Alfredas GUŠČIUS. Tiltus reikės statyti


Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).

Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šistautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“. 2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių  gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiamam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje…

Ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės , esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs  jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“. 

Juozas Tumas – Vaižgantas

Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o  Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir  ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…

Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą. Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga.  Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevič savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.

Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kurių įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“.

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ V. Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“

 XXX

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“. Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra,  ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galitie džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus. 

Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“

… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o  liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta (‚narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių … Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė,  jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“. 

Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad  1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie  atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis.

XXX

Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.

Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (2017 m. gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų institutas kartu su Lietuvių istorijos institutu. Joje iš lietuvių dalyvavo Alfredas Bumbliauskas, Tomas Venclova, konferenciją moderavo A. Nikžentaitis… Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas, ar priešas? Lietuvių – lenkų klausimu turime ne vienodą nuomonę… Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“

Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.

Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Jano Dlugošo ar rašytojo Henriko Senkevičiaus romanų interpretacijas, tai toli eiti mes negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė, ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, — ne. Ar iš mūsų raidyno reikia duoti į lenkišką raidyną tris raides? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos… Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums statyti, kalbu apie ateitį, – statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis, ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, naujų okupantų, ar sėbrų… 

Matyt, taip bus ir visados, – už iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…

2021.03.06; 17:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.