„Šalis, kuri vadinosi Amerika…


Print

Paklauskite „Ekson – Mobil“, stambiausią Amerikos naftos ir dujų kompaniją, kuri per pirmąjį šių metų ketvirtį gavo 10.9 mlrd. dolerių pelno, palikdama mus vienus su kainomis, artimomis 4 doleriams už benzino galoną. Arba, geriau, paklauskit šios korporacijos vadovą Reksą Tilersoną, kurio atlyginimas, atskaičiavus mokesčius, buvo 1,75 mln. dolerių, premija – 3,36 mln. ir 16,1 mln. dolerių kompanijos akcijomis. Jis gavo beveik 430 tūkstančių visokios rūšies kompensacijų, įskaitant ir 229,331 dolerių asmens sargybinių paslaugoms apmokėti ir 41,122- pasinaudoti kompanijos lėktuvu. Bet pernykštis Tilersono atlyginimas nebuvo rekordinis. „Oksidental petroleum“ prezidento Rei Irani atlyginimas buvo 33,6 mln., o „Anadarko petroleum“ vadovas Džeimsas Cheketas gavo 26,7 mln. dolerių. Kol mes nepravesime tikros rinkimų sistemos reformos, kol mes duosime galimybę į valdžią pretenduoti žmonėms, bučiuojantiems rankas Tilersonams, Irani ir Cheketams, šis Amerikos prievartavimas tęsis.

 

Kris CHEDŽES

Kris Chedžes – buvęs laikraščio „Niujork taims“ asmeninis užsienio korespondentas, aukščiausio JAV žurnalistų apdovanojimo laureatas. Paskutinioji jo knyga vadinasi „Antraeilis nuostolis: Amerikos karas prieš Irako piliečius“. Neseniai Chedžes bendravo su Pietų Karolinos studentais. Mes sutrumpintai pateikiame jo samprotavimus apie savo šalies likimą.

Aš gyvenau šalyje, kuri vadinosi Amerika. Ji nebuvo ideali, bet ji buvo šalis, kurią aš mylėjau ir kurią gerbiau. Ji mokėjo darbininkams atlyginimus, kurių pavydėjo visame pasaulyje. Ji garantavo – profsąjungų, darbininkų klasės ir demokratinių partijų ir spaudos dėka – sveikatos apsaugos sistemą ir pensijas. Ji siūlė gerą nemokamą išsilavinimą. Ji gerbė pagrindines demokratines vertybes. Ji turėjo socialinės apsaugos programas – kad apsaugotų silpnuosius, protiškai nepilnaverčius, pagyvenusius ir vargšus. Ji turėjo vykdomosios valdžios sistemą, kuri, nežiūrint į kai kuriuos trūkumus, buvo skirta ginti savo piliečių interesams. Ir dar – buvo viltis. Šalis, kurioje aš gyvenu šiandien, irgi naudoja tuos pačius žodžius sau apibūdinti, tuos pačius patriotinius simbolius, tuos pačius nacionalinius mitus ir ikonografiją. Bet dabar išlikęs tik jos išorinis vaizdas. Amerika, mano gimtoji šalis, kuri mane sukūrė, mano tėvo šalis, mano tėvo tėvo šalis ir jo tėvo tėvo šalis tapo neatpažįstamai silpna. „Valdomojo sutikimas“ virto tik tuščia fraze. Mūsų politologijos vadovėliai paseno. Mūsų valstybę, mūsų naciją pagrobė oligarchai, korporacijos ir maža egoistiška politinio elito grupelė, maža ir privilegijuota, kuri valdo finansinių sluoksnių vardu. Mes išgyvename, kaip išsireiškė ekonomistas Džonas Ralstonas Saulas, „sulėtintai nufilmuotą valstybinį perversmą“. Mes nuskurdome: jurisprudencijoje, ekonomikoje, dvasiniame ir politiniame gyvenime. Ir jeigu mes greitai nepasuksime šitos srovės atgalios, neišplėšime valstybės iš korporacijų rankų, mus įtrauks tamsus ir audringas globalizacijos pasaulis, kur yra tik vergai ir šeimininkai, kur amerikietiškoji svajonė ir pasiliks tik svajone, kur tie, kurie atkakliai triūsia, nebegauna padoraus atlyginimo, kad išlaikytų save ir savo šeimas.

Aš neišskiriu kokios nors partijos. Demokratai atsakingi tiek pat, kiek ir respublikonai. Būtent Bilas Klintonas demokratų partiją atvedė prie korporacijų geldos. Jis tvirtino, kad partija turi išmesti profsąjungas į griovį, kad profsąjungos jau nebėra balsų ir valdžios šaltinis. Darbininkai vis tiek balsuos už demokratus, tvirtino jis, nes jie nebeturi kito pasirinkimo. Klintono įstatymo projektas, kurį jis pasirašė 1996 metų rugpjūčio 22 dieną, sunaikino nacionalinę socialinės apsaugos sistemą. Tuo jis išbraukė 6 milijonus žmonių – daugelis iš jų buvo vienišos motions – iš žmonių, gaunančių paramą, kategorijos. Išvarė į gatves – atėmė gyvenamojo būsto subsidijas, kūdikio ir medicinos draudimo dotacijas. Bilas Klintonas sumažino programos „Mediker“ finansavimą 115 milijardų dolerių per penkerius metus. Perpildytą kalėjimų sistemą papildė vargšai ir mūsų apleisti protiškai pasiligoję piliečiai. Šiandien mes stebim gėdingą faktą: už grotų yra 2,3 mln. piliečių, daugelis iš jų už nusikaltimus, įvykdytus nenaudojant prievartos. JAV, kur gyvena truputį mažiau negu penki procentai planetos gyventojų, įkalintųjų skaičius sudaro 25 procentus visų pasaulio žmonių, atliekančių, bausmę.Didėjantis beviltiškumas, apimantis Jungtines Valstijas, veda ne prie paprastos recesijos, bet prie depresijos kilimo galimybės, į kurią panašios mes nematėme nuo trisdešimtųjų metų. Šis beviltiškumas sukūrė palaužtų žmonių „rezervuarus“, kurie pasiruošę dirbti už mažą atlyginimą, be profsąjungų ir lengvatų. Tai – geros naujienos, jeigu jūs vadovaujate korporacijai. Tai – labai bloga žinia, jeigu jūs dirbate tam, kad prasimaitintumėte. 90-čiai procentų amerikiečių jų metinės pajamos per kelerius paskutiniuosius dešimtmečius lėtai ir pastoviai mažėjo. 1973 metais daugelio pajamos siekė 33 tūkstančius dolerių. 2005 metais jos krito iki 29 tūkstančių, praneša „Niujork Taims“ žurnalistas Deividas Kei Džonsonas savo knygoje „Nemokami pietūs“,- ir tai įvyko nežiūrint į tris dešimtmečius trunkantį ekonomikos augimą. Ir kurgi dėjo šituos pinigus?

Paklauskite „Ekson – Mobil“, stambiausią Amerikos naftos ir dujų kompaniją, kuri per pirmąjį šių metų ketvirtį gavo 10.9 mlrd. dolerių pelno, palikdama mus vienus su kainomis, artimomis 4 doleriams už benzino galoną. Arba, geriau, paklauskit šios korporacijos vadovą Reksą Tilersoną, kurio atlyginimas, atskaičiavus mokesčius, buvo 1,75 mln. dolerių, premija – 3,36 mln. ir 16,1 mln. dolerių kompanijos akcijomis. Jis gavo beveik 430 tūkstančių visokios rūšies kompensacijų, įskaitant ir 229,331 dolerių asmens sargybinių paslaugoms apmokėti ir 41,122- pasinaudoti kompanijos lėktuvu. Bet pernykštis Tilersono atlyginimas nebuvo rekordinis.

„Oksidental petroleum“ prezidento Rei Irani atlyginimas buvo 33,6 mln., o „Anadarko petroleum“ vadovas Džeimsas Cheketas gavo 26,7 mln. dolerių. Kol mes nepravesime tikros rinkimų sistemos reformos, kol mes duosime galimybę į valdžią pretenduoti žmonėms, bučiuojantiems rankas Tilersonams, Irani ir Cheketams, šis Amerikos prievartavimas tęsis. Tuo metu, kai demokratai buvo labai blogi, Džordžas Bušas buvo dar blogesnis. Nekalbėkim apie Iraką, didžiausią užsienio politikos klaidą. Džordžas Bušas padarė daugiau už bet kurį kitą nesenos istorijos prezidentą, kad demontuotų mūsų konstituciją ir atšauktų įstatymus, gynusius Amerikos piliečius nuo korporacijų piktnaudžiavimo. Prezidentas, kaip pranešė laikraštis „Boston glob“, pareikalavo įgaliojimų „pasirašinėti pareiškimus“, kurie prieštarauja daugiau negu 750 įstatymų, kurie buvo priimti iki to, kol užėmė postą. Jis tvirtino, kad valdžia jam leidžia atmesti bet kokį kongreso jam pateiktą įstatymo projektą, jei jis neatitinka asmeninio konstitucijos interpretavimo.

Džordžas Bušas ne kartą pareiškė: jis neturi „vykdyti“ įstatymo, kuris, jo manymu, yra nekonstitucinis. Jis padarė daugiau negu bet kuris kitas prezidentas, kad perduotų vyriausybę į korporacijų rankas, kurios dabar gauna 40 proc. federalinių išlaidų. Virš 800 tūkstančių valstybės tarnautojų darbo vietų buvo perduota korporacijų autsorsingui, kas dar labiau sustiprino šešėlinę korporacijų vyriausybę, bet ir padėjo sugriauti federalinių darbuotojų profsąjungas. Viskas, pradedant federaliniais kalėjimais, moksliniu darbu ar valdymo sistemos tobulinimu, belaisvių tardymu ir didžiausios pasaulyje samdomos armijos Irake išlaikymas ėmė priklausyti korporacijoms. Ir šitos korporacijos , pagal savo purvinus susitarimus, darosi sau pinigus Amerikos piliečių sąskaita.

Jie iš mūsų paima mūsų pinigus. Jie juos švaisto. O mūsų vyriausybė ne tik juos subsidijuoja, bet ir gina. Nelygybė tarp oligarchų ir darbininkų klasės sukūrė naują globalią vergovę. „Kredi Suis“ banko analitikai prognozuoja, kad 2012 metų pabaigai 12,7 proc. amerikiečių, nusipirkusių būstą už kreditus, bus išvaryti iš namų. Korporacijų valstybė, kurią daugelis amerikiečių supranta kaip abstrakčią idėją, labai reali. Ataka prieš Amerikos darbininkų klasę, ataka, kuri sunaikino ir mano šeimos narius, beveik baigta. Amerikos ekonomikoje šiandien 3,2 mln. darbo vietų mažiau, negu buvo iki Džordžo Bušo atėjimo. Per tris paskutiniuosius metus buvo atleistas beveik kas penktas Amerikos darbininkas. Amerikos darbo ministerijos duomenimis, 15 mln. darbininkų tapo bedarbiais, tik dalinai dirbančiais arba visai praradusiais viltį rasti darbą. Šiandien jau atakuojama vidurinioji klasė, viskas, ką gali atlikti kompiuterinės programos – finansai, architektūra, inžinerija – gali pagaminti ir gaminama tokiose šalyse kaip Indija ar Kinija, kur darbininkai gauna labai mažą atlyginimą ir jokių lengvatų. Ir respublikonų, ir demokratų partijos, dėkingos korporacijoms už pinigus ir valdžią, leidžia tai daryti. Pažiūrėkit į mūsų įstaigas. Kas vadovauja gynybos ministerijai? Vidaus reikalų ministerijai, žemės ūkio, maisto ir vaistų kokybės kontrolės valdybai, darbo ministerijai? Korporacijos. Ir rinkimų metais niekas mums nieko nesako apie amerikiečių pavaldumą korporacijoms. Politinės diskusijos, kurios tapo populiarumo konkursais, juokingos ir tuščios. Jos nepaliečia progresuojančio mūsų demokratijos irimo problemų. Šios korporacijos neutralizavo federalinę, vietinę ir teismų valdžią. Jie dominuoja išpampusioje ir švaistūniškoje karo pramonėje, kuri tapo šventa karve. Tai leido kariniam – pramoniniam kompleksui, kuris dosniai subsidijuoja politines kampanijas, visiškai nebaudžiamai plisti po visą šalį. Karo pramonė gali monopolizuoti geriausius mokslo ir tyrimų talentus, švaistyti nacionalinius resursus ir investicinį kapitalą. Karo pramonė negamina nieko, kas būtų naudinga visuomenei. Prezidentas Duaitas Eizenhaueris karinį – pramoninį kompleksą laikė virusu, naikinančiu klestinčią ekonomiką.

50 mln. amerikiečių yra tikri elgetos, dešimtys milijonų – tai kategorija, įvardijama kaip „artima skurdui“. Iš mūsų sveikatos apsaugos sistemos liko tik griuvėsiai, kasmet šalyje, pagal medicinos instituto apskaičiavimus, miršta aštuoniolika tūkstančių žmonių, todėl kad jie negali sau leisti apmokėti gydymo. Tai šešis kartus daugiau, negu žmonių, žuvusių per „9-11″ tragediją. Bet mes negirdim šitų istorijų apie skausmą ir netvarką. Mūsų dėmesį atitraukia duona ir reginiais. Žinių laidos praneša tik trivialią informaciją ir gandus iš garsenybių gyvenimo. Kaip mes iki to nusigyvenom? Kaip tai atsitiko? Trumpai tariant, įvyko dereguliavimas – sistemingas valdomo kapitalizmo irimas, kuris buvo Amerikos demokratinės valstybės požymiu. Mūsų politinis smukimas prasidėjo panaikinus valstybės kontrolę, antimonopolinius įstatymus ir dėl kardinalaus gamybos ekonomikos pakeitimo į kapitalų ekonomiką. Korporacijų aukštinimas turi rimtas politines pasekmes, kurias mes matėme 20 amžiaus pradžioje Italijoje ir Vokietijoje. Antimonopoliniai įstatymai ne tik reguliuoja ir valdo rinką, jie gina demokratiją. Dabar jų nebėra.

Šiandien, kai turime valstybę, kurią valdo korporacijos korporacijų naudai, mums tik lieka laukti neišvengiamų, ir, gal būt, siaubingų, politinių pasekmių. Mus šeria vienu melu po kito, kad paslėptų visa, ką sugriovė, ką korporacinė valstybė įnešė į mūsų gyvenimus. Pavyzdžiui, vartojimo kainų indeksas, kurį vyriausybė naudoja infliacijos lygiui išmatuoti, tapo betikslis. Kad išsaugotų žemus oficialius rodiklius, vyriausybė pakeitė pagrindinius produktus, kurių kainos buvo stebimos anksčiau paskaičiuojant infliaciją, kitais produktais, kurie pabrango nedaug. Vartojimo rinkos naujienas stebinti žurnalistė iš „Niujork taims“ rašė, kad jos kasmėnesinės išlaidos produktams dabar sudaro 587 dolerius, o praėjusiais metais buvo 400 dolerių. Statistika sudaro sąlygas korporacijoms ir korporacinei valstybei nesilaikyti įsipareigojimų, kuriuos reikia vykdyti esant realiai infliacijai. O tai reiškia mažesnes išlaidas socialiniam aprūpinimui ir pensijoms, korporacijoms nereikia mokėti savo tarnautojams už realų gyvenimo pabrangimą. Mes painiojame savo emocinę reakciją, kurią puikiai valdo reklamos teikėjai, mokyti vyrai, psichoanalitikai, televizijų šeimininkai ir politikos konsultantai su žinojimu. Štai taip mes renkame prezidentus, deleguojame į kongresą ir netgi priimame sprendimus pradėti karą. Štai taip mes žiūrime į pasaulį.

Tai ką gi mums daryti? Balsavimo nepakanka. Jei balsavimas būtų tikrai efektyvus, jį jau seniai būtų paskelbę už įstatymo ribų. Aš nesakau, kad balsuoti neverta, visi mes turime dalyvauti rinkimuose. Bet jie turi būti atspirties tašku – jei mes norime pataisyti Ameriką. Mes turime lobuoti, organizuotis ir siekti Pasaulinės prekybos organizacijos paleidimo. Pasaulinė prekybos organizacija verčia darbininkų klasę konkuruoti su leisgyviu kūdikiu kitoje šalyje ir užguita darbo jėga užsienyje, verčia susitaikyti su vergišku darbu ar likti visai be jo. Mes turime atimti pensijų fondo kontrolę iš valdančiųjų ir atiduoti ją darbininkams. Jeigu šie pensijų fondai, kainuojantys trilijonus dolerių, būtų darbininkų rankose, tai jiems priklausytų trečdalis Niujorko fondų biržos. Žmonės ne prekės. Jie liūdi, kenčia, puola į neviltį. Jie auklėja vaikus. Jie nesupranta didėjančio atotrūkio tarp klasių, nežiūrint į paviršutinišką straipsnių agitaciją, sudėtingas statistines išklotines ar siūlomą jiems absurdą – utopinį tikėjimą nevaldomu globalizavimu.

Nuo policininkų valstybės mus skiria tik viena – kita teroristų ataka. Valdymas be įstatymo – tironija. Paskaitykite Fukididą, kuris rašė, kad tironija, kurią Atėnai įvedė kitoms valstybėms, galų gale įsiviešpatavo ir pas juos pačius. Pagrindinis tironijos ir imperijos instrumentas – taikaras, o karas – nuodai, kuriuos mes laikas nuo laiko turim ryti, kaip sergantysis vėžiu turi ryti nuodus, kad išgyventų. Bet jei mes nesuprantame, kaip mirtinai pavojingi šitie nuodai, tai jie gali mus nužudyti, lygiai taip pat, kaip ir ligą. Mes stovim ant rimtų ekonominių permainų prarajos krašto, permainų, kurios privers milijonus šeimų išsikelti iš savo namų ir įstums jas į finansinę bedugnę, o tai suplėšys mūsų visuomenės audinį. Mes kariaujam karą, kuris ryja gyvenimus ir kapitalus, bet jis negali būti laimėtas. Mums tvirtina, kad mes turime atsisakyti savo teisių tam, kad mus gintų. Trumpiau tariant, mus gąsdina. Baimės valstybė gimdo tik žiaurumą: žiaurumą, baimę, beprotybę, o paskui – valios paralyžių. Jei mes nesupyksime, jei nesukaupsime visos savo drąsos, kad mestume iššūkį demokratų ir respublikonų partijų politikams, kurie mus kaip bandą stumia link korporacinės valstybės, mes iššvaistysime savo drąsą ir bendrumo jausmą tuo metu, kai jų mums labiausiai reikia.

Pagal užsienio spaudą parengė Kovo 11-osios Akto Signataras Kęstutis Grinius


Prisijunkite prie diskusijos