Prof. dr. Algimantas Liekis
Pirmojo Prezidento Antano Smetonos gyvenimas, darbai, jų reikšmė plačiai analizuojama prof. dr. Algimanto Liekio ir neseniai „elekrtroninėje bibliotekoje“ paskelbtame 6 tomų apie Prezidentą A. Smetoną veikale: 1 tomas – „Tautos prisikėlimas“, 2 – „Tautos vienybė“, 3 – „Nepriklausomybės pamatai“, 4 – „Tautinė Lietuva“, 5 – „Lietuvos šviesa“, 6 – „Tautos valia“ (https://milzinas.lt/prezidentas a.smetona, rastai, kalbos, darbai … A.Liekis). Jūsų dėmesiui – kai kurios ištraukos iš minėto veikalo, skirtos Prezidento žūčiai ir to priežastims nušviesti.
Lietuvos Prezidento Antano SMETONOS žūties diena
Prezidentas A. Smetona priverstas palikti savo dievaitę Lietuvą, ir nuo 1941 m. kovo 10 d. gyvendamas JAV, Klivlende pas sūnų Julių, visuomet mintyse ir kalbose buvo su ja, svajodamas apie jos išvadavimą nuo nuožmaus priešo ir pergyvendavo, kad daugeliui tautiečių svarbiausia buvo tik sava gerovė; pergyvendavo, kad ir JAV valdžia vengė viešai pasmerkti iš pradžių TSRS, po to nacių Vokietijos okupacijas, apsiribodama tik nieko nereiškiančiais pareiškimais apie tautų teises ir pan.
Beje, Prezidentas A.Smetona, gerai žinodamas JAV politiką, palikdamas Lietuvą ir neplanavo į jas vykti. Tačiau atsidūręs Vokietijoje ir pamatęs, kokias dideles pastangas deda okupantai, kad sugrąžinus jį į Lietuvą – jiems jis buvo reikalingas, kad tariamai „pagal veikančią Konstituciją“ galėtų sudaryti savo marionetinę vyriausybę, kaip Latvijoje ir Estijoje, kurių prezidentai pasidavė okupantų malonei. Bet kadangi tuo metu J.Stalinas dar tebesibroliavo su Hitleriu, Prezidentas dairėsi, kurioje valstybėje būtų saugiau prisiglausti. Lietuvos pasiuntinys ir Prezidento bei jo šeimos globėjas Vokietijoje plk. K. Škirpa vis viena ragino likti Vokietijoje, arčiau Lietuvos, juk jo, Prezidento, žodis būsiąs toks reikalingas, sudarant tremtyje Lietuvos Vyriausybę. Tačiau Prezidentas netikėjo, kad vokiečiai leistų sudaryti Vyriausybę. Jis iš nacių Vokietijos, kaip ir iš buvusios Lenkijos valstybės, kaip ir iš Sovietų Sąjungos, nesitikėjo paramos Lietuvai.
Prezidentą ir jo šeimą apsispręsti, kur vykti, vertė ir tirpstantys pinigai. Traukdamiesi nuo okupacinės TSRS kariuomenės, jie pasiėmė tik savo santaupas – 10 tūkst. dolerių. Nebuvo ir tokių, kurie galėtų suteikti lėšų ilgesniam gyvenimui Europoje. Prezidentas nelabai tikėjosi paramos ir iš Romoje buvusių Lietuvos pasiuntinių besikuriančio Tautinio komiteto (S. Lozoraitis, E. Turauskas, P. Klimas, K. Škirpa, S. Girdvainis ir kiti), nes nuo jo pirmųjų dienų niekaip nesutarė dėl vadovo posto. Ir, taip nieko nenuveikęs tas komitetas rugsėjo mėnesį iširo.
Bet tik JAV lietuviai vis garsiau skelbė protestus dėl Lietuvos okupacijos. Dar 1940 m. liepos 25 d. jie paskelbė atsišaukimą „Gelbėkime Lietuvą“, kuriame smerkė TSRS dėl Lietuvos okupaciją, reikalavo nedelsiant išvesti okupacinę kariuomenę ir kad netrukdytų lietuvių Tautai atkurti nepriklausomą valstybingumą; rugpjūčio 9 d. JAV lietuviai Pitsburge įkūrė ir Lietuvai gelbėti tarybą. Visa tai ir lėmė, kad Prezidentas A. Smetona, gavęs JAV vizą, 1940 m. rugsėjo 18 d. nutarė pasinaudoti ja ir iš pradžių išvyko į Šveicariją (kad suklaidintų žvalgybas), po poros savaičių – į Portugaliją ir iš jos sostinės Lisabonos dar po mėnesio išplaukė laivu „Serpa Pinto“ į Braziliją, į Rio de Žaneirą. Uoste Lietuvos Prezidentą 1941 m. vasario 14 d. iškilmingai sutiko Brazilijos vyriausybės atstovai, daugelis lietuvių, o po keleto dienų jis buvo iškilmingai sutiktas Brazilijos prezidento Getulio Vargo.
Bet JAV Smetoną įsileido tik 1941 m. kovo 10 d., tik po to, kai jis pažadėjo JAV valdininkams, jog gyvens ir elgsis jų šalyje tik kaip „privatus asmuo“. Tai Prezidentas A. Smetona pajuto ir savo vizitų metu JAV Valstybės departamente, „privačioje audiencijoje“ pas JAV prezidentą F. Ruzveltą (Roosvelt), kuris, pasitikęs jį, pasakė, kad pažįstąs jį iš nuotraukų laikraščiuose. Bet kalbėdamas apie Lietuvą, F.Ruzveltas, gudriai šypsodamasis, paragino A. Smetoną nesisieloti dėl jos, nes „visos pavergtosios tautos … anksčiau ar vėliau atgaunančios laisvę“. Girdi, atgausianti ją kada nors ir lietuvių Tauta. Ir pataręs A. Smetonai nedelsiant vykti pas savo tautiečius ir „ilsėtis“… „Amerikos lietuviai padėjo Lietuvai per aną, Didįjį karą, padės jai ir dabar…“, – sakė JAV prezidentas atsisveikindamas, nieko nepažadėdamas nei Prezidentui, nei apskritai okupuotai lietuvių Tautai. Beje, jokių pažadų iš jo negavo ir vėliau, balandžio 18 d. jo priimta JAV lietuvių delegacija. Nors anksčiau susitikime su okupuotos Lenkijos atstovais F.Ruzveltas skatino lenkus kovoti, pažadėjo paremti jų sudarytąją vyriausybę Londone.
Panašiai JAV prezidentas F. Ruzveltas su lietuviais elgėsi ir tų pačių metų spalio 15 d. priėmęs JAV lietuvių atstovus – L. Simutį, kun. J. Švagždį, J. Laučką, F. Bagočių, P. Grigaitį, M. Vaidylą, J. Milderį, P. Pivoriūną, K. Karpių, P. J. Žiūrį. Delegacija prezidentienei Eleonorai padovanojo kilograminius lietuviško gintaro karolius.
Lietuviai, norėdami įsiteikti dėkojo JAV prezidentui už tai, kad po TSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos 1940 m. liepos 23 d. laikinai ėjęs valstybės sekretoriaus pareigas Samneris Velsas (Sumner Welles) paskelbė, jog JAV nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos prievartinio įjungimo į TSRS sudėtį. Deja, F. Ruzveltas, išklausęs lietuvių padėkos ir memorandumo, dėl buvusios nepriklausomos Lietuvos okupacijos ir aneksijos mandagiai tepasakė:
“Man malonu patirti, kad jūs, lietuvių kilmės Amerikos piliečiai, esate taip giliai susirūpinę gimtojo krašto likimu. Bet leiskit man pasakyti, kad kalbėdami ir savo rašte, kurį man įteikėte, jūs padarėte dvi klaidas. Pirmiausia, jūs teigiate, kad Lietuva prarado savo nepriklausomybę. Bet Lietuvos nepriklausomybė tik laikinai pertraukta. Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Tai atsitiks gal greičiau, negu jūs galite tikėtis. Kita klaida, kaip aš pastebėjau, buvo padaryta vieno jūsų kalbėtojo, kuris apie Lietuvą išsitarė kaip apie labai mažą valstybę. Pasižiūrėkite į Lotynų Amerikos respublikas ir pamatysite, kad tarp jų yra net mažesnių už Lietuvą, o jos vis dėlto laisvai ir laimingai gyvena. Netiktų kalbėti apie Lietuvos mažumą, nes ir pati mažiausia tauta turi lygiai tokią pat teisę būti nepriklausoma kaip ir pati didžiausia…“
Beje, visai kitaip nei tas pats JAV prezidentas, valdžia elgėsi su Lenkijos atstovais. Tuoj po to, kai Lenkiją okupavo Vokietija ir TSRS, JAV valdžia 1939 m. spalio 2 d. paskelbė tokį pareiškimą: „Vien tik teritorijos užgrobimas nepanaikina valstybės, jos juridinės vyriausybės egzistencijos. Todėl Amerikos Jungtinės Valstybės toliau pripažįsta, kad Lenkijos vyriausybė nenustoja egzistavusi, ir pripažįsta grafą Jurgį Potockį jos ambasadoriumi Vašingtone“, o kiek vėliau paskelbė pripažįstanti ir Lenkijos vyriausybę Londone. Žinoma, Lietuva ir nepasirodė, kaip Lenkija – ji nepasipriešino ginklu TSRS invazijai. Dar daugiau: didelė dalis jos teisėtos Vyriausybės net mėgino bendradarbiauti su okupantu, jam įsiteikti, tik Prezidentas ir keletas kitų valstybės veikėjų pasitraukė iš okupuojamos Lietuvos.
Žinoma, Prezidento A. Smetonos atvykimo į JAV metu situacija pasaulyje buvo kita. JAV valdžia jau matė, kad kare prieš nacių Vokietiją jos sąjungininke bus TSRS, vedė slaptas derybas su J.Stalinu dėl bendro fronto prieš nacių Vokietiją sudarymo ir pasaulio pasidalinimo įveikus Vokietiją. F. Ruzvelto pasiūlymu Vokietijai užpuolus TSRS, buvo pasirašyta ir garsioji Atlanto Charta, kurią pasirašė ir TSRS, bet su prierašu, kad TSRS jos laikysis, „atsižvelgdama į laikmečio sąlygas“, t.y. kiek jos laikymasis bus naudingas TSRS, nors jau tada J.Stalinas buvo pareiškęs JAV, Anglijos atstovams, kad ir po pergalės TSRS Baltijos valstybių neatsisakys. Tik kovojanti dėl savo Laisvės ir nepriklausomo valstybingumo lietuvių Tauta to nežinojo ir tikėjo, kad, remiantis ta Atlanto Charta JAV, Anglija ir kitos Vakarų valstybės privers TSRS grąžinti Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms nepriklausomybes.
TSRS ir nacių Vokietijos karui prasidėjus, JAV pakvietė Staliną pasirašyti Atlanto Chartą, slapta sutarus, kad po hitlerinės Vokietijos įveikimo Baltijos šalys liks TSRS valdžioje. Tik dar nebuvo susitarta dėl kitų Rytų Europos valstybių, okupuotų Vokietijos, Italijos, likimo. Lenkijos vadai, ypač gen. Vladislovas Sikorskis, įsikūrę Londone, vystė ypač plačius diplomatinius darbus ne tik Vakarų, bet ir Rytų šalyse, klojo pamatus Lenkijos atkūrimui po karo, įveikus nacių Vokietiją.
Nuo pirmųjų okupacijos dienų lenkai visur organizavo tariamai kovai prieš okupantus vokiečius ginkluotas gaujas, vėliau pavadintas Armija Krajova. Iš tikrųjų šios gaujos pirmiausia kovojo prieš vietinius gyventojus – lietuvius, gudus, ukrainiečius, siekdamos, kad po karo jų gyvenami kraštai liktų tik lenkams. Ypač „kovotojai“ smurtavo prieš lietuvius Rytų Lietuvoje. Paversti Lietuvos Rytus lenkiškais – tokius nurodymus gaujoms buvo davęs J.Pilsudskio mokinys, gen. Vladislovas Sikorskis (1881 05 20–1943 07 04).
Jam vadovaujant, užsienio valstybėse, pirmiausia TSRS, buvo suburta apie 250 tūkst. lenkų kariuomenė, į kurią įėjo ir apie 30 tūkst. lenkų karių, buvusių internuotų Lenkijos karo su Vokietija pradžioje dar nepriklausomoje Lietuvoje. Bet didžiausią jų dalį sudarė lenkų kariai, paimti ir internuoti TSRS, jai užimant rytinę Lenkijos dalį. Iš tų internuotų dalinių, prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui bei Lenkijos egzilinei vyriausybei ir TSRS vyriausybių atstovams pasirašius slaptą bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartį (1941 07 30), Stalinas leido suformuoti daugiau kaip 115 tūkst. lenkų karių turinčias Lenkijos ginkluotąsias pajėgas TSRS. Joms vadovauti bendru Stalino ir Lenkijos vyriausybės Londone vadovo V. Sikorskio sutarimu buvo paskirtas buvęs Lenkijos kariuomenės generolas Vladislavas Andersas (1892 08 11–1970 05 12). Ši armija tapo tiesiogiai pavaldi egzilinei Lenkijos vyriausybei Londone.
Lenkų kariuomenė buvo suformuota Orenburgo srities Buzuluko priemiestyje. Ją sudarė 6 pėstininkų divizijos (iš kurių 5-oji buvo pavadinta Vilniaus divizija), ir daugybė kitų pagalbinių dalinių. 1942 m. pradžioje V.Andersui atsisakius siųsti lenkų divizijas į frontą prieš Vokietiją, TSRS valdžios nurodymu ši lenkų kariuomenė buvo permesta į Vidurinę Aziją, į Taškentą, o kiek vėliau, Stalinui susitarus su Čerčiliu, perkelta į Iraką (saugoti nuo vokiečių diversijų anglų naftos verslovių liniją Mosulas–Kirkulas). Dar po pusmečio ji pateko į Palestiną. Ten lenkų divizijos buvo sujungtos į atskirą korpusą, pavaldų Anglijos karinei vadovybei.
Nemaža dalis lenkų armijos atsisakė vykti su savo vadu V. Andersu į Vidurinę Aziją, ir, likusi TSRS, sudarė Kosciuškos diviziją. Buvo suformuota ir daug kitų lenkų dalinių, kurie, karui baigiantis, sudarė būsimos „liaudies Lenkijos“ kariuomenės branduolį. Tačiau TSRS internuotos lenkų kariuomenės pertvarkymai ir perdislokavimai vyko ne lengvai. Atrodo, iš dalies to priežastimi buvo aukos Katynėje – apie 10 tūkst. sušaudytų, nukankintų lenkų karininkų. Tarp jų buvo daug iš Vilniaus ir jo krašto kilusiųjų. Apie šią masinę bolševikų nukankintų žmonių kapavietę Vokietija pasauliui paskelbė 1943 m. balandžio 13 d. Po keletos dienų TSRS ėmė skelbti, kad lenkus Katynėje nužudė vokiečiai. Tuomet V. Sikorskis paprašė Anglijos vyriausybės, kad ši kreiptųsi į Staliną dėl paaiškinimo. Tai supykdė „tautų tėvu“ besivadinantį Staliną, ir jis atsisakė toliau palaikyti ryšius su Lenkijos vyriausybe Londone bei jos vadovu V. Sikorskiu, kuris ne už ilgo žuvo aviakatastrofoje, lėktuvui kylant iš Gibraltaro aerodromo. Sklido gandai, kad tai padarė TSRS, Anglijos ar kitų šalių saugumo tarnybos, nes nė viena lėktuvo katastrofos priežasčių hipotezė nebuvo patvirtinta tyrimų duomenimis.
TSRS ir po karo ilgai ir atkakliai teigė, kad Katynėje lenkų karius žudė okupantai vokiečiai. Prie kapavietės buvo pastatytas paminklas su užrašu: „Čia, Katynės miške, 1941-ųjų rudenį hitleriniai budeliai sušaudė 11 000 lenkų belaisvių karių ir karininkų. Raudonosios armijos kary, atkeršyk!“ Ir tik 1990 m. TSRS vadai M. Gorbačiovas ir B. Jelcinas pripažino, kad žudymus Katynėje organizavo ir už juos buvo atsakingi NKVD vadai Berija, Merkulovas ir jų pagalbininkai.
Tačiau TSRS ir jos sąjunginikėms – JAV, Anglijai pirmiausia tik savi reikalai terūpėjo ir jų atstovai, kaip ir patys valstybių vadovai „prekiavo“ tarpusavy tautomis ir jų valstybėmis, turėdamos svarbiausią tikslą – įveikti nacių Vokietiją ir jos sąjungininkus. Tai iliustruoja J.Stalino, F.Ruzvelto, V.Čerčelio derybų stenogramos Techerano, Jaltos, Potsdamo konferencijose. Iš jų matyti, kad Ruzveltas, Čerčelis neprieštaravo, kad Stalinas numato ir po karo pasilikti sau ir Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos valstybes, kad Prūsų Lietuvą pasidalina su Lenkija (TSRS – Karaliaučiaus kraštas, o pietinė, apie 70 proc. tos teritorijos – Lenkijai), kad Stalinas ir Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją, Vengriją bei pasidalintos Vokietijos rytinę dalį irgi pasiima savo „įtakos zonon“.
Žinoma, apie tuos susitarimus nežinojo ir JAV lietuviai, savo susirinkimuose svarstę ir „dalinęsi postus“ išvaduotoje Lietuvoje, gyrę ar smerkę ir pirmąjį Prezidentą, kad jis 1940 m. vasarą nepakėlęs lietuvių Tautos kovon su okupantais. Tačiau viešai tada, vykstant karui, ir JAV drausta, kaip sakyta, viešai kalbėti ir apie TSRS įvykdytą Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupaciją, apie 1941 m. biželyje įvykusį lietuvių ginkluotą antibolševikinį (prieš okupantę TSRS) sukilimą ir jo sudarytąją Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, dėl ko ir nacių Vokietija okupavo jau nepriklausoma pasiskelbusią Lietuvą. O kadangi TSRS buvo svarbiausiu JAV sąjungininku, tai JAV saugumiečiai ir iš Prezidento A.Smetonos reikalaudavo, kad jis viešai neprisipažintų esąs TSRS okupuotos Lietuvos Prezidentas. Atrodo, panašių reikalavimų teko girdėti ir lenkams, jų Vyriausybės nariams, kad dalį jų valstybės drauge su nacių Vokietija okupavo TSRS.
Tapus aišku, kad Vokietija ir jos sąjungininkai bus įveikti ir JAV, Anglijai ir TSRS susitarus dėl pokario pasaulio pasidalinimo, jiems, bendražygiams, ėmė maišyti labai jau veikli Lenkijos vyriausybė Londone, jos vadovas gen. V.Sikorskis, reikalavęs iš Ruzvelto, Čerčelio ir Stalino pokario Lenkijai ir visos Lietuvos ir net leisti sudaryti Lenkijos vadovaujamą Rytų Europos (Pabaltijo, Vengrijos, Rumunijos, Čekoslovakijos) federacinę valstybę, į kurią įeitų ir visa Prūsų Lietuva kartu su Klaipėda ir jos kraštu. Tad ir artėjant tų pasaulio valdovų deryboms Teherane (1943 11 28 – 12 01), „neaiškiomis“ aplinkybėmis lėktuvo katastrofoje Gibraltare ir žuvo (1943 07 07) gen. V.Sikorskis. Buvo tada gandų, kad dėl to kaltos TSRS, JAV, Anglijos žvalgybos, kaip ir vėliau dėl pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos žūties – 1944 m. sausio 9 d. (Tuo metu TSRS, JAV, Anglija – J.Stalinas, F. Ruzveltas ir V. Čerčelis rengėsi naujam susitikimui Jaltoje – 1945 02 04 -11), kuriame buvo numatyta baigti susitarti dėl tolimesnio „broliško pasaulio pasidalinimo“.
Ir Prezidento A.Smetonos žūties jokia JAV valdžios institucija netyrė. Net vietos policija. Tuo metu Prezidentas rašė stambų veikalą „Lithuania Propria“, susitikinėjo su lietuvių veikėjais aptarti Lietuvos išvadavimo planus, lietuvių likimo svatimuose kraštuose ir pan. klausimus. Tačiau darbą nutraukė minėtojo sausio 9 d. ankstyvą rytą kilęs gaisras mediniame name Klivlende, kuriame jis gyveno su žmona Sofija. Pajutęs gaisrą, drauge su kitais gyventojais Prezidentas buvo išbėgęs į kiemą, bet po to dar grįžo pasiimti rankraščių ir knygų, bet nebeišėjo – rastas jis negyvas koridoriuje, nors, kaip daugeliui atrodė, kad nuo dūmų ir negalėjo uždusti.
Apie tą gaisrą poetas Juozas Tysliava, buvęs to įvykio liudininku, pirmame „Margučio“ numeryje rašė: „[…] Pamatėme juodų, kaip derva, dūmų kamuolius, besiveržiančius pro namo skyles, kurias prieš keliolika minučių dar buvo galima vadinti langais […]. Tame name […] ilsėjosi, dirbo ir paskutines savo gyvenimo valandas baigė „Vilties“, „Vairo“ ir kitų laikraščių redaktorius, Vasario 16-osios dienos Akto autorius, pirmasis ir paskutinis Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona“.
Ir toliau poetas apie Prezidento laidotuves pasakojo: „… Tai tas pats taisyklingų bruožų veidas, kurio paveikslas tiek kartų yra puošęs ne tik lietuvių, bet ir viso pasaulio laikraščių puslapius. Tai tas pats veidas, kuris dar tik šį ryt šypsojosi […].Senos valstybės vyras, išgyvenęs tiek daug audrų ir pavojų, pagaliau ilsis toli nuo savo gimtojo krašto, kuriame šiandieną žmogus neturi teisės nė šauktis į dangų keršto dėl nekaltai pralieto brolių kraujo. Didysis vadas jau nešauks, jau neragins savo tautiečių į kovą dėl Lietuvos laisvės. Jis, palikęs visus – draugus ir priešus, – miega ramiu amžių miegu. Mes atsisveikiname su žmogumi, kurio visas gyvenimas buvo ilga, sunki kova. Jis užmigo, nebaigęs tos kovos, bet mes, gyvieji, ją tęsime iki galo. Mes sieksime tų pačių idealų, dėl kurių jis gyveno, dirbo ir dirbdamas mirė.“
Prezidentas Antanas Smetona buvo palaidotas sausio 13 d., dalyvaujant 22 lietuvių kunigams, Klivlendo vyskupui ir minioms lietuvių, suvažiavusių iš visų kraštų. Apie Pirmąjį Lietuvos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną galima pasakyti tai, kas buvo kadaise pasakyta apie Vytautą Didįjį: kol bent vienas lietuvis gyvas bus, tol jo vardas nežus.
2019.01.08; 08:00
