros jis nusipelnė ne apskritai, o „dėl to“.

Komentuotojas vardu Krepšt totaliai prašovė, kai sykį kreipėsi į Kristupą Krivicką nepagarbiai: „Ne nu tu totalus asilas esi“ (kalba netaisyta). Na, žinote. Sutikčiau Kristupą Krivicką vadinti asilu, jei jis zenitan būtų patekęs netyčia ar per klaidą. Tokių asilų televizijose matėme ir iki šiol prisižiūrime – jei pamenate, sykį į mus prakalbo net tikras palšas ilgaausis, – bet juk žinome, kaip jie greitai dingo ir liūdnai baigė. O Kristupas Krivickas – zenite, visai neliūdnas, tik susirūpinęs (ekrane) arba linksmai besišypsantis (visur kitur). Efektinga. Paneigti neįmanoma. Bravo.

Būna, žmones pykdo Kristupo Krivicko žybsinti dantukais šypsena, gudrios, nors tu ką, akutės ir apskritaveidžio „savo bičo“ manieros. Manęs nepykdo. Jaunas, anksčiau laiko įmitęs televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas neslepia, kad kruopščiai, su grynu išskaičiavimu lipdosi įvaizdį. Jis porina apie savo „ūkinius reikalus“ ir verslo siekius, nesidrovi pūstis, netingi sekti vis tos pačios pasakos apie sotų ir laimingą „rinkos banginių“ gyvenimą. Apgalvojęs, pametėja kandesnių frazių, atvirai pakursto, – na, pastaruoju atveju jau tikrai kaip Natalija Zvonkė arba kartais net profesorius Vytautas Landsbergis. Tokia laikysena jis lyg pučiasi, provokuoja, teisinasi: atseit, o ką, negalima?

Manęs tai netrikdo. Laikysenoje „o ką, negalima?“ yra kažkas kretiniška, kaip ir kitokiose formuluotėse, kurios ypač tinkamos atsikalbinėjimams ir įkalbinėjimams (atsiprašau, vešiesiems ryšiams ir reklamai). Galima-negalima yra subjektyviai suprantamos sąvokos, dėl kurių kvailas pasijunta dar kvailesnis, o protingas nesiginčija.

Be to, Kristupas Krivickas uoliai kartoja, kad dirba komercinei televizijai (senas pingpongas: po sensacija neapdairiai apsiskelbusios LNK jo laidas vėl ėmė transliuoti TV 3, valdoma tarptautinio pramoginės žiniasklaidos padalinio). Ir nepavargdamas aiškina, kad „dirbti“ reiškia manipuliuoti reitingais: saviškius auginti, svetimus – kapoti. Taigi jis save tinkamai įvardija.

Efektyvumas, įvaizdis, savireklama, viešieji ryšiai yra tai, ko reikia sėkmingai komercinei veiklai. Todėl kaip verslininkas, kone dvejus metus veikiančios UAB vadovas Kristupas Krivickas sukasi puikiai.

Jei generalinis direktorius nori, lai švaistosi arogancija, esą kitokia darbo televizijoje samprata skirta diletantams. Jei nori, tegu nesuka sau galvos, kad konkurentų maža ne tik dėl jų negebėjimo, bet ir dėl jų nenorėjimo konkuruoti su juo viename lygyje, vienoje erdvėje. „Rinkos banginiui“ pašvilpt, kad tikri banginiai nėra tik vienos rūšies ir nesigrūda toje pačioje baloje. Ir jei jis nori atrodyti nesolidus – nieko tokio. Reputacija, kaip rėkė žurnalo „IQ“ viršelis, yra užmiršta vertybė.

Tačiau nė vienas nėra tobulas. Deja, Kristupas Krivickas persikūnija į klouną: vadina save žurnalistu, verslą sumaišo su žurnalistika ir rimtu veidu paisto apie tarnystę šviesai, tiesai ir žmonių gėrybei.

Žurnalistui pernelyg daug kas kategoriškai draudžiama, jį griežtai riboja teisė ir profesinė etika. Jei lendi į žurnalistiką, galima-negalima baigiasi. Atsiranda privaloma-draudžiama.

Ne tik pramogų verslo guru Nataša, bet ir didesnius už ją namus išsimūriję televizijos prodiuseriai šitaip dėl žurnalistikos nesiardo. Saulius Bartkus, Virginijus Gaivenis, juolab Rūta Mikelkevičiūtė, Laurynas Šeškus ar Justinas Milušauskas, ką besakyti, Arūnas Valinskas ir kiti bemaž apsieina be to. Kam tas cirkas jaunam, prakutusiam TV turgaus prekeiviui (atsiprašau, rinkos banginiui)?

Atsakymą žino nebent Artūras Račas, kuris savo tinklaraštyje mėgsta laidyti šūvius į kaktas, tarsi į taikinius šaudykloje: „Ar gali būti, kad K.Krivickas yra visuomenei pavojingas šizofrenikas ir pedofilas, kurį reikia kuo skubiau izoliuoti nuo visuomenės?“ Naujienų agentūros BNS vadovas tokį įtarimą išgriaudėjo, berods, pažiūrėjęs kelias plačiai narstomas K.K. laidas pedofilijos tema.

Aš atsakymo nežinau ir diagnozės dėl K.K. klounados neturiu. Tačiau pakanka iškęsti nors vieną jo laidą su raiškia dramaturgija ir kartojamais epizodais, kad taptų aišku: reportažas apie vaikų pornografiją, po kurio iškart palikau LNK žinių vedėjos darbą – tik gėlytės. Ne, žali pumpurėliai.

K.K. fenomenas slypi kažkur anapus. Neįtikima, bet tikėtina, kad jis arba:

a) dėl azarto, pinigų ir šlovės piktybiškai ignoruoja taisykles, maustydamas auditoriją tvatija kolegų reitingus ir pjaunasi su etikos sargais;
b) įtikėjo, kad yra tiriamosios žurnalistikos asas, ir gyvena šioje iliuzijoje;
c) iš principo nesuvokia/nenori suvokti etikos, teisės, moralės ir estetikos reikalavimų.

Palikusi LNK viešai pasakiau, kad tariama žiniasklaidos kova su išgamomis nusileidžiant į jų lygį tėra akių dūmimas, amoralus, neetiškas ir neteisėtas būdas pasipelnyti. K.K. atveju tegaliu pasikartoti, nes jis nesiliauja vaizdžiai demonstruoti, ką ir kaip galima išdarinėti su vaikais.

Taigi tebūnie teksto optimizavimui kaput, bet vartosiu tik inicialus K.K. Nusipelniusiam, bet netobulam prodiuseriui jie pakankamai talpūs ir iškalbingi.

Tačiau neatsiimu išpažinimo, esą K.K. man savotiškai patinka. Patinka panašiai kaip mūsiško info šou flagmanas „Kakadu“, kartais koduojamas kaip KK2. Bendras pozityvas yra toks:

a)     jie yra ne šešėlyje ar pogrindyje, o tiesiog eteryje susiformavę reiškiniai su aiškiai išreikštais parametrais, turinio elementais ir veikos modeliu;
b)    prireikus nesunku juos analizuoti; proto ribose įmanoma prognozuoti; taigi galima į juos tinkamai reaguoti;
c)    jie nėra neišvengiamai pavojingi, bet priklauso padidintos rizikos grupei, į kurią turi būti telkiamas ypatingas visuomenės bei valstybės institucijų dėmesys ir kuriai prireikus turi būti naudojamos teisėtos efektyvaus poveikio priemonės.

b)   Todėl susitikusi įstengiu kalbėtis su K.K., kurį pažįstu nuo 1996-ųjų (žaliūkas atėjo į principingą ir kūrybingą, vėliau nenorom išsivaikščiojusią redakciją: ją paliko Jonas Banys, po to aš, po to Rimas Bružas). Todėl nesiraunu plaukų dėl KK2 paikysčių ir kliedesių. Todėl manau, kad net du-kart-du tokie KK nebūtų verti kilusio „cross-media“ ažiotažo.

Bet ažiotažo, kur kas didesnio, vertas didžiulis, giliai po vandeniu nugrimzdęs ledkalnis, ant kurio viršūnėlės KK pūpso: korupcija ir privatūs interesai televizijų administracijose, neskaidrūs fondų ir kitų institucijų konkursai, fiktyvūs viešieji pirkimai, juodoji buhalterija, paslėpta reklama, machinacijos viešaisiais ryšiais, priežiūros institucijų negalia, nebaudžiamumas, nerašytos darbo taisyklės, profesinio žurnalistų rengimo ir profesinės sąjungos lygis, žurnalistų anemiškas darbo ir šizofreniškas gyvenimo būdas… Šie nematomi procesai ir technologijos kur kas pavojingesni žiniasklaidai ir visuomenei.

Dėl šio milžiniško ledkalnio KK ir plaukia šitaip oriai. Jei aptirptų ledkalnis, nuskęstų ir KK.

P.S. Šiaudas iš pozityvo kupetos: KK fenomeno įkvėpti, Dainius Radzevičius, Artūras Račas, Aldona Žemaitytė, Rimas Bružas, Jonas Banys viešai (tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose, LŽS, GŽI ir kt. svetainėse) į skutus sutaršė žiniasklaidos priežiūros institucijas. Patirtimi galiu paliudyti, kad jos, su LŽLEK priešakyje, neturi autoriteto, nėra paveikios, realiai nevykdo savo funkcijos. Kartu su kolegomis (nors bičiulis Jonas Banys – seniai ne žurnalistas ir tuo patenkintas) konstatuoju: tokių institucijų nereikia. Joms skiriamus pinigus siūlyčiau panaudoti Tiriamosios žurnalistikos fondui, kuris gabiems profesionalams finansuotų kvalifikuotus mokymus ir remtų geriausius projektus. Beje, kodėl nėra tokio fondo?

www.lzs.lt

Nuotraukoje: komentaro autorė Gražina Sviderskytė.

2011.03.29


Prisijunkite prie diskusijos