Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir vėl pamelavo. Melavo ne kur nors savo namuose, o prestižiniame tarptautiniame renginyje. Ir sakė netiesą pačiais svarbiausiais tarptautiniais klausimais.
Šį sykį N.Pašinianas iškraipė istorines tiesas Pancūzijos sostinėje. Po Paryžiaus Taikos forumo jis sutiko pabendrauti su žurnalistais. N.Pašinianas, matyt, nesitikėjo, kad žiniasklaidos atstovai bus iš įvairiausių šalių, ne tik iš Armėnijos ir Rusijos. Jie ir užfiksavo N.Pašiniano „versijas“. Tuo pačiu paprašė, kad N.Pašinianas patikslintų savo daug triukšmo tarptautinėje erdvėje sulaukusį ir dažnai užsienio spaudoje cituojamą teiginį „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.
Štai tada N.Pašinianas ir pažėrė tiek sunkiai pastebimų dviprasmybių, tiek akivaizdžių išsigalvojimų. N.Pašinianas stengėsi įrodyti, kad dėl visko kalčiausias Azerbaidžanas, nes jis, tik pamanyk, nenori niekam atiduoti savų teritorijų.
Kokie N.Pašiniano argumentai labiausiai įsiminė? Girdi, esą tai „Stalinas perdavė Kalnų Karabachą sovietiniam Azerbaidžanui“. O kai mirštančią SSRS reanimuoti nesėkmingai bandė Michailas Gorbačiovas, neva Kalnų Karabacho gyventojai vienbalsiai pareiškė norį pasitraukti iš Azerbaidžano – prisijungti prie Armėnijos. Akivaizdu, kad tai – melas. Apie šiuos išsigalvojimus jau tiek daug rašyta, kad vargu ar egzistuoja būtinybė grįžti prie šios konkrečios temos.
Verčiau pažiūrėkime, kaip N.Pašinianas komentavo savo skandalingąjį pareiškimą „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“. Ogi tvirtino puikiai prisimenantis, kad būta laikų, kai azerbaidžaniečiai laisvai gyveno Armėnijoje, o armėnai nieko nebijodami – Azerbaidžane. Bet vieną gražią dieną nei iš šio, nei iš to azerbaidžaniečiai neva pradėjo žudyti armėnus Sumgaite, Baku, vėliau tas smurtas išplito ir į Kalnų Karabacho regioną. N.Pašinianas verkė krokodilo ašaromis dėl to, kad visi armėnai neva buvo išvyti iš Azerbaidžano.
O kaip nutiko iš tikrųjų?
1987 metų spalio 18 dieną Jerevane buvo surengtas pirmasis mitingas, kurio iniciatoriai pareikalavo Kalnų Karabacho sritį nedelsiant prijungti prie Armėnijos. Po šio mitingo pradėta masiškai puldinėti Armėnijoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Jau 1988 metų sausio 25 dieną į Baku atbildėjo prekinių traukinių, kurių vagonuose buvo tūkstančiai iš Armėnijos išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių. Pirmiausia nukentėjo Armėnijos miestuose Kafane ir Megrinsko rajone gyvenę azerbaidžaniečiai (pirmieji priverstiniai pabėgėliai buvo skubiai apgyvendinti Abšerono regione Azerbaidžane).
1988 metų vasario 20 dieną Kalnų Karabacho autonominės srities liaudies deputatai armėnai vienašališkai priėmė sprendimą – jie skubiai jungsis prie Armėnijos. Kokia Kalnų Karabache gyvenusių azerbaidžaniečių nuomonė, – armėnams buvo nusispjauti. Kai centrinė Azerbaidžano valdžia panaikino šį sprendimą, armėnai griebėsi kadaise siautėjusios teroristinės „Dašnakcutiun“ grupuotės politikos „Armėnija – be musulmonų“.
Kitą, vasaro 21-osios, dieną Jerevane buvo sudeginta mečetė Demirbulagskaja, M.F.Achundovo vardo vidurinė azerbaidžaniečių mokykla ir azerbaidžaniečių nacionalinis Džafaro Džabarly vardo teatras. Taip pat nusiaubti namai tų, kurie prieštaravo, jog Karabachas būtų prijungtas prie Armėnijos. Ir tik po to, skirtingai nei teigia N.Pašinianas, kilo neramumai Sumgaite. Jei armėnai nebūtų puolę terorizuoti Armėnijoje gyvenusių azerbaidžaniečių, ar azerbaidžaniečiai būtų pasidavę Sumgaite surengtai provokacijai?
Juk dar gerokai iki įvykių Sumgaite tūkstančiai azerbaidžaniečių buvo išvyti iš Armėnijos. Ir šito nenuginčysi, nepaneigsi. Pirmieji pradėti Armėnijoje persekioti azerbaidžaniečiai, o ne armėnai – Azerbaidžane. Pavyzdžiui, egzistuoja užfiksuoti tuometinio Sovietų Sąjungos Generalinės Prokuratyros prokuroro ypatingai sunkioms byloms Vladimiro Kaliničenko parodymai apie kryptingai, žiauriai iš Armėnijos vytus azerbaidžaniečius.
Minėtoje konferencijoje Paryžiuje N.Pašinianas įrodinėjo, girdi, visi, iš Armėnijos pasitraukę azerbaidžaniečiai išvyko savo noru, niekieno neverčiami, niekas iš jų nenukentėjo. Esą Armėnija jiems net davė patogių autobusų, kad galėtų be didelio vargo išvažiuoti.
O kaip būta iš tikrųjų? 1988-1989 metais iš Armėnijos išvyta apie 250 tūkst. azerbaidžaniečių. Trys šimtai iš jų – nužudyti. Kaip jie neteko gyvybių – nepasakosime. Per daug baisu. Kiti – sušalo kalnuose.
Beje, azerbaidžanietė Sanu bar Saraly knygoje „Pavogta istorija. Genocidas“ pasakoja, kad Chamalino rajone (dabartinis Spitakas) prancūzų gelbėtojai aptiko vamzdžiuose užmūrytų vaikų. Tuos vamzdžius su mažyliais aptiko pancūzai, atvykę į Armėniją tuoj po 1988-aisiais gruodžio mėnesį kilusio žemės drebėjimo. Pasibaisėję radiniais prancūzai gelbėtojai nedelsiant paliko Armėniją.
Ar oficialusis Jerevanas pripažįsta, kad azerbaidžaniečių mažyliai buvo įmūryti vamzdžiuose? Oficialusis Jerevanas šaukia, kad tai – azerbaidžanietiškas melas, azerbaidžanietiška propaganda. Kokie Jerevano argumentai? Liudininkė Sanu bar Saraly neva šmeižia Armėniją, nes vamzdžiuose aptikti tik 23 vaikų kūneliai. Tarsi ši paklaida ką nors keistų…
N.Pašinianas akiplėšiškai Prayžiuje melavo ir tuomet, kai įrodinėjo, esą pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho azerbaidžanietiška teritorija. Bet kur tada dėti Jungtinių Tautų 1993 metais priimtas rezoliucijas 822, 853, 874 ir 884? Pavyzdžiui, 853-iojoje rezoliucijoje rašoma: „armėnai iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho regiono“. 874 –ojoje rezoliucijoje juodu ant balto parašyta: „konfliktas kilo dėl Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho regiono“. Jei pasaulis abejotų dėl Kalnų Karabacho priklausomybės, argi jį priskirtų Azerbaidžanui oficialiuose tarptautinius įvykius fiksuojančiuose dokumentuose?
Arba galima prisiminti 1996 metais Europos Saugumo ir Bendradarbiavomo Organizacijos (ESBO) priimtą nutartį, tvirtinančią, jog „Kalnų Karabache gyvenantys armėnai galėtų turėti plačią autonomiją, bet tik Azerbaidžano sudėtyje“.
Nei JT rezoliucijose, nei ESBO dokumentuose niekas niekad net neužsiminė apie kažin kokią N.Pašiniano išgalvotą Karabacho tautą, neva trokštančią gyventi atskirai nuo Azerbaidžano.
Tad kada liausis melavęs Armėnijos premjeras?
2019.11.14; 10:40