Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS
Galima pritarti Hitlerio žodžiams, kuriuos jis pasakė geležiniais kryžiais apdovanodamas esesininkus, 1939 m. lapkričio 9 d. vykdžiusius britų žvaldybininkų pagrobimo operaciją: kovos slaptajame fronte yra ne mažiau svarbios už ginkluotą susirėmimą mūšio lauke.
Bet nukariauti pasaulį užsimojęs diktatorius nežinojo, kas dedasi jam už nugaros.
Gestapas palaužė britus
Geležinių kryžių įteikimo ceremonijoje Hitleris pareiškė savo ypatingą pasitenkinimą operacijos vykdytojų ryžtu, iniciatyvumu, narsa ir pabrėžė, jog pirmą kartą vokiečių žvalgybos istorijoje apdovanoja jos darbuotojus, nes jie atliko reikšmingą žygį.
Apdovanotieji esesininkai, tie, kurie prieš kelias dienas Venlo miestelyje kaip kino epizode bėgo, šaudė ir grobė, švytėjo iš laimės ir nesuko sau galvos, kas yra to filmo statytojas, kam jis iš viso sumanytas ir kuo turi baigtis. Valterio Šelenbergo atsiminimai, kuriuose jis aprašė ir Venlo incidentą, pirmą kartą buvo išleisti Niujorke (1956) pavadinimu The Labirynth. Memoirs. Britų žvalgybininkų pagrobimas tebuvo vienas posūkis labirinte, ir mūsų tikrai nenukreipia išėjimo link.
Šelenbergo Atsiminimuose vertėjas (neaišku, kieno yra išnašos, laikykime, kad vertėjo) vėlgi prikergė savo pastabą, kurioje paaiškina ir tai, kodėl knygos autorius buvo nepatenkintas Venlo incidento (šis įvykis vadinamas ir afera) epilogu: Dėl nereikšmingo tikslo – Hitlerio keršto troškimo patenkinimo – buvo sužlugdyta puikiai besiklostanti britų žvalgybos suklaidinimo akcija, demaskuotas savų šnipų tinklas, o, be to, visam pasauliui pademonstruoti hitleriniai veiklos metodai. Tad pasiekti rezultai atrodė tiesiog apgailėtini.
Dėl metodų, tai vokiečiai, pagrobę neutralioje valstybėje keturis žmones, pažeidė tarptautinę teisę, bet Hitleris tik juokėsi iš olandų protesto notos: olandai pripažįsta, kad su anglais veikė jų žvalgybininkas, o tai reiškia, kad ne vokiečiai, o jie pirmieji pažeidė neutralumą! Šis pažeidimas yra netgi tinkama priežastis skelbti Olandijai karą! Galiausiai galima tiesiog žmoniškai užjausti kapitoną Peiną Bestą, kuris, pats gabus smuikininkas, nuoširdžiai kalbėjosi su Šelenbergu apie muziką, ir jo žmoną, olandų generolo dukrą, dailininkę, kuri savo namuose svetingai vaišino vokietį austrėmis ir dalijosi mintimis apie dailę, o tas po savaitės pagrobė jos vyrą, sugrįžusį iš vargingos nelaisvės tik prieš pat baigiantis karui.
Sako, RSHA šefas Reinchartas Heidrichas, klausydamasis smuiko, paplūsdavo ašaromis, jį netgi pravardžiavo Smuikininku, tačiau jis dar buvo vadinamas ir Žydraake kobra, Budeliu. Kariaujant neatsiprašinėjama, svarbu, kaip teisingai pastebi Šelenbergo knygos vertėjas, pasiekti rezultatai.
Vokiečių pasiekti rezultatai anaiptol nebuvo tiesiog apgailėtini. Reicho vyriausiasis propagandininkas Jozefas Gebelsas gavo dar vieną progą parodyti pasauliui britų klastingumą (kėsinosi į paties fiurerio gyvybę!) ir pakurstyti naujo karo išvakarėse sunerimusioje vokiečių tautoje priešiškumą Didžiajai Britanijai. Gebelsas uždraudė kaltinti sąmokslu prieš Hitlerį žydus, dvasininkiją, monarchistus ar dar ką – visas tautos pyktis turėjo kristi ant britų. Propagandos raugas vėl pakėlė Hitlerį tėvynainių akyse…
Konkrečiai dėl žvalgybos, tai Stivenso ir Besto pagrobimo rezultatai paaiškėjo tik po karo. Sąjungininkai aptiko RSHA dokumentuose instrukciją, pagal kurią turėjo veikti gestapo pareigūnai vokiečiams užėmus Angliją. Joje buvo pateikti išsamūs duomenys apie britų karinės ir užsienio žvalgybų (MI 5 ir MI 6) sandarą, veiklos metodus, daugelį agentų; taip pat buvo nuoroda, kad duomenis pateikė Stivensas.
Britų kontržvalgyba pokariniame tyrime nustatė Stivensą iš tikrųjų atskleidus daug britų paslapčių; Bestas prasitarė mažiau. Tiesa, tyrėjai nustatė ir trečią MI 6 agentą, kuris teikė slaptas žinias ir vokiečiams, ir rusams. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje paslaptyje tebesaugomi (iki 2015 metų) sąjungininkų paimti britų agentų apklausų gestape protokolai, kuriuose, gali būti, esama įkalčių ne tik prieš juos.
Ko siekė Himleris ir Heidrichas
Kaip jau sakyta, Šelenbergas apgailestavo Hitleriui įsakius nutraukti derybas su britų agentais, nes žaidimas jam rodėsi esąs perspektyvus. Iš to galima suprasti filmą nutrūkus toli iki scenaristų pageidaujamos atomazgos. Ar Šelenbergas norėjo toliau veikti pagal savo scenarijų, ar vykdė dar kažin kieno planą? Ne vienas kalbamų įvykių narpliotojas (Boguslavas Vološanskis Lenkijos TV laidoje XX amžiaus sensacijos ir kiti) sklandžiai susieja pasikėsinimą į Hitlerį su Venlo incidentu į vieną giją ir kelia versiją buvus suderintų veiksmų ir toli siekiančių tikslų planą.
Girdi, viskas buvo sumanyta SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio, kuris pirmą kartą mėgino nuversti Hitlerį ir pats atsisėsti į jo vietą. Hitleriui žuvus Miunchene, Himlerio pasiuntiniai (patys savimi tapę Šelenbergas ir sąmokslo vadovas) iš Venlo būtų nuvykę į Didžiąją Britaniją ir pranešę apie naują Vokietijos vadovą ir jo taikingą politiką. Planas žlugo nepasisekus susprogdinti Hitlerio, Himleris puolė slėpti galus, įsakė pagrobti britų derybininkus, kurie žinojo užkulisius, ir viską baigti.
Sklandi novelė, bet sunkiai įtikima, nors tvirtinimas Himlerį siekus užimti fiurerio vietą ne iš piršto laužtas ir ši aplinkybė skatina vaizduotis neįtikėtinus sąmokslus. Himleris dėjosi esąs be galo ištikimas Hitleriui, ir šis ilgus metus be atodairos pasitikėjo SS reichsfiureriu; Himleris tikrai kūrė sąmokslus prieš Hitlerį, bet tik tam, kad pats juos atskleistų ir dar kartą įrodytų savo ištikimybę fiureriui.
Slapta nuo Hitlerio jis ėmė veikti tik 1944 metų rudenį, pajutęs artėjant Reicho galą ir svylant jo paties kailį. Kitų metų pradžioje ryžosi savo vardu pateikti sąjungininkų kariuomenės Vakaruose vyriausiajam vadui generolui Duaitui Eizenhaueriui Vokietijos kapituliacijos projektą. Sąjungininkams pritarus pasiūlymui, Himleris būtų pripažintas Vokietijos vadovu, derėtųsi su Vakarų valstybėmis ir JAV, o Hitleris liktų kariniu nusikaltėliu. Himleris šį sumanymą aptarė su Šelenbergu, tuo metu jau SS brigadenfiureriu, ir paragino jį per įtakingus asmenis apie planą pranešti Eizenhaueriui.
Kas buvo toliau? Per naktį pasvarstęs, Himleris rytą kuo skubiausiai paskambino Šelenbergui ir atšaukė visus jam duotus nurodymus – išsigando, kad pasiūlymas bus pagarsintas ir apie išdavystę sužinos Hitleris… Balandžio viduryje jis pritarė keletos ministrų siūlymui paimti valdžią į savo rankas ir priversti Hitlerį jo gimimo dieną kreiptis į tautą su pranešimu, jog jis gera valia perduodąs valdžią naujai vyriausybei, vadovaujamai Himlerio, bet SS reichsfiureris ir vėl palindo po šluota dar neatėjus tai dienai. Vis dėlto sąjungininkus pasiekė Himlerio siūlomas Vokietijos pasidavimo Vakarų valstybėms projektas ir apie jį balandžio 27 d. pranešė švedų radijas. Bet sąjungininkai reikalavo kapituliacijos dalyvaujant ir Rusijai, todėl derėtis su Himleriu dėl ko nors kita nė nesiruošė.
Tai ko galėjo siekti SS reichsfiureris Himleris ir RSHA šefas Heidrichas, sumanę užmegzti opozicijos pasiuntinių derybas su britų žvalgyba ir, joms pavykus, pasiekti Londoną? Įtikimiausias atrodo atsakymas juos šniukštinėjus, kas iš tikrųjų gali regzti sąmokslą prieš Hitlerį ir tam ieškoti palaikymo Londone. Heidrichas neslėpė nuo Himlerio, greičiau net stengėsi jį įtikinti, kad su britais gali susitikinėti abvero viršininko viceadmirolo Vilhelmo Kanario siunčiami (arba jam žinant ir pritariant) agentai.
Heidrichas varžėsi su Kanario tarnyba ir norėjo ją paimti į savo rankas, nekentė admirolo ir būtų jį pražudęs pirma proga, bet atviram tuo metu dar įtakingo pareigūno kaltinimui trūko įkalčių; Kanaris galėjo paprasčiausiai pasiskųsti Hitleriui, kad Himleris su Heidrichu abverui trukdo vykdyti tokią pat ar panašią operaciją. 1943 metais Šelenbergas raportavo Himleriui atskleidęs nenuginčijamus Kanario išdavystės įrodymus, bet kai jis rašo apie daugelį admirolo konspiratyvių akcijų, turi omenyje ir abvero viršininko veiklą 1939 metais.
Juodoji koplyčia
Buvęs vokiečių karo žvalgybos generolas Reinchardas Gelenas irgi išleido prisiminimus apie slaptus žvalgybų karus (Der Dienst. Erinnerinungen 1942-1971). Bene įdomiausia knygos vieta, kur jis teigia artimiausią Hitlerio padėjėją ir patarėją Martiną Bormaną, antrą pagal svarbą asmenį nacionalsocialistų partijoje, teikus slaptas žinias… Sovietų Sąjungai ir ten pabėgus paskutinėmis karo dienomis.
Gaila, autorius nepateikia įrodymų, nors tikina jų turįs, tik pamini, jog jis su abvero viršininku Kanariu, kiekvienas savaip, neginčijamai nustatė Bormaną valdžius vienintelę Vokietijoje nekontroliuojamą radijo stotį. Štai koks banginis išvelkamas į dienos šviesą! Tuo tarpu apie Kanarį atsiliepia pagarbiai ir su užuojauta, giria jo protą ir įžvalgumą. Rašo jį buvus religingą ir priešišką nacionalsocializmui, bet po karo ant nelaimingos admirolo galvos pasipylusius kaltinimus išdavus tėvynę laiko nekonkrečiais ir nepagrįstais.
Daug kur rasime rašant maištinguosius vokiečių karinius ir politinius veikėjus priklausius slaptai organizacijai, kuri vadinta Juoduoju orkestru (vok. Schwarze Kapelle) ir kurią įkūrė ar bent dalyvavo kuriant abvero viršininkas Kanaris. Štai dėl šito Šelenbergo Atsiminimai tikrai kai ką paaiškina. Šelenbergas rašo Heidrichą pasiėmus sau aplanką su įkalčiais prieš Kanarį bei jo artimiausią bendradarbį pulkininką Osterį ir tas aplankas vadinosi Juodoji koplyčia (Šelenbergas paaiškina: pagal Juodąją koplyčią Romoje). Pasak Šelenbergo, Kanaris dar 1939 metais pirmąkart pamėgino pradėti taikos derybas ir veikė per Vatikaną.
Labai abejotina, kad atitinkamu pavaldumu susiję generolai būtų priklausę organizacijai, kaip ji suprantama, ar grupei, kurios narių santykiai būtų kitokie nei karinėje herarchijoje ir jie vykdytų kokią bendrą programą. Juos vienijo konsevatyvios pažiūros (daugelis buvo aukštos kilmės ir aukštino monarchizmą), jie nekentė nacionalsocializmo, bekilmio Hitlerio ir jo bendrų, kuriuos laikė išsišokėliais ir perėjūnais. Generolai gerbė priesaiką, uoliai kariavo, bet tikruoju Vokietijos priešu laikė komunizmą ir Rusiją, kurią tikėjo parklupdysią atėjus tam tinkamam laikui – kai vermachtas bus pakankamai galingas, o ne tada, kada šaus į galvą Hitleriui.
Tačiau slaptai organizacijai privalomos vienybės jų gretose nebuvo, kiekvienas pats sprendė, kurioje pusėje stoti. Vermachto sausumos pajėgų vyriausiasis vadas Valteris fon Brauchičas tai linko prie sąmokslininkų, tai vėl atšlydavo; feldmaršalas viešai pasmerkė nepavykusio pasikėsinimo į Hitlerį 1944 m. liepos 20 d. veikėjus ir pritarė Himlerio paskyrimui rezervo armijos vadu. Generolas Ervinas fon Viclebenas po to, kai Hitleris pavergė Čekoslovakiją, neteko vilties ką nors pakeisti, bet ilgainiui vėl atgavo dvasią ir ėjo prieš diktatorių iki galo; jeigu būtų pavykęs liepos 20 d. sąmokslas, feldmaršalas Viclebenas būtų tapęs vermachto vyriausiuoju vadu; sąmokslininkams pralaimėjus, jis nesislapstė, buvo suimtas ir nuteistas pakarti.
Kanaris iš pradžių pritarė Hitlerio reikavimui sutraukyti Vokietiją slegiančius Versalio sutarties pančius ir raginimui išravėti Europoje komunizmą, bet atsimetė, pasibaisėjęs, kaip fiureris tai daro. Kanaris palaikė sąmokslininkus, ėmė į tarnybą prieš nacionalsocializmą nusistačiusius asmenis, bet nėra pagrindo teigti admirolą buvus ypatingai įsipareigojusį generolams (nebent jam pavyko tai nuslėpti). Gali būti, jis netikėjo ne tik Reicho pergale (maištininkai tai gerai žinojo), bet ir abejojo generolų galiomis nuversti diktatorių.
1944 metų pradžioje Hitleris abvero šefą atstatydino pirmiausia kaip kapituliantą. Pasakojama, viename pasitarime, Kanariui pranešus apie padėtį Rytų fronte, Hitleris pašoko iš vietos ir sugriebė jam už atlapų: ar tik admirolas nenori pasakyti, kad Vokietija pralaimės karą?! Po nepavykusio liepos 20 d. pasikėsinimo Kanarį suėmė, nors nei vienas maištininkas nepasakė jį kaip nors prisidėjus prie sąmokslo.
1939 metų gegužės pabaigoje, kai Vokietija jau kariavo Vakaruose, RSHA šefas Heidrichas pasikvietė gestapo viršininką Miulerį su Šelenbergu ir pranešė apie vieną iš drastiškiausių valstybės išdavimo atvejų visoje Vokietijos istorijoje. Pasirodė, buvo perimtos dvi belgų ambasatoriaus Vatikane radijo telegramos, kuriose nurodyta tiksli vokiečių puolimo Vakaruose pradžios diena ir laikas, likus 36 valandoms iki paties fiurerio pareiškimo; po to ši informacija buvo perduota Olandijos vyriausybei. Heidrichas: Nėra abejonių, kad artimi admirolui sluoksniai yra tiesiogiai įsipainioję į šią aferą. Miuleris: Aišku, kad čia įsivėlęs Kanaris. Kaltųjų nerado (jų ieškojo ir abveras).
Tik po dvejų metų, po to, kai Kanarį suėmė ir rinko prieš jį įkalčius, abvero karininkas prisipažino tada išsiaiškinęs, jog puolimo datą ir laiką belgui ambasadoriui perdavė vienas žurnalistas, kuriam tai atskleidė abvero agentas Miunchene Jozefas Miuleris; karininkas apie tai pasakė Kanariui, bet šis pareikalavo niekam nepasakoti apie šią bylą.
Abvero štabo viršininko Hanso Osterio pavedimu kunigas Miuleris lapkričio pirmosiomis dienomis Pijui XII per jo sekretorių perdavė žinią Vokietijoje veikiant sąmokslininkus, kurie ketina nuversti Hitlerį ir sudaryti taiką su Vakarų valstybėmis. Popiežiaus patikėtinis kunigas Liudvigas Kasas du kartus, gruodžio 1 d. ir kitų metų sausio 8 d., susitiko su Didžiosios Britanijos ambasadoriumi prie Šventojo sosto, vasario 6 d. ambasadorių visiškai slaptai priėmė popiežius ir patvirtino žinąs apie sąmokslą prieš Hitlerį.
Tačiau britai neskubėjo ką nors žadėti (gal nepasitikėdami po jų žvalgybininkų pagrobimo) ir Osteris nesulaukė iš Vatikano gerų naujienų. Pats Osteris, Hitleriui nuo lapkričio 12 d. vis atidedant puolimą Vakaruose dėl skrydžiams nepalankaus oro, tuoj pat pranešdavo Olandijos žvalgybai naują datą; taip darė keliolika kartų ir tik kitų metų gegužės 9 d. pasiųstas jo pranešimas pasitvirtino – kitą dieną Vokietija užpuolė Olandiją.
Hansas Osteris po 1944 m. spalio 20 d. nepavykusio pasikėsinimo taip pat buvo suimtas ir pakartas baigiantis karui, vieną dieną su buvusiu viršininku admirolu Vilhelmu Kanariu, Hansu Osteriu ir kitais Hitlerio asmeniniais priešais.
Nuotraukoje: Abvero štabo viršininkas Hansas Osteris, asmeninis Hitlerio priešas.
Parengė Leonas JURŠA
(Pabaiga)
2014.10.09; 05:03
