Lietuva vėl įskaudinta. Apmaudžiausia, kad mūsų valstybę žeminantys žodžiai šį sykį ištarti ne kur nors priešiškose „Sputnik“ ar „Russia Today“ televizijose. Juos ištarė net ne Algirdo Paleckio ar Vladimiro Žirinovskio mentaliteto žmonės. Į paleckiukų ir žirinovskių sapaliojimus juk galima nekreipti dėmesio. Negi ginčysiesi su atvirai Lietuvos nemylinčiais asmenimis…
Bet kaip pasielgti, kai Lietuvą niekina oficialus, teisėtu būdu į Seimą išrinktas parlamentaras? Vėl ir vėl iškyla jau daug kartų ramybės neduodantis galvosūkis – nepastebėti, bandyt paprotinti ar tiesiog atsiriboti?
Nepaduoti rankos, nesėdėti prie vieno stalo – tikriausiai per menka bausmė? Parlamentaro Dainiaus Kepenio idėja statyti bendrą paminklą ir Lietuvos partizanams, ir uoliai Kremliaus politiką vykdžiusiems stribams – tiesiog šventvagiška.
Normalios valstybės negerbia okupantams talkinusių išdavikų. Nestato jiems paminklų net tuomet, kai šie atgailauja. O juk Lietuvoje „stribai“ bei jų palikuonys net nebandė atsiprašyti. Priminkite bent vieną atvejį, kada NKVD karininkas ar stribas būtų puolęs ant kelių prieš partizanus, politinius kalinius ir tremtinius, susirinkusius į paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę šventinimo iškilmes? O gal stribai klūpodami ant kelių, prašydami atleidimo, nuoširdžiai verkė Partizanų pagerbimo šventėje Ariogaloje? Daugiau nei per 25-erius metus negirdėjau nė vienos išpažinties, nė vienos atgailos.
Tad neapsimeskime naiviais: susitaikymo nebus. Jie kitaip matė ir tebemato Lietuvą. Jų požiūrio nepakeisi.
Tačiau kas mūsų parlamentarą pastūmėjo keistam žingsniui? Lietuviškosios istorijos neišmanymas? Noras tapti „originaliu“? Sąmoningas troškimas pratęsti liūdnai pagarsėjusių rašytojos Rūtos Vanagaitės bei dizainerio Juozo Statkevičiaus akibrokštus?
Šią situaciją taikliai apibūdino Seimo narys Kęstutis Masiulis, sugėdinęs kolegą D.Kepenį. Facebooko paskyroje parlamentaras K.Masiulis brūkštelėjo ironiškų pastabų: „Karbauskio pavaduotojas Kepenis pakvietė neskelbti 2018 metų Adolfo Ramanausko -Vanago metais, bet statyti paminklą visiems, kurie pokary kovėsi skirtingose pusėse, statyti paminklą susitaikymui. Taip ir įsivaizduoju paminklą, kuriame stovi partizanas su trispalve rankoje, o antra ranka apkabinęs stribą su sovietų raudona okupantų vėliava gniaužtuose. Salėje jį už tokias idėjas pavadinau kvailiu“.
Taikliai parlamentarui D.Kepeniui priekaištavo ir pokario istorija profesionaliai besidomintis Vidmantas Valiušaitis. Jis užrašė Facebooko erdvėje:
„D.Kepenis, aišku, nežino, kad 1944–1946 m. J.Bartašūno – bolševikinėje Rusijoje susiformavusio, lietuviškai beveik užmiršusio, bet Lietuvoje panaudoto partiznų naikinimui ir diversijoms prieš juos enkavedisto – vadovaujamos baudėjų gaujos surengė 25 500 karinių operacijų, nužudė 14 400 ir suėmė apie 35 000 žmonių. Be teismo sprendimo ištrėmė daugiau kaip 9000 partizanų šeimų narių. „Bartašiūno vilos“ vardu buvo vadinamas Tuskulėnų dvaras, kuriame NKVD-KGB laidojo nužudytus pasipriešinimo kovotojus.
Ir štai po 27 nepriklausomybės metų, valstybės šimtmečio išvakarėse, Seimo narys be istorinės atminties, nesuprantantis, kad Lietuva – ne Ispanija, kad čia vyko ne pilietinis karas, bet ginkluota rezistencija prieš nepriklausomybę sutrypusį, žmones žudantį ir į Sibirą juos tremiantį okupantą, siūlo bolševikams statyti kryžių. Ženklą, kurio jie labiausiai nekentė ir už kurį jį gerbiančius žmones persekiojo, prievartavo, trėmė ir žudė (vien tik vyskupai-kankiniai Reinys, Borisevičius, Matulionis, etc.)!“
Man belieka pridėti savąjį trigrašį: jei nenorima rimtai gilintis į partizanų kovų istoriją, galima tiesiog priminti, ką byloja lietuvių dainos, sukurtos apie mūsų partizanus. Dėl miško brolių žūčių jos skausmu ir liūdesiu persmelktos. Ant grindinių miestelių centruose išniekinti žuvę partizanai – broliai, drąsuoliai, sūnūs, garbingi žmonės, milžinai, drąsuoliai. O apie stribus mūsų dainose – nė vieno palankaus žodelio, nė vienos užuominos. Tad kokios gali čia būti abejonės, kuri pusė teisi?
Beje, įdomu, kaip dabar elgsis ponas Ramūnas Karbauskis, pavaduotoju pasirinkęs štai tokį „taikdarį“? Ir dar svarbu, kaip šią „taikdarišką“ istoriją išnaudos rusiška propaganda. Tikriausiai parems. Karštligiškai ieškos užtarėjų, rėmėjų. Ir, liūdniausia, tokių ir vėl suras…
2017.11.15; 08:00
