Penktadienį, spalio 2 d., Seimo Konstitucijos salėje įvyko penkias valandas trukusi diskusija dėl Saugomų teritorijų įstatymo projekto. Diskusiją organizavo p.Aurelija Stancikienė. Dalyvių buvo daug ir įvairių. Dalyvavo valstybinių institucijų tarnautojai (Aplinkos ministerijos, Ekologijos instituto, Botanikos instituto), Kultūros paveldo, daugelio nevyriausybinių organizacijų (Žaliųjų, Baltijos aplinkos forumo), Trakų bendruomenės atstovai, saugomų teritorijų direktoriai.
Kitoje barikados pusėje – sunkioji artilerija su ponu R.Klimu ir ponu A.Strielčiūnu pirmose gretose. Ne ką atsiliko ir Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas dr. A.Gaižutis. Pastarasis teigė, kad jei diskusijoje kalbama, kad žmogus turi tarnauti gamtai, o ne atvirkščiai, jam ne vieta šitoje salėje. Jis taip pat pateikė retorinį klausimą – “Kam reikalingos tos saugomos teritorijos?”.
Judėjimas „Už gamtą“ tikrai nemato galimybių suartėti nuomonėmis su oligarchinių struktūrų atstovais, kuriems gamtosauga – tik tuščias garsas. Skambančios auksinės monetos – kitas dalykas. Ponas R.Klimas, išvakarėse tinklapyje „Kontrastai“ apkaltinęs VSTT (Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą) ir asmeniškai jos direktorę p. Rūtą Baškytę iš ES biudžeto finansuojant gamtosaugines NVO, kaip Judėjimą „Už gamtą“. Apsiginklavę atviru melu ir šmeižtu, šie veikėjai visaip bandė teisinti parlamentarės D.Kuodytės inicijuotą naują ST įstatymo redakciją, kurioje de facto naikinamos saugomos teritorijos. Jie veidmainiškai bandė prisidengti „paprastais žmonėmis“, kurių kančios, gyvenant saugomoje teritorijoje, garantuoja jiems sutrumpintą kelią į rojų. Tuo tarpu kiekvienam sveikai mąstančiam šalies piliečiui aišku, kad tai įžūlus bandymas įleisti į saugomas teritorijas oligarchus bei banditus, kurie galėtų statyti kur nori ir ką nori.
Puikiai kalbėjo VSTT direktorė p.Rūta Baškytė, kurios auksinė kantrybė ir švelnus, pamatuotas tonas dar kartą mūsų Judėjimo atstovams kėlė didelę pagarbą. Į kiekvieną kaltinimą, metamą VSTT, ji argumentuotai aiškino, kokios yra tarnybos galios, ypač kai žemėtvarka ir saugomos teritorijos veikia visai atskirai. Tuo tarpu visi, vienaip ar kitaip nepatenkinti, puola kaltinti būtent VSTT. Skatinami pseudo organizacijų, kaip kažkoks buvusio kebabų pardavėjo Kiltinavičiaus kraštotvarkos judėjimas. Kuris atvirai klastoja nuotraukas iš saugomų teritorijų savo egoistiniams tikslams pasiekti.
Ponas A.Strelčiūnas tikrai nedavė auditorijai nuobodžiauti. Labai margą (ne iš teigiamos pusės) biografiją turintis veikėjas pirmiausiai užsipuolė p.A.Stancikienę, kodėl auditorijoje tiek daug valstybės tarnautojų. Parlamentarė paaiškino, kad Seimo nariai turi įstatymu numatyta tvarka kviesti visus valstybės tarnautojus darbo metu. Po kiekvieno diskusijų dalyvio pasisakymo garbus ponas griebdavo mikrofoną ir nieko neklausęs komentuodavo ir pliekdavo už gamtosaugą pasisakančių asmenų mintis. Buvo puikus pigios politikos spektaklis. Prisimintas net šv. Sostas, kuriame kažkuris vyskupų kalbėjo apie žmogų kaip gamtos dalį – kuriam ta gamta, esą, priklauso. Toliau pasipylė kaltinimai, kad ekoteroristai (kurie yra vienoje lygoje su stalinistais, komunistais, fašistais) neatsiklausė Sibiro tremtinių, ar galima steigti saugomas teritorijas. Kartais ėmė homeriškas juokas, kartais buvo visai nesmagu.
Trumpas dosjė (Bernardinai.lt).
Albinas Strelčiūnas, verslininkas, aktyvus socialliberalų partijos narys. 2000 ir 2003 metais pastatė dvi (150 ir 60 kilovatų galingumo) hidroelektrines. Viena jų – ant Siesarties upės Valtūnuose, Siesartės kraštovaizdžio draustinyje. Siesartės hidroelektrinė buvo pastatyta ne pagal projektą, su aukštesne užtvanka, neįrengtas žuvitakis. Dėl to nuseko upė, buvo sudarkytas kraštovaizdis, apsemtas miškas, išnyko žuvys – Siesartės upė yra viena iš penkių Lietuvos upių, kur veisiasi lašišos. Nepasitenkinimą pareiškė aplinkiniai gyventojai. A.Strelčiūnas yra neteisėtai pradėjęs dar vienos hidroelektrinės ant Siesartės upės statybą, kurią, palaiminus Antano Boso ir Gedimino Jakavonio vadovaujamam Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, vėliau sustabdė Aplinkos ministerija. A. Strelčiūnas yra nubaustas 8 tūkstančių litų bauda ir už neteisėtą 253 ktm medienos pasisavinimą – savavališką vertingo miško iškirtimą Siesartės kraštovaizdžio draustinyje.
Ponas R.Klimas irgi nerimo. Savo ryžtingoje kalboje jis rėmėsi sovietiniu-mao cedūniniu šūkiu – „Gamtą žmogus turi nugalėti“. To nugalėjimo rezultatus kiekvienas, kas ne aklas ar kurčias, mato dabartiniame pasaulyje, kuris jau artėja prie katastrofos ribos. Bet ponui Klimui nerimą kelia ne tai, o jo nugarą prilaikančių oligarchų interesas per kelis metus prichvatizuoti Lietuvos gamtos likučius. Tada bus ramu. Turčiai atsitvers, „paprasti žmonės“, rūpesčiu kuriais veidmainiškais populistiniais šūkiais dengiasi tokie veikėjai, liks už tvoros. Galės gėrėtis gamta Karijotiškių sąvartyne. Kol dar Kernavė sąvartynu nepavirto. Ką gi, viskas žmogui, jo gerovei…
Trumpas dosjė (skelbtas Bernardinai.lt).
Jonas Rimantas Klimas. 1978-1990 m.Vilniaus miškų ūkio gamybinio susivienijimo generalinis direktorius. 1990-1991 m. Miškų ūkio ministerijos Nacionalinių parkų skyriaus viršininkas. 1992–1993 m. miškų ūkio ministras. 1993-1994 m. Lietuvos banko Socialinių reikalų departamento direktorius. 1995–1996 m. Susisiekimo ministerijos skyriaus viršininkas. Nuo 1995 m. Tautininkų sąjungos narys. Kovą prieš paties kurtas saugomas teritorijas pradėjo, kai jam nebuvo leista privatizuoti kelių ežerų Aukštaitijos nacionaliniame parke, kai negavo leidimo statytis namo ant Pakaso ežero pakrantės, kai buvo liepta nugriauti tvoras aplink neleistinai aptvertą mišką nacionaliniame parke.
Pilietiškai mąstančių ir puikiai kalbėjusių žmonių necituosiu. Buvo daug gerų minčių, daug noro ir entuziazmo išsaugoti Lietuvos gamtinį paveldą tautos žmonėms, o ne saujelei išrinktųjų. Daug buvo kalbama apie valdininkų asmeninės atsakomybės įstatymą, kurio svarstymo pradžios net už horizonto nematyti. Nenaudingas jis valdžiai, ir tiek.
Judėjimą „Už gamtą“ diskusijoje Seime atstovavo vadovas dr.Algirdas Knystautas bei steigėjas dr.Tomas Kovėra.
Mūsų nuomone, keitimų esmė – suteikti galimybę pasiturinčiai visuomenės daliai atimti iš Lietuvos žmonių jų Konstitucinę teisę. Mes visi privalome turėti galimybę džiaugtis ir gėrėtis savo šalies gamta. Ne tik žmonės, gyvenantys saugomose teritorijose, bet ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir kitų miestų miegamųjų rajonų gyventojai, saugomose teritorijose neturintys jokios nuosavybės. Dabar, prisidengiant rūpesčiu apie „paprastus žmones“, bandoma „prastumti“ saujelei turtingų žmonių naudingą įstatymą privatizuoti paskutinius Lietuvos gamtos likučius. Teikiantieji naują įstatymo redakciją Seimo nariai iš esmės nori naikinti taip ilgai ir kruopščiai kurtą LR saugomų teritorijų tinklą.
Judėjimas „Už gamtą“ – kategoriškai prieš šiuos keitimus. Tuo pat metu mes sutinkame, kad įstatymas yra keistinas dėl kartais nereikalingų, smulkmeniškų ir trukdančių saugomų teritorijų gyventojams draudimų. Jie turėtų būti iš naujo detaliai apsvarstyti ir įtraukti į naują įstatymo redakciją. Bet mes kategoriškai prieš įstatymo keitimą „iš esmės“, o būtent tai ir yra siūloma.
Didelę nuostabą kelia turtingų asmenų noras atsiriboti ir atsitverti nuo tautos, ir pamiršti net savo vaikus ir anūkus bei jų ateitį. Šitokioje pasiutpolkėje, kada galvojama tik apie vienadienį pelną, dingsta visos moralinės vertybės. Tą įrodo ir pasipylusi prieš šios dienos mūsų diskusiją publikacijų lavina, juodinanti VSTT ir Judėjimą „Už gamtą“. Nuvažiuota iki to, kad, kaip teigia p.R. Klimas, VSTT iš gausių ES lėšų finansuoja įvairias organizacijas, kurios, kai reikia, sukelia visuomenėje triukšmą. Kaip Judėjimas „Už gamtą“. Nekalbėsiu, kokios juridinės pasekmės iš tokių kaltinimų kyla, nes tai viešas niekuo neparemtas šmeižtas. Pasipriešinimo priežastis (ST įstatymo naujai redakcijai) – pinigai, teigia minėtas veikėjas. Hipokritikos visur daug, bet čia jau visos ribos peržengtos. Žmogus, atvirai atstovaujantis verslo interesus ir visiškai nesirūpinantis gamtosauga, jaučia moralinę teisę pamokslauti tiems, kuriems ta gamta dar rūpi ir kurie už ją kovoja.
Judėjimas „Už gamtą“ siūlo ir reikalauja:
1. Neįtraukti į naują įstatymo redakciją nuostatos, jog fizinis ar juridinis asmuo galėtų inicijuoti saugomos teritorijos naikinimą.
2. Užkirsti kelią privačių sklypų, esančių saugomose teritorijose, skaldymą į mažus sklypelius ir de facto kolektyvinių sodų kūrimą.
3. Padidinti priėjimo prie vandens telkinių juostą nuo 5 iki 20 metrų. Visas tvoras, siekiančias ežerų pakrantes, naikinti statytojų sąskaita, skiriant baudas. Baudų dydį skubos tvarka peržiūrėti ir ženkliai didinti.
4. Nesuvienodinti ūkinės veiklos galimybių saugomose ir nesaugomose teritorijose.
5. Palaikyti gerb. parlamentarės A.Bilotaitės teikimą skirti baudžiamąją atsakomybę už nelegalias statybas.
6. Atsisakyti oligarchinių pastangų naikinti VSTT. Judėjimo „Už gamtą“ nuomone, tai mūsų saugomų teritorijų sveikos ateities garantas.
7. Siūlome Seimui ateityje skaitytis su europiniais teisės aktais, kuriuos jis pats yra priėmęs ir ratifikavęs. Deja, pastaruoju metu svarstomi įstatymai (Teritorijų planavimo, Statybų, Saugomų teritorijų) visiškai kertasi su ES teisiniais aktais. Nekalbant apie mūsų gamtos žalojimą, anksčiau ar vėliau už tai iš savo kišenių atsiskaitys paprasti mokesčių mokėtojai.
8. Skubos tvarka svarstyti viešojo intereso įstatymą, įteisinant, jog pastarasis yra viršesnis už privatų interesą. Skubos tvarka svarstyti valdininkų asmeninės atsakomybės įstatymą.
9. Imant domėn plačią įvairių užsienio valstybių patirtį, kur VSTT analogai turi kur kas didesnes galias nei Lietuvoje (pvz. JAV), didinti VSTT nepriklausomybę nuo Aplinkos ministerijos, ir galiausiai įtvirtinti ją kaip nepriklausomą instituciją.
10. Stebint Aplinkos ministerijos veiklą pastaruoju metu, ji mums primena Ūkio ministerijos padalinį. Dėl to prašyti, kad ministras turėtų bent vieną patarėją gamtosaugininką.
2009 metų spalio 5 diena
