Lietuvos prezidentė žengė svarbų žingsnį. Interviu, duotas Amerikos leidiniui, – drąsus, prasmingas. Pasakyta tai, dėl ko prisipažinti nedrįsdavo daugelis aukšto rango Vakarų politikų. Išvardintos svarbiausios Vakarų pasaulio silpnybės, labiausiai akis badantys trūkumai. Apibrėžti būtent tie mūsų elgsenos elementai, kurie mums, Vakarų civilizacijai, neša mirtiną pavojų.
Ir tai, atkreipkite dėmesį, padarė ne buvusi, o esama šalies vadovė, kuriai dar beveik penkerius metus teks bendrauti su pavojingų silpnybių ir trūkumų turinčiais Vakarų pasaulio prezidentais ir premjerais.
Taikos metais Lietuvos prezidentės atvirumas greičiausiai būtų traktuojamas kaip nekorektiškas elgesys. Karo atveju toks atvirumas – ne tik pateisinamas, ne tik suprantamas, bet ir būtinas. Atsakinėdama į „The Washington post“ žurnalistės Loly Veimaus (Lally Weymouth) klausimus Dalia Grybauskaitė pripažino, jog Vakarai nesugeba atlikti svarbiausiojo uždavinio – tramdyti karinių Vladimiro Putino avantiūrų.
Taip, anksčiau ar vėliau agresyvusis Kremlius pasprings. Tačiau kiek aukų, jėgų ir lėšų atims Kremliaus ekspansija į Rusijai nepriklausančias žemes ir teritorijas? Kiek aukų jau sudėta? O juk aukų buvo galima išvengti tiek Moldovoje, tiek Gruzijoje, tiek ir Ukrainoje. Bet civilizuotas Vakarų pasaulis nepadarė nieko, na – beveik nieko, kad kraujas nebūtų pralietas šiose teritorijose.
Todėl pastaba, jog šiandien nei Amerika, nei Europos Sąjunga neturi lyderių, kurie norėtų, drįstų ir pajėgtų su Kremliumi kalbėtis tokiu tonu, kokio tono Kremlius nusipelnė, – žavi. Ji pareikšta ne uždarame posėdyje, bet įtakingame Amerikos leidinyje. Todėl šią pastabą išgirdo visi – ir Vašingtone, ir Berlyne, ir Paryžiuje…
Deja, sulaukėme juodų laikų. Besivaikydami vien finansinio gerbūvio atsidūrėme akligatvyje, kai žaidimo taisykles mums, NATO ir ES struktūroms, primeta vienui vienas agresorius, nepasižymintis nei gyventojų gausa, nei aukštomis technologijomis.
Agresorius neturi privalumų. Jis – vienišas. Vienintelė agresoriaus stiprybė – įžūlumas, atkaklumas, ciniškumas. Jis atkakliai siekia tikslo, tegul ir klaidingo, – jėga primesti valią dešimtims kaimyninių valstybių. Jis šią politiką įgyvendina seniai, kryptingai. Tik akli Vakarai iki šiol jo užmačių nepastebėjo. Tad sutrikusiam Vakarų pasauliui dabar nieko kito nebelieka, kaip nusižeminus prašyti, gal gi chuliganas liausis mojuoti kumščiais.
Prašytojo laikysena – gėdinga ir kvaila. Prašydami chuliganui mes tik dar labiau suteikiame pasitikėjimo. Po mūsų primityvios diplomatijos chuliganas tampa dar agresyvesnis, piktesnis ir įžūlesnis.
Todėl Lietuvos vadovės interviu vertingas dar ir kaip raginimas atsikvošėti – agresyvusis Kremlius juk savo valia nesustos. Tai aišku visiems, išskyrus Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos vadovams.
Beje, įdomu, kaip Lietuvos prezidentės interviu vertina Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos vadovai? Vokietijos kanclerė Angela Merkel, matyt, įsivaizduoja esanti neginčijama ES lyderė. O ir Prancūzijos prezidentas greičiausiai mano esąs bent jau vidutinio kalibro lyderis. Bet dėl Vakarų vadovams adresuotų lietuviškųjų priekaištų minėtas interviu – tik stipresnis. Iki Lietuvos prezidentės viešai, regis, niekas nedrįso prabilti apie „ryžtingų lyderių neturinčius Vakarus“.
Tiesa, Lietuvoje čia pat pasigirdo skeptiškų balsų, esą mes ir vėl „be reikalo erziname Rusiją“. Koks primityvus, trumparegiškas požiūris: jei šypsosimės, jei tarsime gražius žodelius, Kremlius, tik pamanyk, liausis žvanginti atrankiais. Kaip būtų paprasta, lengva ir gražu gyventi, jei Kremliui užtektų mūsų mandagių reveransų.
Deja, Rusija visai ne tokia, kokia dedasi esanti. „Rusija terorizuoja savo kaimynes naudodama teroristų metodus“. „Gėda, kad XXI amžiuje Vakarų lyderiai leidžia agresoriui kitoje nepriklausomoje valstybėje elgtis kaip tinkamam“. “Aš esu tikra, kad Ukraina – ne paskutinė teritorija, kurioje V.Putinas ketina pademonstruoti savo jėgą“.
Ar įmanoma paneigti šiuos teiginius?
Neįmanoma. Bet bandoma. Net Lietuvoje apstu įvairiausio plauko abejojančiųjų. Štai Andrius Martinkus savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ paskelbė publikaciją „Anapus propagandos ir geopolitikos“. Iš pirmo žvilgsnio – autoriui neprikiši. Taip, mūsų pasaulis – sudėtingas, painus, dviprasmis. Čia labai retai išvysi vien baltą ar vien juodą spalvas. Amerika tikrai nėra šventa. Be abejo, verta kalbėti apie Vakarų destruktyvumą griaunant krikščionybę, nacionalinę valstybę ir šeimą. Žinoma, galima JAV veiksmus Irake vadinti avantiūra, ieškoti Amerikos klaidų, savanaudiškumo. Galima net prisiminti amerikiečiams dažai prikišamą posakį „Geras indėnas – miręs indėnas“.
Nepaneigsi ir aplinkybės, jog ES, bendraudama su Ukraina, siekia kuo ženklesnės finansinės naudos.
Galima net sutikti, jog dabar Lietuva nyksta daug sparčiau nei sovietmečiu.
Visuose šiuose autoriaus išguldytuose pastebėjimuose rasime tiesos.
Bet juk esama situacijų, kai itin akivaizdu, kas yra auka, o kas – budelis. Jei Ukraina nebūtų užpulta, jei nebūtų Krymo okupacijos, jei ES, JAV, Ukraina ir Rusija dėl įtakos sferų galynėtųsi politinėmis, ekonominėmis priemonėmis, dar galėtume svarstyti, kur – blogosios, o kur – gerosios jėgos. Tačiau kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti, jog šiandien nėra aiški gėrio ir blogio takoskyra? Lietuva net šiandien specialiai, dirbtinai pataikauja Amerikai, pasirinkdama primityvųjų antirusiškumą?
Šitaip buvo galima kalbėti nebent iki 1994-ųjų rudens. Po 1994-ųjų, kai Rusijos tankai įsiveržė į Čečėnijos sostinę Grozną, nepadoru įrodinėti, esą sunku susigaudyti, kur auka, o kur – budelis. Kas yra tikrasis budelis, Kremlius nuosekliai įrodinėja į valdžią atėjus V.Putinui. Išprievartauta ne tik Čečėnija, užpulta ir Moldova, ir Gruzija, dabar štai užpulta Ukraina. O mes vis dar apsimetame, jog nežinome, koks agresoriaus vardas?
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
2014.09.29; 05:37
