Rugsėjo 13-osios vakarą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos vėl įsiplieskė kovos. Šaudymai tęsėsi kiaurą naktį. Tai nutiko Karabacho regione, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui.
Priminsime – trisdešimt metų kantriai laukę Vakarų paramos ir jos nesulaukę azerbaidžaniečiai 2020-ųjų rudenį ryžosi savo žemes iš armėnų okupantų rankų susigrąžinti karinėmis priemonėmis. Karas dėl Karabacho grąžinimo teisėtiems šeimininkams 2020-ųjų rudenį tęsėsi 44 paras. Daugumą Karabacho žemių oficialusis Baku susigrąžino. Tačiau – ne visas (pavyzdžiui, Karabacho sostinė Hankendis – vis dar armėnų separatistų žinioje). Kodėl – ne visas? Kaip visuomet, įsikišo agresyvusis Kremlius, pažerdamas intrigų, ir vadinamųjų „rusų taikdarių“ pagalba Armėnijos valdžiai pavyko kelis Karabacho regionus išlaikyti savo įtakos zonoje.
Pastaruosius dvejis metus oficialusis Jerevanas rengė užtektinai daug bjaurių provokacijų – apšaudydavo azerbaidžaniečių karius, rengdavo trumpus įsiveržimus, minuodavo kelius, įvažiavimus į miestus ir gyvenvietes, degino Karabache išlikusius azerbaidžaniečių namus ir ūkius, mečetes, barbariškai kirto miškus. Tiksliau tariant, bet kokia kaina troško išlaikyti bent keletą Karabacho sričių savo žinioje, o tas teritorijas, kurias būdavo priversti grąžinti, stengdavosi taip suniokoti, kad jos taptų dykromis.
Beje, rengdama provokacijas Armėnija tuo pačiu dalyvavo konflikto sureguliavimo derybose, melagingai įsipareigodama po truputį taikiai išsinešdinti iš viso Karabacho. Tačiau derybos tebuvo širma. Kaip ir tie verkšlenimai, girdi, tai Azerbaidžanas puldinėja „taikius Karabacho gyventojus“. Armėijos premjeras Nikolas Pašinianas konstravo politiką taip, kad neapibrėžta situacija tęstųsi kuo ilgiau.
Regis, Azerbaidžanas senų seniausiai perprato Jerevano klastas ir deramai atsako į visas provokacijas. Tačiau galimybių rengti išpuolius prieš teisėtai savo teritorijas susigrąžinančius azerbaidžaniečius – vis mažiau. Paskutinę viltį prarandantis N. Pašinianas net kreipėsi pagalbos į Kremlių, kad Vladimiras Putinas bent kiek sutramdytų Azerbaidžaną. Šis Armėnijos premjero žingsnis, turint omenyje Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą, – ypač niekingas.
Beje, sunkiai suprantamas JAV valstybės sekretoriaus Entony Blinkeno pareiškimas, girdi, konfliktą Armėnija ir Azerbaidžanas privalo likiduoti taikiomis priemonėmis. Jei 30 metų nepavyko konflikto taikiai sureguliuoti, vadinasi, jo ir ateityje nebus įmanoma taikiai sureguliuoti.
Tokie demagogiški Vašingtono paraginimai – apgailėtini. Jie panašūs į pareiškimus tų demagogų, kurie šiandien ir Ukrainą ragina pradėt taikos derybas. Prezidentas Volodymiras Zelenskis labai taikliai pastebėjo: kol Rusija nebus išstumta iš visų ukrainietiškų žemių, tol nebus jokių derybų. Puikus atsakymas. Mes jau tūkstančius kartų įsitikinome, ko verti V.Putino troškimai bendrauti taikiai, garbingai, laikantis tarptautinių susitarimų. Lygai taip pat, kaip elgiasi dabar Ukraina, elgiasi ir Azerbaidžanas: jėga stumia lauk okupantus. Nes taikiai pasitraukti armėnai nelinkę. Jei dabar Sakartvelas sumanytų jėga susigrąžinti iš jų atimtas žemes, – taip pat elgtųsi teisingai. Nes naivu manyti, jog Rusijos remiami separatistai sutiktų gražiuoju atiduoti Tbilisiui tai, kas iš sakartvelų atimta jėga ir klasta.
Įdomus buvo paskutinis Marko Feigino videointerviu su Ukrainos karinės žvalgybos papulkininkiu Oleksejumis Arestovičiumi (rugsėjo 13-oji), kuris, paklaustas, kaip vertina rugsėjo 13-14-osios susirėmimus tarp armėnų ir azerbaidžaniečių, pabrėžė, kad Azerbaidžanas juda teisinga kryptimi – visomis priemonėmis mėgina išvaduoti savas žemes. O Armėnijos premjeras, prašydamas V.Putino pagalbos, elgiasi tarsi pametęs galvą.
Pats protingiausias Jerevano sprendimas būtų pradėt tikras, rimtas derybas su Azerbaidžanu ir Turkija, o ne su Kremliaus diktatoriumi.
Tiesa – Azerbaidžano pusėje.
2022.09.14; 08:00
