Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.
Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“
Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.
Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“
Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė. (Iš Evangelijos pagal Morkų)
Kodėl Kristaus prisikėlimas laikomas kertiniu krikščionių tikėjimo akmeniu, o Velykos yra svarbiausia, brangiausia krikščioniška šventė, paaiškinti nesunku.
Pavasaris ar įvairaus pobūdžio atgimimai, atsinaujinimai čia tikrai niekuo dėti. Priežastis paprasta: jei ne pirmosios Velykos ir jų paskleista žinia, apie Jėzų Kristų mes šiandien tikrai nekalbėtume, greičiausiai net nežinotume to žmogaus vardo.
Visi kiti ano meto Palestinos mokytojai, pranašai, religiniai reformatoriai, kurių būta ne vieno, nugrimzdo istorijos užmarštin. Jėzaus vardo nebūtų išsaugojęs nė jo nuostabių darbų sąrašas ar šiurpi egzekucija ant kryžiaus. Neturėtume nė evangelijų ir mielų, poetiškų pasakojimų apie jo gimimą – visa tai iki paskutinės eilutės užrašyta ir perduota dėl Velykų ir per Velykas. Velykinio tikėjimo žmonių žodžiais, širdimis, krauju.
Vien ši aplinkybė galėtų tapti galingu prisikėlimo argumentu. Akstinu užgiedoti aleliuja, per daug nesukant sau galvos, kaip viskas įvyko ir kas papildomai paliudys, jog tai tiesa. Bet, žinoma, krikščionys suka ir toliau suks galvas, kad geriau suvoktų ir išgyventų didžiąją savo tikėjimo tiesą.
Dar daugiau, visiems žinomas apaštalo Tomo pavyzdys leidžia būti skeptiku, nepasikliauti svetima patirtimi ir žodžiais, atmesti masines šventes, proginį entuziazmą. Reikalauti sau galimybės pačiam pamatyti ir paliesti, regis, neįmanomą dalyką. Kad tai iš tiesų nutinka, kad prisikėlęs Kristus savaip pamatomas ir paliečiamas ne tik evangelijų puslapiuose, abejoti neverta.
Ankstyvoji Bažnyčia kiekvieną naują krikštą laikė ženklu, kad Viešpats gyvas, sutiktas ir atpažintas. Evangelijos yra nurodžiusios ne vien tai, kokia mirtimi Jėzus mirė, bet ir tai, kokiu gyvenimu jis toliau gyvens mūsų pasaulyje. Evangelistų paliktos velykinės istorijos nekvepia jokia propaganda, nesistengia priblokšti skaitytojo nei įspūdingais vaizdais, nei įrodymų gausa. Pats prisikėlimo faktas, ne taip kaip spalvinguose pasakojimuose apie Jėzaus gimimą, įvyksta visiškoje tamsoje, slapčia, be liudininkų. Jis dvelkia paslaptimi ir kone kosminiu šalčiu, sukeldamas pagarbų virpulį, o ne norą smalsauti.
Tai, kas svarbiausia, kas būtina Velykoms atsirasti ir tęstis, prasidės vėliau, auštant naujai dienai ir Jėzaus mokiniams mėginant gyventi be savo mokytojo. Štai kelios moterys, nusipirkusios kvepalų, eina patepti mirusio Jėzaus kūno. Atrodo, siekiama užgožti mirties ir praradimo kvapą.
Kitas evangelistas pasakos apie du mokinius, grįžtančius namo iš Jeruzalės, kur kartu su Jėzumi buvo palaidoti jų lūkesčiai. Viskas baigta, todėl tolyn tolyn nuo praeities griuvėsių. Marija Magdalietė, priešingai, norės išsiverkti prie mokytojo kapo. Arba bus surengta keista žūklė, dar vienas nepavykęs bandymas pabėgti ir užsimiršti.
Visi šie epizodai iš anksto nepranašauja jokio lūžio ir lemtingos permainos. Matome sudužusias svajones, sielvartą, skaudžius prisiminimus, kaltės šešėlį. Galbūt meilę, neįveiktą mirties. Tokia ir tėra pirmųjų Velykų starto aikštelė, tam tikros prielaidos suskambėti stulbinamai žiniai, kad mokytojas gyvas.
Taupiuose susitikimuose su juo nebus klykiama iš nuostabos ir pasitenkinimo. Velykinis džiaugsmas liesis pramaišiui su siaubu ir baime, netikrumu ir abejonėmis. Užuot dalijęsis pomirtiniais įspūdžiais ar būręs komandą keršto žygiui, Jėzus sakys mokiniams „Nebijokite!“ ir žadės pasilikti su jais per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Kartu randasi ir misija mokiniams, dar vienas esminis Velykų elementas: eikite ir pasakykite, eikite ir liudykite. Tai Bažnyčios ir krikščioniškos tautos gimimas pačia svarbiausia prasme. Vienaip ar kitaip, evangeliniai Velykų scenarijai kartosis ir toliau.
Įtikėjusieji pagauna, atpažįsta juos savo istorijose, net jeigu tai nėra panašu į kokius nežemiškus apreiškimus, stebuklingas akistatas su spindinčiu Kristumi. Tiesa apie prisikėlimą gali būti išbarstyta visoje mūsų laukų platybėje, o jos surinkimas į vieną vietą kartais trunka ištisą amžių arba taip ir lieka fragmentai, kurių ypatingą kilmę ir reikšmę vos vos teužčiuopiame.
Rodos, turėtum sakyti, kad velykinę patirtį mums laiduoja nuoširdus prisirišimas prie Jėzaus, pasitikėjimas, meilė, bet šalia esama daugybės pavyzdžių, kaip prisikėlimo žinia perskrodžia tuos, kurie nei ilgėjosi, nei ieškojo kokių nors dvasinių dalykų.
Kovodamas už Velykas, už jų tikrumą ir gyvybę, niekaip negali užmiršti, kad visa tai pasiekiama per malonę, o ne tavo jausmų ar intelekto pastangomis. Velykos neįvyks ir negali įvykti be paties Jėzaus. Tai nėra dogmų ar tariamo religinio grynumo klausimas. Juk kalbama apie išskirtinėje istorijoje išskirtiniam asmeniui parodytą išskirtinį Viešpaties palankumą, kuriuo jis dalijasi su visa žmonių gimine jos pačios labui ir amžinai Dievo šlovei.
Kita vertus, tos nuostabios tikrovės diapazonas toks platus, kad švęsdami Velykas turime dairytis į visas puses. Gyvenimo pašaliuose, tamsos, nelaimių ir nevilties zonose, lygiai kaip iškilmingoje liturgijoje ar šventų žmonių žygdarbiuose, gali atsirasti Kristaus pergalės atspindys, jo prisikėlimo palyginimas.
Velykos – tai akylas žvilgsnis, ištemptos ausys, atvira ir imli širdis. Visai nesvarbu iš anksto dėlioti velykinius žemėlapius ir schemas, sufleruoti kitiems, kur jų laukia susitikimas su prisikėlusiu Kristumi. Bet kokiu atveju jis užbėgs mums už akių.
Todėl dar kartą: su šventom Velykom. Su visais keliais, su visomis vietomis ir vietelėmis, kur pasigirsta velykinis: „Nebijokite!“ Su garbe priklausyti Velykų tautai ir būti prisikėlusio Kristaus paveikslu.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: pamokslo autorius Julius Sasnauskas.
2015.04.05; 06:15
