Tuomet, kai liaudiškame kalendoriuje atverčiame balandžio 23-os dienos lapelį, senojo baltų tikėjimo tęsėjai – romuviai ruošiasi paskutinį balandžio savaitgalį iškilmingomis šventinėmis apeigomis pasitikti savo Naujuosiu metus – Jorę.
Balandžio 27-28 dienomis, jau 17-tą kartą, tradicinės baltų kultūros puoselėtojai ketina susirinkti Molėtų rajone šalia Astronomijos observatorijos įrengtoje Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje švęsti Pirmosios pavasario žalumos šventės – Jorės.
Lietuvos Romuva ir Molėtų krašto muziejus Jorės šventę kartu rengia nuo 1996-tųjų metų, kuomet vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje esančioje senoje sodybvietėje buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla. Į šventę gali atvykti visi norintys pasisemti galių iš atbundančios augalijos, sprogstančių pumpurų, skaisčiau sušvitusios Saulės ir nuo žiemos pašalo atkuntančios žemės.
Pirmąją šventės dieną – balandžio 27 d., šeštadienį, nuo 11 val. šventės dalyviai talkininkaus tvarkydami ir pirmąja pavasario žaluma puošdami šventvietę. Po Talkos apeigos persikels į Kulionių kaimišką pirtį. Čia bus kaitinamasi ir periamasi. Pasitelkus pagrindinius Visatos pradus – ugnį, akmenis, vandenį, orą, garą, medį, žemę – šventės dalyviai sieks visiems metams sustiprinti savo kūno ir dvasios galias.
Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje visą dieną darbuosis amatininkai. Kiekvienas norintis galės išbandyti savo jėgas pats sau pasigamindamas papuošalą. Kaip tai padaryti parodys ir patars kasmetinis Jorės šventėjas, senovinių papuošalų gamybos meistras Rimantas Ordinas. Norintys galės nebrangiai įsigyti R.Ordino pagamintų papuošalų. Veiks menininkės Elvyros Teresės Petraitienės ir jos mokinių keramikos darbų paroda.
Pavakaryje norintys pasigilinti į baltų kultūros esmes, rinksis Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje padiskutuoti su mitologu dr. Dainiumi Razausku, etnokosmologu Jonu Vaškūnu ir kitais Lietuvos Romuvos atstovais. Vakaro sutemas praskaidrins „Ugnies ženklų“ atliekami ugningi reginiai ir įsuks šokių sūkurys prie šventinio laužo.
Antrosios šventės dieną – balandžio 29 d., iš pat ryto bus užkaistas didelis apeiginis šventinio viralo katilas, kunkuliuosiantis visą pusdienį. O 11 val. visi apeigų dalyviai rinksis Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje, ir vaidiloms paskelbus apeigų pradžią, iš ten nešini vėliavomis darnia eisena, lydima apeiginės folkloro grupės „Kūlgrinda“ giesmių ir būgnų, patrauks į Želvų ežero kyšulyje iškilusį Kulionių piliakalnį.
Piliakalnyje giesmėmis ir aukomis bus pagerbtas pilėnų ir visų kovotojų už Lietuvos laisvę atminimas. Protėvių vėlės bus kviečiamos įsijungti į švenčiančiųjų gretas. Prie seniausio piliakalnio medžio ir liepsnojančio aukuro įvyks pasišventimo Romuvai apeiga. Kiekvienas pasiryžęs eiti Tautos keliu ir tęsti protėvių pradėtus darbus galės susirinkusiųjų bendraminčių ir protėvių vėlių akivaizdoje prisiekti ir įsišvęsti į romuvius. Vėliau baltų kariai sukryžiuos kalavijus ir pagal karių papročius pagerbs už mūsų Tėvynę ir gyvybes čia ir kitur kritusių Kulionių pilėnų atminimą.
Pasisėmę įkvėpimo iš protėvių vėlių, ir pakvietę jas švęsti kartu, šventės dalyviai užsidegę deglus nuo piliakalnio aukuro darnia eisena sugrįš į Dangaus šviesulių stebyklą. Čia nuo piliakalnio atsinešta ugnimi įkurtame aukure bus aukojama seniesiems dievams, dėkojama už teikiamas galias bei gėrybes, giedamos apeiginės giesmės šlovinančios baltų Dievų galybę ir Jorę.
Atskira apeiga bus palaiminti visi – ir dideli ir maži, gavę pavasarinę gyvybės prisikėlimo galią primenančius vardus: Jorės, Joriai, Jorigės, Jorūnai, Jorūnės, Jurgiai, Jurgitos….
Vėliau kiekvienas šventės dalyvis Perkūno šventovei iškilmingai aukos savo atvežtą lauko akmenį. Šventės dalyvių rankų bei širdžių šilumos ir linkėjimo žodžių galių pripildyti akmenys bus padėti į pagrindinio šventovės aukuro pamatus.
Po to visi pasiėmę šaukštus ir dubenėlius trauks prie visą šventę Perkūno šventovėje kunkuliavusio didžiulio apeiginio katilo su šventiniu viralu. Bendros šventės dalyvių vaišės kartu su neregimomis protėvių vėlėmis ir Dievais yra seniausia ir svarbiausia Jorės šventės apeiga – juk valgymas ir gėrimas tai veiksmas, kuomet priimdami gamtos teikiamas gėrybes ilginame gyvenimą ir traukome mirties vis spendžiamas gijas.
O kur dar joručių ridenimas, apeiginis supimasis, šokimas lenton, jorės kiaušinienės kepimas, dainos ir šokiai…
„Pirmoji pavasario žaluma mums kasmet aiškiai apreiškia kada gamtoje vyksta viso kas gyva prisikėlimas, kada prasideda tikrieji Naujieji metai. Tuomet privalome išeiti į gamtą, atsiverti jos galioms. Užuot tūnoję tarp dirbtinių sienų eikime į mišką, prisilieskime prie pirmųjų gležnų pumpurų, pasigrožėkime žibuoklėmis, atsigerkime beržų sulos, pavaikščiokime basi po pirmuosius želmenis. Jorė – tai tik akimirka gamtos virsmų rate. Pirmoji žaluma netruks virsti vešliais lapais, pražįsti žiedais, prinokti vaisiais… Bet jei pražiopsosime pradžią – kuomet kaip tik ir sprendžiasi kokie bus tie vaisiai tai – būsime neišnaudoję progos sustiprinti savo galias, nukreipti jas brandos, skalsos ir darnos kelin“, – sako jau 17-tą Jorės šventę Kulionyse su bendraminčiais rengiantis etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, primindamas, kad Jorės šventės esmė yra įsisąmonintas įsijungimas į gyvybinių galių atgavimo vyksmą, pasinaudojant gamtos teikiamomis dovanomis ir galimybėmis.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.04.26
