Kas geriau: nuolankumas ar įžūlumas?


Print

Senamiesty, geroj vietoj, sename name gyvena senutė. Daug vargo ir nelaimių patyrusi tremtinė. Virš jos buto apsigyveno jaunas verslus inteligentas, “prie pinigo”, todėl savo valdas norėtų praplėsti kaimynės “sąskaita”.

Ne kartą jai siūlė nemenką pinigą, bet moteris nesileidžia į kalbas. Ką daryti? – mąsto senutės kaimynas. – Laukti, kol numirs? Kas žino, kada tai atsitiks, o jos buto man reikia dabar. Pabandysiu senę “išrūkyti” kaip lapę iš olos: naktimis triukšmausiu, “netyčia” apliesiu jos buto lubas ir sienas – pati išsinešdins neapsikentusi, pusvelčiui butą parduos.

Istorija neišgalvota, ilga ir sudėtinga, aktuali iki šiol, kokių daug senamiesčiuose, vaizdingose paežerėse ir pamiškėse. Stipresnis, įtakingesnis, niekšiškesnis kaimynas elgiasi taip, kad sunku prie jo prikibti: triukšmauja “normos ribose”, aplieja „netyčia“ (kam nepasitaiko!), papirkinėja pareigūnus, grasina.

Kaip tokiu atveju turėtų elgtis senutė?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas švenčia dvidešimtmetį. 402-oje auditorijoje žymūs piolitikai, politologai, istorika, juristai skaito paskaitas ne tik šio instituto studentams. Nusprendžiau pasiklausyti istoriko Česlovo Laurinavičiaus paskaitos “Kodėl reikėtų sugyventi su kaimynais”. Gal paskui galėsiu ką geresnio patarti stipresnio kaimyno nemalonėn patekusiai senutei. Juk kaimyninių tautų, valstybių santykiai dažnai lyginami su gatvės, namo, buto kaimynų santykiais.

Kad su kaimynais reikėtų sugyventi – vargu ar kas abejoja. Istorikas Č.Laurinavičius paskaitos pradžioje nusistebėjo, kad pavadinime neliko žodžio “gerai”: reikia ne bet kaip – reikia “gerai sugyventi”. Visiškai teisingai, nes ir šuo su kate “sugyvena”, tik kokia iš to nauda!

tarptautiniu_santykiu-institutas

Istorikas Č.Laurinavičius kalbėjo ne kaip istorikas, o kaip politologas, šiaip pilietis, besidomintis Lietuvos ir kaimyninių šalių užsienio politika. Jis puikiai supranta, kad XX amžiaus istoriniai faktai klausytojams gerai žinomi, jų nereikia šio instituto studentams priminti. Pastarieji, manau, tikėjosi, kad lektorius daugiau dėmesio skirs ne sugyvenimo fakto konstatavimui, o jo priežasčių analizei. Ką daryti, kaip gerai sugyventi su Rusija, Lenkija, kai jos elgiasi tarsi tas stipresnis kaimynas, siekiantis visai ne “gero sugyvenimo”, kurio taip pasigenda tarpukario Lietuvos istorijos specialistas?

Reikia liautis stalinizmą prilyginti nacizmui. Taip bandoma griauti Rusijos pamatus, siekiama pakeisti jėgų santykį globaliu mastu. Komunizmas norėjo visus žmones padaryti laimingus, o nacizmas – tik nedidelę jų dalį. Trečio kurso studentas iš salės lektorių papildė: kalbama tik apie stalinizmo nusikaltimus, tik jie lyginami su holokaustu. Reikia manyti, kad studentams žinomos ir kitokios nuomonės šiuo klausimu. Lektorius sutiko: diskutuoti galima. Tačiau retoriškai jis klausė: o koks mūsų vaidmuo bolševizmo įsitvirtinimo istorijoje? Lietuviai buvo vieni aktyviausiųjų.po latvių, po žydų. Tačiau Aušvico vartus atvėrė ne kas kitas, o rusų kareivis. O kas pirmiausia pripažino mūsų valstybę? Sovietų Rusija.

Šiek tiek nustebau, kad Č.Laurinavičius nepalietė Lietuvai padarytos žalos atlyginimo klausimo. Paprastai tokia prožydiška orientacija (žydų kančios buvo didesnės už Stalino aukų kančias, pagaliau Stalinas ir žydus žudė) papildoma pasišaipymu: niekada Rusija dėl to nesės prie derybų stalo. Net kalbėti apie tai netoliaregiška, nes erzina stiprųjį kaimyną. Kiek rečiau girdime, kad kalbos apie Molotovo-Ribentropo paktą mums taip pat nenaudingos. Č.Laurinavičius nepaaiškino –  kodėl, tą girdėjome kitomis progomis, ir ne tik iš jo vieno.

Žodžiu, per dešimtmetį Rusijai prikalbėjome tiek daug blogų dalykų, sukėlėme tiek daug negerų emocijų, kad visa tai kelis kartus viršytų žemės, ant kurios mes gyvename, svorį. Jeigu 1990-1991 metais su Rusija turėjome problemų, bet turėjome ir sąjungininkų (inteligentija), tai dabar turime tik problemų, sąjungininkų neliko. Tik  Sergėjus Kovaliovas dar mūsų sąjungininkas.

Reikia balansuoti ir dar kartą balansuoti, lengvai keisti savo orientacijas – “tai svarbiausias gyvybę suponuojantis poreikis”. Kieta laikysena veda į konfrontaciją.

Lenkija – visai kas kita. Pastaruoju metu Lietuvos atžvilgiu iš Lenkijos pusės pasakyta tiek, kad šios kaimynės negalima laikyti strateginiu partneriu. Bet su ja reikia gerinti santykius. Kai ant mūsų pasipylė nepadorių pareiškimų kruša, Lietuvos politikai laikėsi santūriai, tačiau to negalima pasakyti apie visuomenę. Pradėkim dialogą su čia gyvenančiais lenkais, ragino Č.Laurinavičius. To nedarome. Neturime net tautinės mažumos įstatymo. Kas yra tautinė mažuma?

Salėje sėdėjo ir Ryšardas Maceikianecas. Jis įsiterpė: Lietuvos lenkai neturi laisvos spaudos, ją užgrobė buvę autonomininkai, buvusi sovietinė nomenklatūra (čia aš savais žodžiais). Kitom progom jis kalbėjo apie būtinumą Lietuvos lenkams leisti laisvą laikraštį (be kabučių). Valdžia tokio raginimo “negirdi”, nes laisvas laikraštis nepatiktų “strateginiam partneriui”. Lektorius su R.Maceikianecu nesileido į kalbas: nežinau, kiek ta spauda laisva, kiek nelaisva. Žmogui, kuris jos neskaito, nes mato prieš save tik arklį, ji įtakos nedaro. Tokie žmonės mano, kad Vilniaus kraštas – Lenkija (ir čia aš savais žodžiais).

Ką turėčiau pasakyti tai senutei, kurią apsukrus ir atkaklus kaimynas bando “išrūkyti” iš buto? Pagal Č.Laurinavičių – nusižeminti, dėkoti, kai jis naktimis trypia virš galvos, šypsotis prasilenkiant koridoriuje, žemai nusilenkti, nekreipti dėmesio į dėmes ant sienų – dar gražiau, tūlas pagalvos, kad tai šiuolaikinės freskos.

Ar šitaip elgiantis įmanoma sugraudinti kaimyną, pažadinti kilnius jo jausmus? Bala tavęs nematė – geriau aš pats išsikraustysiu, gyvenk, brangioji, nors ir šimtą metų. Ar galite pateikti tokių pavyzdžių? Sunku įsivaizduoti, kad taip pasielgtų buto kaimynas, valstybė kaimynė – tuo labiau.

Nei Rusija, nei Lenkija Lietuvos atžvilgiu šitaip niekada nesielgė.Ypač Lenkija.  Taip, Rusija pirmoji pripažino Lietuvą, kad paskui pirmoji ir pasiglemžtų. Mažos valstybės, tokios kaip Lietuva, turi elgtis moteriškai: gudriai, lanksčiai, bet kai kada ir “akis draskyti”, šaukti, klykti. Prievartautojas dažniausiai sutrinka, atsitraukia dėl šventos ramybės. Tavęs aš visai nenorėjau, ragana tu!

Lietuva turi pasinaudoti Europos Sąjungos ir NATO skėčiais, kol dar jie šiek tiek apsaugo nuo rytų ir pietų kaimynų. Nepraleiskime progos nepatylėti, mokykimės iš tomaševskininkų, kurie patys muša, patys rėkia, iš žydų, kurie maži, bet galingi. Č.Laurinavičius sakė: niekas niekada nenorėjo matyti Lietuvos kaip valstybės, “ bet ji skynėsi kelią”. Ir dabar, pasak jo, kai kas mano, kad Lietuva gali būti tik etninė tautinė mažuma, jos likimas – protektoratas. Kieno? Pageidautina – Rusijos.

Lenkas R.Maceikianecas siunčia signalus, kad negeri dalykai dedasi Vilniaus krašte, kurį valdo saujelė tamsios praeities veikėjų, o mūsų istorikų ir politologų tai nejaudina, jiems žmogaus teisių pažeidimai labiau rūpi Baltarusijoje, ne Šalčininkuose. Reikia kalbėtis. Su kuo? Su tais, kurie mano, kad Lietuva turi būti Lenkijos provincija, kaip po unijų, kad Lietuvos lenkams nereikia mokytis nei lietuvių kalbos, nei istorijos.

Gal jie mano, kad besikalbant Tomaševskio apetitas sumažės? Po Seimo rinkimų jis reikalaus net trijų ministerijų, pirmiausia, žinoma, Švietimo ir mokslo. Ir atiduokim: iškart išspręsim visas raidžių, pavardžių, gatvių pavadinimų problemas. Galėsim pasiteisinti – nieko negalim padaryti, tokia rinkėjų valia.

Č.Laurinavičius savo paskaitoje “Kodėl reikėtų gerai sugyventi su kaimynais” nepasakė nieko naujo. Raginimai nuolaidžiauti, bet kokia kaina lankstytis, siekti geros kaimynystės ne tik nuolatos akcentuojami liberaliojoje kosmopolitinėje žiniasklaidoje – jie neretai praktiškai įgyvendinami imituojamt, sabotuojant, ignoruojant įstatymus. Didelė tikimybė, kad po rinkimų nuo imitacijų bus pereita prie konkrečių veiksmų –  prie santykių su kaimynais gerinimo bet kokia kaina. Būsimieji valdančiosios daugumos politikai apie tai kalba be užuolankų.

Tad kas geriau – nuolankumas ar įžūlumas? Naujausia mūsų išsivadavimo, bandymo išlikti istorija byloja – įžūlumas. Tik godieji ir bailieji renkasi nuolankumą – ir visada pralaimi. Bailių ir pataikūnų priešas nepasigaili.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: istorikas Česlovas Laurinavičius ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI).

2012.02.10 


Prisijunkite prie diskusijos