Sekmadieniniai pamąstymai. Kodėl verta pavydėti Estijos žvalgybai?


Print

Jeigu Lietuva – protinga valstybė, o lietuviai – įžvalgi tauta, privalome dėkoti Ukrainai. Būtent ukrainiečių bėdos privertė blaiviau pažvelgti į savo „saugumo garantijas“. Ukrainiečiams turime jausti dėkingumą dar ir todėl, kad būtent okupuoto Krymo skausmas mažumėlę išblaivė ir nuo sotaus gyvenimo aptingusius mūsų sąjungininkus Vakaruose.

Juk jeigu ne Ukraina, iki šiol tebemanytume, esą grobuoniškas Rusijos apetitas seniai numalšintas išprievartavus moldavus, čečėnus ir gruzinus. Būtent ukrainiečiai visiems mums atvėrė akis, jog Rusijos „apetitas auga bevalgant“. Visos didžiosios pasaulio galybės turi bent minimalų saiko jausmą. Vladimiro Putino valdoma Rusija – ne.

Palyginimui tiktų Didžioji Britanija, niekaip neišsinešdinanti iš Argentinai priklausančių Malvinų (Folklendo) salų. Akivaizdu, kad britai elgiasi bjauriai, negrąžindami šių salų argentiniečiams. Akivaizdu, kad šis salynas – Argentinos, o ne Didžiosios Britanijos. Tereikia atsiversti pirmą pasitaikiusį žemėlapį. Nepaisant akivaizdžiausių geografinių argumentų (tarp Malvinų ir Londono – milžiniškas kelių tūkstančių kilometrų atstumas), britai net karą buvo pradėję. Bet jeigu skaičiuosime kolonijas, iš kurių britai per pastarąjį šimtmetį pasitraukė, ir kolonijas, iš kurių per pastarąjį šimtmetį nepasitraukė arba pasitraukė itin nenoriai Rusija, akivaizdu, jog britai elgiasi tūkstantį kartų garbingiau nei oficialioji Maskva.

Būtent kraujuojanti Ukraina privertė bent jau mažumėlę susigėsti ir Prancūzijos valdžią, vis dar tebetiekiančią Rusijai karo laivus „Mistral“. Oficialusis Paryžius dar tik svarstys, ar galima nutraukti ginklų pirkimo – pardavimo sandorį su ginklais žvanginančia Rusija. Greičiausiai nenutrauks. Laimės prakeiktas pragmatiškumas, ilgainiui atnešantis daugiau žalos nei naudos visiems, įskaitant ir neva pragmatiškai mąstančius politikus. Bet pažanga vis tik pastebima: prancūzai bent raustelėjo iš gėdos. Gal kada išaus diena, kai prancūzai, sumanę rusams parduoti karo laivą, suvoks, kad tokius žingsnius privalu derinti su arti Rusijos sienos gyvenančiais ES partneriais? Principingos Prancūzijos atsakas Rusijai turėtų skambėti maždaug taip: jei Baltijos valstybės neprieštaraus – parduosime.

Padorūs, principingi verslininkai su bet kuo neprekiauja. Padorūs, principingi verslininkai rūpinasi ne tik pelnais, ne tik naujomis darbo vietomis. Jiems dar svarbus asmeninis autoritetas. Jiems rūpi dar ir Tėvynės įvaizdis. Padorumo, sąžiningumo, solidarumo idėjas puoselėjanti Europos Sąjunga turėtų elgtis maždaug taip, kaip elgėsi rašytojo Romualdo Granausko romano „Duonos valgytojai“ herojai: kentė alkį, o duonos iš niekšų nepaėmė. Juolab kad šiandieniniame globaliame pasaulyje apart Rusijos esama daug valstybių, su kuriomis įmanoma ir sėkmingai prekiauti, ir tuo pačiu nedaryti sandorių su sąžine. Priešingu atveju žodis „pragmatiškumas“ panašus į žodžius „prostitucija“, „niekšybė“ ar net „išdavystė“.

O štai Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar nelinkusi susigėsti taip, kaip susigėdo jos kolegos Prancūzijoje. Lietuviškoje, rusiškoje, vokiškoje žiniasklaidoje gausu skaičių, tarsi pateisinančių Vokietijos flirtą su Rusija. Esą Vokietija nepajėgi deramai spustelėti Kremliaus, nes jos ekonomika net 35 proc. priklauso nuo „Gazpromo“ tiekiamų dujų.

Taip, priklausoma. O kas kaltas? Kaltas vokiškas trumparegiškumas. Prisiminkime buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio flirtą su „Gazpromu“. Jau tada vokiečiams derėjo suklusti, ar į pensiją išėjęs kancleris, besibičiuliaudamas su V.Putinu, netapo „penktąja kolona“ Vokietijoje? Būtent tada vokiečių rinkėjams derėjo paklausti, ar G.Šrioderio ir V.Putino draugystė neprimena Europos Sąjungos taisyklių išdavystės?

Ar buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko išdavė Ukrainos interesus, pasirašydama ją į kalėjimą vėliau įgrūdusią sutartį su „Gazprom“, – dar nežinia. Ukrainos padėtis keblesnė nei Vokietijos. Ukraina turėjo ir tebeturi žymiai mažiau pasirinkimų nei Vokietija. Tad dėl J.Tymošenkos įkalinimo pagrįstumo galima abejoti. Bet buvusio Vokietijos kanclerio G.Šrioderio išdavystė – kur kas akivaizdesnė.

Deja, dabartinė Vokietijos kanclerė A.Merkel linkusi piktintis tik amerikiečių, neva be reikalo šnipinėjančių Vokietijos politikus, elgesiu. Užuot pripažinusi grubius vokiškus nesusipratimus, užuot atsiprašiusi už Vokietijos kontržvalgybos pražiopsotus Rusijos įtakos agentus Berlyne ir Bonoje, A.Merkel puolė begėdiškai kaltinti protingai savo žvalgybą orientuojantį oficialųjį Vašingtoną. Amerikiečiai būtų kvaili, jei be išlygų pasitikėtų „Gazpromo“ įtakon patekusiais gerhardais šrioderiais.

Rusija jau seniai nebėra padori valstybė. Internetinis leidinys grani.ru paskelbė puikų Rusijos disidentės, žurnalistės Valerijos Novodvorskajos komentarą „Krymo marodieriai“. Ypač įsiminė toks niekad aštresnio žodžio užantyje neieškančios disidentės pastebėjimas: „mūsų Rusijos seniai nėra – ji mirė dar 1994-ųjų metų gruodžio 11-ąją, kai rusų tankai įsiveržė į Čečėniją…“ Taigi jau tada civilizuotam, padoriam pasauliui derėjo susimąstyti, ką reiškia beveik 200 milijonų gyventojų turinčios Rusijos invazija į vos milijoną gyventojų teturinčią mažytę Čečėniją.

Ir vis dėlto gėdingiausiai elgiasi ne Prancūzija ir net ne Vokietija, kurioms rusiškos agresijos tikrai neaktualios. Keisčiausiai elgiasi Lietuva, niekaip nenorinti karinėms reikmėms skirti bent 2 proc. nuo savo BVP. Net dabar, kai Rusija grubiausiai pažeidė Europoje nusistovėjusius valstybės sienų neliečiamumo principus, mūsų politikai pasirašo susitarimus, esą lėšos savai kariuomenei bus didinamos … po trupinėlį, po kruopelytę. O krašto apsaugos ministras Juozas Olekas drįsta įrodinėti, esą lietuviai gali miegoti ramiai. Ar tikrai galime jaustis saugūs?

Jei krašto apsaugos ministras būtų pareiškęs, jog savo kariuomenei privalome surasti tuos du procentus nedelsiant, šiandien, nes po penkerių metų gali būti per vėlu, tada išties ramiau miegotume. Bet šiuos žodžius ištarė ne karo ministras, o leidinio 15min.lt redaktorius Rimvydas Valatka.

Iškalbinga ir tai, kad nuo pat įstojimo į NATO aljansą lietuviai nė sykio neskyrė krašto gynybai tiek dėmesio, kiek reikalauja elementariausi standartai. Jei mindžiojama minimali 2 proc. riba, kariuomenė po truputį silpnėja, degraduoja. O tai byloja, kad pastaruosius dešimt metų jei ne degradavome, tai bent vegetavome. Bet tikrai nestiprėjome. Nepaisant šios aplinkybės neatsirado nė vieno aukšto rango karininko, kuris būtų pasiruošęs atsisakyti generoliškos uniformos viešo protesto labui: „taip elgtis su sava kariuomene – negalima“. Visi mūsų generolai, įskaitant ir dabartinį kariuomenės vadą Arvydą Pocių, ir buvusį kariuomenės vadą Joną Kronkaitį, neišdrįso ultimatyviai pareikšti: arba skiriate lėšų tiek, kiek sutarta stojant į NATO, arba aš atsistatydinu…

1996 – 2004 metais šių eilučių autoriui likimas lėmė intensyviai domėtis Lietuvos kariuomenės reikalais. Maždaug šešerius metus iš eilės specializuotam priedui „Vardan Lietuvos“ buvo rašomi išsamūs straipsniai apie besikuriančios Lietuvos kariuomenės sunkumus. Baugu net prisiminti, kiek kartų teko ginčytis su populistais, tvirtinančiais, jog mums išvis nereikia kariuomenės, su rašytojais, manančiais, jog „ginklai skirti tik žvirbliams baidyti“ ar tarnybos kariuomenėje vengusiais jaunuoliais, šaukte šaukusiais, esą „kariuomenėje tarnauja tik kvailiai“.

Manot, nuotaikos šiandien – kitokios? Nė velnio. Tie keli vieši pranešimai, esą susidomėjimas kariniais reikalais Lietuvoje ūgtelėjęs, esą padaugėjo lietuvių, kurie mano, jog tikras vyras privalo mokėt ginti valstybę, – dar nieko nereiškia. Mes nepasiruošę Lietuvos taip narsiai ir vieningai ginti, kaip, pavyzdžiui, Izraelį gina žydai. Izraelio pajėgų karininko pastebėjimai (interviu jis davė Info TV televizijai) – pagrįsti. NATO vargu ar noriai gins tuos, kurie patys nerodo didelio noro priešintis užpuolikams. Izraelio kariuomenės karininkas buvo teisus, sakydamas, jog į NATO priimta Lietuva klaidingai suprato, esą už jos saugumą dabar atsakingi visi kiti, išskyrus ją pačią.

Taigi stipriai nesuklysime pabrėždami: Lietuva nemoka ir net nenori išmokt ginti savo valstybės. Lietuva iš saviškių linkusi atimti net dujinius pistoletus.

Lietuva nemoka ginti savęs ir informaciniuose – propagandiniuose frontuose.

Priešingu atveju kadaise lėšas iš krašto apsaugos atimti gviešęsis parlamentaras Artūras Paulauskas šiandien nedrįstų siekti Prezidento posto. Nedrįstų kelti kandidatūros, nes nesulauktų nė menkiausio rinkėjų palaikymo. O ir visi kiti, panūdę tapti prezidentais, nedrįstų taip įžūliai rinkti kandidatams būtinų parašų. Juk turime užtektinai principingą Prezidentę, kuri netiki „Gazpromo“ geranoriškumu, kuri neleidžia lenkams reikalauti išskirtinių teisių, kuri įrodė nepasiduodanti politiniam šantažui net tuomet, kai Vladimiras Putinas oficialaus susitikimo metu vartojo necenzūrinius žodžius. Galų gale antroji jos kadencija turėtų būti dar principingesnė nei pirmoji, nes trečioji kadencija … tiesiog negalima.

O nelojalumu Lietuvai įtariami verslininkai, referendumininkai, politikieriai neturėtų teismais bauginti tų, kurie bando ieškoti optimalios „Rusijos sulaikymo strategijos“ ar tų, kuriems vis įtartinesnis lietuviškų tautininkų nusistatymas prieš viską, kas susiję su ES. Taip, lietuviškosios „Rusijos sulaikymo strategijos“ kai kada itin primityvios, kelia juoką arba verčia atidžiau suklusti. Nejaugi ragindami uždrausti „Litovskij kurjer“ manome padedą Lietuvai apsisaugoti nuo neigiamos informacijos? Nejaugi nuoširdžiai tikime, jog blokuodami „NTV Mir Lithuanian“ televiziją išvengsime priešiškos Rusijos propagandos?

Ir vis tik Lietuvai privalu ieškoti „penktosios kolonos“ atstovų, nes tvirtinimai, esą Rusija neturi Lietuvoje įtakos agentų – tokia pat nesąmonė, kaip ir kalbos apie būtinybę uždaryti „Litovskij kurjer“ ar blokuoti "NTV Mir Lithuanian".

Mums belieka pavydėti Estijos žvalgybai KAPO, nebijančiai savo ataskaitose nurodyti gausybės įtartinų pavardžių. KAPO kasmetinės ataskaitos – žymiai išsamesnės nei lietuviškojo VSD ataskaitos. Nepaisant konkretumo estų žvalgyba teismuose dar nepralaimėjo nė vienos šmeižto bylos.

Nepralaimėta greičiausiai dėl to, kad tiek estų žvalgybai, tiek estiškiems teismams netrūksta nei profesionalumo, nei principingumo, nei patriotiškumo, nei sveiko proto.

Nuotraukoje: Talino senamiestis.

2014.03.30; 15:15    


Prisijunkite prie diskusijos