Slaptai.lt redakcija supranta, jog Lietuvai optimizmas – reikalingas. Optimizmas padeda laimėti net ir beviltiškiausiose situacijose. Optimizmas skatina dirbti, užuot verkšlenus. Optimizmas verčia ieškoti išeičių, užuot nuleidus rankas.
Tačiau visur reikalingas saiko jausmas. Blogai elgiamės, puldami į neviltį, bet neteisingai elgiasi ir tie, kurie nemato pavojų, sunkumų, išdavysčių. Perdėtas optimizmas gali būti toks pat pavojingas kaip ir depresijon stumiantis pesimizmas, esą beprasmiška stengtis, nes esame per silpni situaciją pakeisti savo labui.
Apie besaikio optimizmo keliamus pavojus prabilome todėl, kad mūsų akiratin pateko itin optimistiška Emilio Kazlausko publikacija „Lietuva pereina į puolimą“ (politologas.lt). Pritardami autoriui, jog šiandieninė Lietuva turi kuo didžiuotis, vis tik norime pastebėti, jog keletas ar keliolika mūsų pastarųjų metų pasiekimų dar nereiškia, kad juos būtų galima vadinti rimtomis, ilgalaikėmis pergalėmis. Istorijoje apstu pavyzdžių, kai net patys išmintingiausi karvedžiai, laimėję dešimtis svarbių mūšių, pralaimėdavo lemiamas kautynes.
Publikacijos „Lietuva pereina į puolimą“ autorius mano, jog 2014-ieji byloja apie fundamentalius teigiamus šalies pokyčius nuo pat Sąjūdžio laikų. „Iškilus grėsmei, mes savo arsenale turime ne tik dainas ir taikų pilietinį pasipriešinimą, tačiau ir akivaizdų visuomenės ryžtą griebtis ginklo, jei prireiktų. Džiugina vis sėkmingesnės pastangos ne tik atmušinėti, tačiau ir patiems vykdyti informacines atakas prieš antivalstybinius elementus virtualioje erdvėje“, – rašo E.Kazlauskas.
Būtų džiugu, jei nebūtų … graudu. Kur tie fundamentalūs teigiami pokyčiai?
Taip, prie Rusijos ambasados surengėme protesto akcijų, smerkiančių Krymo okupaciją bei Kremliaus pastangas veržtis į Rytų Ukrainą. Bet ar turime teisę jas vadinti labai skaitlingomis? Rusijos ambasada greičiau džiūgavo, nei pergyveno, išvydusi prie savo vartų „milžiniškas“ pasipiktinusių lietuvių gretas.
Be kita ko, kiek tose neva skaitlingose ir išradingose protesto akcijose buvo Lietuvos rusakalbių, lenkakalbių politikų? Daugelis per TV parodytų diskusijų leidžia manyti, jog Lietuvos ruskalbių ir lenkakalbių lyderiai neatėjo į protesto mitingus ne todėl, kad negalėjo, o būtent dėl to, kad turi kitokią nuomonę nei mes, linkintys Ukrainai pergalės. Ne tik neatėjo patys, bet ir neragino ateiti savo tautiečių. Jei į mitingą prie Rusijos ambasados Vilniuje būtų susirinkę bent dešimt tūkstančių Lietuvos rusų ir lenkų, tokią protesto akciją traktuotume kaip sėkmingą. Dabar gi vargu ar turime dėl ko ypatingai džiaugtis. Žinoma, geriau – negu nieko…
Džiaugiamės, jog Lietuvoje „nusidriekė norinčiųjų eilės įsijungti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, Šaulių sąjungą“. Bet ar tai reiškia, kad šis įsijungimas bus ilgas ir produktyvus? Ar užsidegimas tapti savanoriais ir šauliais po kelių mėnesių neišblės? O jei noras neišblės, ar entuziastams bus leista išmokti ginti valstybę? Juk per pastaruosius dvidešimt metų teko matyti ir vadinamųjų popierinių užsiėmimų, kurių metu neįmanoma pramokti karo meno.
Sveikiname tuos, kurie „noriai aukoja savo mokesčių dalį Lietuvos kariuomenei.“ Gražu, prasminga. Bet ar ilgai šis noras išliks? Galų gale – ar daug ginklų įmanoma nupirkti už mūsų senolių pensijas? Mūsų turtuoliai, įskaitant ir verslininkus, ir politikus, neskuba pervesti į kariuomenės biudžetą nei milijonų, nei juo labiau – milijardų. Kiek pinigų į krašto apsaugos biudžetą pervedė socialdemokratų ir konservatorių lyderiai ar verslininkai, turintys prekybos atstovybių Vladimiro Putino valdomoje Rusijoje?
Nesiginčijame, jog „pozityviai karingas nuotaikas kurstė ir kasdienės naujienos apie Lietuvoje vykstančias karines pratybas, kurių nušvietimas buvo kaip niekad išsamus“. Bet žurnalistas Gintaras Visockas, 1998 – 2003-aisiais leidęs specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, mano, jog tas „kaip niekad išsamus“ karinių pratybų nušvietimas galėjo būti kur kas išsamesnis, įspūdingesnis, platesnis. Jo manymu, kai kurie videoreportažai ir straipsniai, pasirodę apie NATO pratybas, bylojo priešingas tendencijas – nenorą ypatingai garsiai džiaugtis amerikiečių karių vizitais į Lietuvą.
Taip, „nepakantumas prorusišką imperialistinę, antilietuvišką ir antiukrainietišką propagandą skleidžiantiems puslapiams buvo vainikuotas tuo, jog buvo uždaryta keletas pačių įžūliausių ir šlykščiausių grupių Facebook socialiniame tinkle“.
Bet kada gi suprasime, jog „įžūliausi, šlykščiausi puslapiai“ yra mažiausiai pavojingi? Pavojingiausi tie, kurie meluoja subtiliai, kurie sukuria įspūdį, jog išklausomos „abi pusės“, kurie, siekdami sumėtyti pėdas, paskelbia ir Ukrainą bei Vakarus giriančių poblikacijų. Ar pajėgūs suskaičiuoti, kiek tokių priklausomybę nuo Kremliaus išradingai slepiančių puslapių – puslapėlių atsirado per pastaruosius keletą metų?
Taip, „naujosios TS-LKD žvaigždės Gabrieliaus Landsbergio reklaminiame stende pavaizduoti NATO naikintuvai“. Teisinga pozicija – Lietuva privalo nustot drovėtis priklausanti galingiausiam Vakarų kariniam aljansui. Bet kiek Lietuvoje paskelbta ir tebeskelbiama informacijos, kuri ragina abejoti NATO padorumu? Ar suskaičiavome, kurių daugiau, kurie įtakingesni?
Taip, „net ir liberalai galiausiai išsigynė savo pacifistinių pažiūrų bei susirūpino šalies gynyba“. Bet ar ilgam, ar nuoširdžiai? Tie dešimt tūkstančių litų, pervestų Lietuvos kariuomenės reikmėms, – kapeikos. Greičiau noras pasigirti nei rimtai paremti. Jei nuoširdžiai rūpėtų kariuomenės reikalai, būtų pervedę milijoną.
Taip, „…sovietinė nostalgija dar niekada anksčiau čia nesijautė tokia svetima. Tai geriausiai simbolizuoja Lietuvos istorinės vėliavos Vyčio bei NATO vėliavų plevėsavimas prie Žaliojo tilto sovietinių balvonų“.
Slaptai.lt įžvelgia dviprasmybę. Vėliavos išbluks, sudūlės, supliš, o Žaliojo tilto balvonai kaip stovėjo, taip stovės, šiurpindami kiekvieną blaiviai mąstantį lietuvį. Vadovaujantis sveiku protu, iš geležies ar plieno nulietos sovietinių okupantų skulptūros – ilgaamžiškesnės, nei vėjo, lietaus ir saulės blukinamos vėliavos…
XXX
Tad pritardami E.Kazlausko optimizmui vis tik nepamirškime pesimistinių perspėjimų. Štai britų savaitraščio „The Economist“apžvalgininkas Edward Lucas (Edvardas Lukasas) interviu „Info TV“ informacinei laidai „Info diena“ prieš keletą dienų pareiškė abejojąs, ar NATO supranta, kad "Baltijos šalims iškilo didelė grėsmė“.
Žurnalistas, politikos ekspertas taip pat nusivylęs JAV prezidentu Baraku Obama, akivaizdžiai „nenorinčiu įsitraukti į Europos saugumo problemas“.
XXX
Optimizmo nesuteikia ir Didžiojoje Britanijoje neseniai išleista istoriko Viktoro Madeiros knyga „Britanija ir Meška: Anglijos ir Rusijos žvalgybiniai karai, 1917 – 1929 m.“ Tai – apie sovietų vykdytą šnipinėjimą Didžiojoje Britanijoje pirmaisiais bolševikų diktatūros metais.
Pasak istoriko, Didžiosios Britanijos politinė aukštuomenė ne tik neįsivaizdavo viso prieš ją kariaujamo slapto karo masto, bet ir neturėjo tuo metu pakankamai išteklių sėkmingai pasipriešinti. Dabartinės kontržvalgybos tarnybos MI 5 dar tebuvo susiformavusi užuomazga, o Londono policijos Ypatingojo skyriaus dydis anuomet neatitiko bolševikų ardomosios veiklos dydžių.
Svoboda.org portalui duodamas išsamų interviu istorikas V.Madeira, be kita ko, pastebi, jog Vakaruose plačioji publika iki šiol galvoja, kad sovietų agentų infiltravimas į Vakarų vyriausybines struktūras prasidėjo kažkur tarp ketvirtojo dešimtmečio pradžios ir vidurio. Esą tai sietina tik su vadinamuoju „Kembridžo penketuku“.
O iš tikrųjų dar 1918–1919 metais buvo Britanijos piliečių, kurie aktyviai dirbo jaunos sovietų valstybės žvalgybai. Tie asmenys prasiskverbė net į Londono policijos Ypatingąjį skyrių, kuris tuo metu užsiėmė kontržvalgyba, ir perdavinėjo informaciją bolševikų čekistams.
XXX
Taigi Vakarai buvo akli ir anuomet, akli jie ir šiandien. Ar Vakarų žvalgybos turėjo informacijos, kokiam karui ruošiasi buvęs KGB auklėtinis Vladimiras Putinas? Ar Vakarai turi žvalgų, kurie žinotų, kokie planai bręsta V.Putino galvoje dabar? Tiek Amerikos, tiek Didžiosios Britanijos, tiek kitų NATO valstybių slaptosios tarnybos jokios rimtos informacijos apie tikruosius Kremliaus diktatoriaus planus neturi. Jos tik spėlioja. Jos pateikia rimtesnių išvadų tik tuomet, kai jau šaukštai – po pietų, kai jau nelaimė – įvykusi. Jei būtų priešingai, jos puikiai žinotų, ar Kremlius ketina pradėt platų įsiveržimą į Vakarų Ukrainą.
XXX
Jeigu kas ir vertas pagyrimo žodžių, tai, remiantis „Newsweek“ (apie tai rašo ir postimees.ee, ir 15min.lt) – tik Estijos kontržvalgyba. Estija, regis, vienintelė Europoje gaudo Rusijos šnipus.KAPO jau pademonstravo savo sugebėjimą rimtai kovoti su aukšto rango Rytų kaimynės šnipais (Hermano Simmo atvejis).
Europa apie rusų šnipų sukeltus skandalus garsiau prabyla nebent tuomet, kai atsiranda pretekstas pabarti už tikras ar tariamas nuodėmes JAV slaptąsias tarnybas. Kiek prirašyta, prikalbėta, jog amerikiečiai elgiasi nedraugiškai, klausydamiesi Vokietijos politikų pokalbių telefonu? Kiek ašarų dėl tokio Vašingtono elgesio išliejo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kiek raginta atsižvelgti į Vokietijos žvalgybos BND perspėjimus dėl neva amerikiečių žvalgų įžūlumo? O kad oficialusis Berlynas kurį laiką BND vadovybei subtiliai rekomendavo nematyti rusų šnipų siautėjimo visoje Vokietijos teritorijoje, – nė užuominos.
Todėl ir susidaro įspūdis, jog Europai nerūpi Rusijos slaptųjų tarnybų ardomoji veikla. Prie šiltnamio sąlygas rusų šnipams sudariusių valstybių, deja, priskirtina ir Lietuva.
XXX
Tad jei kas ir gali mėgautis optimizmu, tai greičiau ne Lietuva, o Estija.
2014.08.17; 14:12
