Kodėl nuolat įsiveliame į nereikalingas, beprasmiškas diskusijas? Ir kodėl, ginčydamiesi dėl akivaizdžių tiesų, dar mirtinai ir susipykstame? Gal, sakau, mus tyčia kiršina? Kad kiršina – nė neabejokime. Bet kodėl mes leidžiame, kad mus kiršintų?
Estiški pliurpalai
Naujausias nesusipratimas dėl užsienio politikos – Estijos prezidentės kelionė į Maskvą. Taip, būtent taip – kvailystę šį sykį iškrėtė Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid. Ji apsimetė pamiršusi elementariausias žaidimo taisykles – jei norime priversti Rusiją atsisakyti agresyvaus elgesio manierų, privalome rinktis ignoravimo taktiką. Visur ir visados. Tik ignoruodami Rusijos vadovą pačiu aukščiausiu lygiu galime viltis bent mažyčių pergalių – galbūt daugiau nieko nepuls.
O jei trokštame paskatinti Vladimirą Putiną naujiems „žygdarbiams“, darykime taip, kaip elgiasi Estijos prezidentė. Net jeigu JAV slapta paprašė Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid nuvykti į Maskvą pasidomėti, kokios V. Putino nuotaikos, – skristi į Maskvą nereikėjo. Primityvu manyti, jog ponia K.Kaljulaid pajėgi pergudrauti KGB profesionalą. Tai V.Putinas perprato Estijos prezidentę, o pats – neišsidavė, nei ką galvoja, nei ką darys…
Bent jau šių eilučių autoriui kvailai skamba kelių lietuvių politikų užkeikimai, esą su V.Putinu, koks jis bebūtų, vis tiek reikia šnekėtis. Mes – ne turguje, mes – ne turgaus bobos. Apie ką su juo diskutuoti? Dar sykį priminti, jog Krymo okupacija – neteisėtas „žygis“? Tai kad jis ir pats tai žino. Dar sykį prašyt atitraukti kariuomenę iš Rytų Ukrainos? Tai kad geruoju neatitrauks. Nejaugi kam nors dar neaiškios tikrosios tikrojo žaidimo taisyklės: priversime – pasitrauks, nepriversime – nenusileis. Su tokio būdo vyrais kaip V.Putinas įmanoma tik viena šneka: kol negrąžinai Krymo, tol nedrįsk net rodytis akyse.
Bet jei yra tokių naivių politikių kaip Estijos prezidentė, – vieningai griežta Vakarų taktika neįmanoma. Kad ir kaip stengsimės, vis tiek atsiras kolegų, kurie išduos pagrindinį Europos Sąjungos vienybės principą. Jei ne Estijoje, tai Austrijoje. Štai dar nepamiršome Austrijos užsienio politikos vadovės meilės šokio su Kremliaus diktatoriumi, dabar – Estijos prezidentė nuskubėjo išgirsti V.Putino monologų, poryt Prancūzija ar Vokietija versis per galvą siekdamos įsiteikti tironui. Dar kiek anksčiau JAV prezidentas Donaldas Trampas nepadoriai lipšniai spaudė Vladimiro Putino dešinę ranką Suomijos sostinėje Helsinkyje.
Todėl be pesimistinių nuotaikų niekaip neišsiverčiu. Kartais klausiu savęs, kam siekti europietiškos vienybės, jei ji – neįmanoma? Toji vienybė -saviapgaulė, ir daugiau nieko.
Taigi V.Putinas jaučiasi nenugalimas. Jam pavyksta parodyti, jog nėra jokios tarptautinės izoliacijos, jog Vakarai įsiklauso į jo „argumentus“, Europa neva linkusi rinktis labai rimtus kompromisus, kad tik nebūtų dar blogiau… Estijos spauda, pavyzdžiui, skelbia, kad vietoj planuoto pusvalandžio V.Putinas su K.Kaljulaid šnekučiavosi daugiau nei dvi valandas. Ir tai – Estijos pergalė? Ir tai – pragmatiškos, racionalios šalies pozicija?
Jei V.Putinas būtų pakvietęs Estijos prezidentę pasirašyti dokumentų dėl valstybinės Rusijos – Estijos sienos ratifikavimo arba kompensacijos išmokėjimo už sovietinės okupacijos metais estams padarytą žalą, – sveikinčiau Estijos vadovę. Važiuok, skrisk, bėk, skubėk, kol nepersigalvojo. Dabar – ne. Iš vizito – jokios apčiuopiamos naudos. Sutarta tik, regis, nutiesti karštąją telefoninę liniją, kad karinio susidūrimo metu būtų žinoma, kam konkrečiai paskambinti. Bet kam tokia telefoninė linija, jei Rusija neketina nieko pulti?
Apmaudu, pikta, nes tuščius plepalus Estijos prezidentė palaikė svarbesniais už Baltijos šalių vienybę. Ir suteikė galimybę dar labiau triukšmauti kapituliantiškas nuotaikas skelbiantiems besmegeniams tiek Estijoje, tiek Lietuvoje: žiū, Dalia Grybauskaitė išbarė V.Putiną, ir šis su ja nekalba, Estijos prezidentė meiliai nusišypsojo V.Putinui, ir V.Putinas tapo taikus, ramus, draugiškas. Kaip paprasta, kaip lengva: pagirkime V.Putiną, pakvieskime jį taikiai gyventi, ir buvęs KGB profesionalas, pagautas orgazmo, liausis terorizavęs kaimynines šalis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius taikliai pastebėjo: eidami išvien pasiekdavome kur kas daugiau…
Konservatorių akibrokštas
Lietuvos užsienio politikoje – taip pat žvarbu ir pilka. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija išplatino rekomendaciją, kaip elgtis referendumų dėl Seimo narių mažinimo ir Dvigubos pilietybės metu. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir jo aplinka ragina ignoruoti tik vieną referendumą – tą, kuriame gvildenamas klausimas, galima ar negalima mažinti Seimo narių gretas. Be abejo, kuo mažiau Seimo narių – tuo blogiau valstybei. Nes kokybiškiems įstatymams parengti ir juos įteisinti verkiant reikia užtektinai daug galvų (nuo gyventojų skaičiaus parlamentinių galvų skaičius visai nepriklauso).
Ypač svarbu prisiminti paradoksalią tiesą: jei Seimas dirba prastai, protinga tauta gausintų, o ne mažintų Seimo narių gretas. Protinga tauta be didesnių pastangų supranta, kad kuo mažesnis Seimas – tuo prastesni įstatymai, tuo didesnis korupcijos pavojus, tuo mažiau požiūrių į gyvybiškai svarbias reformas ir t.t. Jei lietuvių tauta vadovaujasi sveiku protu, tai turėtume išsaugoti Seimą tokį gausų, koks jis dabar.
Bet kodėl G.Landsbergiui ir jo pagalbininkams pritrūksta sveiko proto, kai analizuojama referendumo dėl Dvigubos pilietybės vertė? Jei konservatoriams neužtenka elementariausios nuovokos, kodėl referendumas dėl dvigubos pilietybės ne tik nereikalingas, bet ir žalingas, pagalbon pasitelksiu štai tokį pavyzdį: kas nutiktų, jei iš konservatorių partijos gretų pasitraukęs politikas apsistotų, sakykim, „valstiečių“ štabe, bet tuo pačiu metu panorėtų išsaugoti konservatorių partijos nario bilietą? Nė neabejoju, kad konservatoriai tokiam gudruoliui lieptų pasirinkti: arba – arba. O jei tas, perbėgęs pas „valstiečius“, vis tiek reikalautų teisės išsaugoti kregždutėmis papuoštą nario bilietą, – tokį akiplėšą G.Landsbergis tikrai vytų lauk (net jei tas sutiktų mokėti nario mokestį tiek vieniems, tiek kitiems).
Bet juk lietuvis su dviguba pilietybe labai panašus į politiką, priklausantį dviem partijom. Tad kodėl G.Landsbergis ir jo kompanija neragina ignoruoti Dvigubos pilietybės referendumo? Todėl, kad patys – dvigubi: tiek su konservatoriškomis, tiek su krikščioniškomis, tiek su liberaliomis priemaišomis?
2019.04.22; 06:30
