Šįmet poetui Jonui Mačiuliui – Maironiui – 150. Skelbiame du to paties poeto – Marcelijaus Martinaičio – tekstus apie lietuvių tautos Atgimimo Dainių.
Pirmasis tekstas parašytas prieš dvidešimt metų, antrasis – 2012-ųjų balandį. Galima sugretinti, ką mums Maironis reiškė tada, kas jis reiškia mums dabar.
Su poetu, Maironio draugijų koordinacinės tarybos pirmininku Marcelijumi MARTINAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Kuo reikšmingas mums Maironis dabar? Kuo bus reikšmingas rytoj?
Jūsų laikraštyje jau antrą kartą kalbu apie Maironį. Šį kartą – po praėjusių metų sausio, po vasaros, grįžtant mums į pasaulį. Jis ten taip pat buvo – su visais. Apie poetą kalbos užteks dešimtims, šimtams metų. Nes jis mums yra ne vien tautos patriarchas, bet ir poetas, ne vien kultūros ir istorijos kanonizuotas, bet ir laisvas…
Santykis tarp tų Maironio vaidmenų nuolat keičiasi, keitėsi ir pastaraisiais metais; jis būna toks, kokį jį tuo metu visuomenė pasišaukia, kokio jai reikia. Po galingo Maironio poezijos giedojimo, jo apsireiškimo tautoje, matyt, vėl jį pradėsime skaityti. Aš jau pasiilgstu skaitomo Maironio, jo knygų, žodžių raštu…
Ilgai giedant žodžius, užmirštama jų prasmė, nuolatinis kartojimas tampa įpročiu, kiču, su tais žodžiais jau einame į prekyvietes, kuriose daromi negražūs sandoriai. Maironio mokėmės vienas iš kito, ir gal mažiausiai jį skaitėme, pradėjome užmiršti kitą ir kitokią jo kūrybą.
Prieš keletą metų giedoti Maironį buvo viena, kartais pavojinga, o dabar neretai jis giedamas ten, kur reikėtų susimąstyti, atleisti vienas kitam, susitaikyti, pasiryžti geram darbui. Kyla noras pasislėpti už poeto nugaros, už jo žodžių, už jo tėvynės meilės, kai tos savos meilės kartais nedaug arba jinai jau išparduota, išvogta. Štai kokie mes patriotai! Štai kaip atstatom krūtines! Pats Maironis tai matė ir neišlaikė, pratrūko…Kai kur nors užgieda arkliavagiai ar karviavagiai, užgėrę arba tie, kurie nuo tavęs apsisukę dvigubai nulups, man jau nesinori stotis.
Kai savas melas žemas ir negražus, ar nepradedama meluoti poezija ir poeto žodžiais? Ar ten švaru, kur giedama ir tariami žodžiai? Atsiranda tokių “patriotų”, kurie norėtų, kad apsimestume nematą, ką tie giedotojai po to daro, kad, pamatę žinomesnį žmogų vagiantį ar meluojantį, nusisuktų ir užgiedotume “Tėvynę brangią”… Kartais tikrai taip atrodo: giedodami Maironį, atsukame nugarą savo artimajam, buvusiam bendražygiui ar šiaip tiesą sakančiam žmogui…
Šiandien dar giedam, o rytoj – prekiausim. Šiandien giedam, nes esam dar neturtingi, nedirbam savo tikrų darbų. Bet jau su maišais bėgame gaudyti pinigų, kurių sūkurius Gariūnų turguje pakėlė infliacijos viesulas ir neša per Lietuvą. Kaip giedosime (arba negiedosime) Maironį, tokie ir būsime ryt, poryt… Nuvalkioję jo žodžius, galime nuvalkioti ir savo sielas…
Įsiminė Jono Aisčio straipsnis apie Maironį iš knygos “Milfordo gatvės elegijos”: “Lietuva jam (Maironiui – G.V.) buvo ta naivi šviesaplaukė mėlynakė, bet partijų ginčai padarė ją tokią paprastą ir kasdienišką. Šiandien ne vien Lietuva, bet ir lietuvis pasikeitė. Prekybininkas, vagis, žmogžudys, sąžiningas ir nesąžiningas valdininkas – visi lietuviai…” Įspūdis toks, tarsi šie žodžiai ne apie pirmąją, o apie šią, 20-ojo amžiaus pabaigos, nepriklausomybę būtų parašyti..
Skaitydamas J. Aisčio knygą ir aš panašiai pamaniau, ketinau kur nors tuos žodžius cituoti. Kartojimas turbūt yra ne vien išminties, bet ir istorijos motina. Laimi tie, kurie kartoja vis geriau ir geriau.
Tačiau niekada nenorėčiau gyventi poetų valdomoje valstybėje, net jeigu jos prezidentas būtų pats Maironis. Jį būtume rinkę prieš keletą metų, dabar – ne. Ir aš balsuosiu tik už tą, kuris ir prekybininką, ir vagį, ir poetą, ir kaimietį, ir sąžiningą arba nesąžiningą valdininką laikys lietuviu, žmogum.
Maironis buvo ir yra mūsų karalius, nes vienas valdo savo poezijos teritoriją, kurios niekas neįstengia užimti ir kurioje mes pasislepiame arba apsigyvename, kai mus varo lauk iš žemėlapių. Jis netinka skaidytis arba ką nors skaidyti, prie jo nelimpa partijos, tai, kas atsiranda kuriant valdžią. O jis padarė daugiausia – išlaisvino mūsų dvasią, protą, jausmus, tautos praeitį, lietuvių kalbą, bet prekybininko, valdininko, skaičių, pinigų, kainų poetas išlaisvinti negali. Jis veikia pagal savo poetinės teritorijos įstatymus, bet nesukuria įstatymo, kuris išlaisvina tą J.Aisčio paminėtą paprastą ir kasdienišką žmogų.
Čia ir slypi poeto drama – savo darbo jis negali padaryti iki galo. Kai reikia kurti valstybę, stiprinti ūkį, prie kokio darbo pastatytume tas “naivias šviesiaplaukes mėlynakes”, ką darytume su tomis dailininkų ir poetų į pasaulį paleistomis vaidilutėmis ir barzdotais dainiais, kvaištelėjusiais dainų berneliais, kurie jei kas, tuoj rauda apglėbę kumelės kaklą?..
Maironis savo poezija sukūrė Lietuvą, kurios valdyti, užvaldyti neįmanoma, o tik ją dainuoti ir jos trokšti, žinant, kad tokios nėra. Reikėtų teroro, kalėjimų, bauginimų, kad žmonės gyventų, elgtųsi, kalbėtų taip, kaip jie dainuoja arba rašo jų mylimi poetai. Štai kodėl bijau prie valdžios priartėjusių poetų! Bijau ir pats savęs… Kukučio agentūrinio tinklo…
Valdyti ateina ne pašaukti, o išrinkti, parinkti arba patys pasirinkę tokį kelią. Poetai praeina su pirmaisiais per pirmąsias linijas, pralaužia užtvaras, o po jų dažniausiai ateina kiti kurti valdžios sąžiningiems ir nesąžiningiems, prekybininkams ir vagims, bet užmiršta tas naivias mėlynakes, kurios lyg iš Maironio poezijos pasirodo per valstybines šventes su kolektyvinių darželių gėlėmis rankose ir už nailoninių kasų. Beje, paskui atseka dar ir trečioji banga – duobkasiai ir lavonų laidotojai. Jie jau pasirodė: labiausiai nepoetiška minia, jau nemokanti giedoti.
Jiems visiems praėjus, poetas vėl lieka vienas. Ir Maironis netrukus jautėsi paliktas, užmirštas net ir oficialios valdžios. Ir ne vien jis. Joną Basanavičių matydavę laikinojoj sostinėj iš Vilniaus atvykusį su rudu nublizgintu paltuku, vieną, besidairantį…
Taip poetus ir patriarchus palieka stovėti vienišus tie, kurie kūrė valdžią, o ypač tie, kurie netrukus apsimelavo arba apsivogė. Pirmieji kėlė tautą, pirmieji, tai pamatę, kenčia. Iš čia – Maironio sarkazmas pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais. Jis jau matė, kaip už jo nugaros nori slėptis siekiantys tik naudos ir karjeros. Todėl Maironis perdavė poetinį įsaką: reikia budėti ir niekam neleisti užsimiršti valdžioje, piniguose, turtuose…
Vanda Zaborskaitė monografijoje “Maironis” rašo: “J.Mačiulis pagrindine lietuvių tautos nelaime laiko kultūrinio savarankiškumo susilpnėjimą, po kurio ji neteko ir politinės laisvės /…/ J.Mačiulis įžiūri pragaištingą kultūrinio momento tautos gyvenime neįvertinimą”… O kaip yra šiandien? Ar nėra dabar tokio pavojaus?
Tai nuolat mums gresiantis pavojus. Kartais patys tą kultūrą įvairiais būdais silpniname. Silpniname net ir tada, kai pradedame ją savarankiškai tręšti ir ravėti. Pirmiausia išrauname augalus, kurių neatpažįstame, arba jie netinka padėti žiemai. Dabar kai kas siūlo tą daržą, iš kurio mitome keletą dešimtmečių, visai aparti. Ar turėtume elgtis kaip tas kaimo kvailelis, kuris, kopūstiene nudegęs burną, išbėgo į daržą ir išspardė visas kopūstų galvas?
Kelia nerimą ir kai kurie jūsų laikraščio straipsniai, įvairios užuominos, priekaištai meno žmonėms. Ar šitaip nėra pakertamas pasitikėjimas apskritai lietuvių kultūra? Į ją žvelgiant tokiu juodu žvilgsniu, ir pačiu Maironiu reikėtų suabejoti, o M.Valančių, perskaitę Sankt Peterburge saugomus popierius, turėtume klupdyti jau ne prie Rašytojų sąjungos, o prie Aušros vartų!
Iš mūsų kultūros kilo ir kyla politinė laisvė, bet kultūra silpnėja, kai ją pradedame siaurai politizuoti. Kartais joje vyksta didesni procesai, negu sugebame juos suvokti, o rezgame smulkias intrigas, ieškome citatų, norime atkeršyti. Kultūros desovietizavimas prasidėjo anksčiau nei kur kitur. Pati visuomenė desovietizuoja meną ir literatūrą. Norėčiau nuraminti: nei kalėjimas, nei tremtis, kartais net sušaudymas nėra menininkui toks baisus, kaip publika, kuri atsimeta nuo jo kūrybos. Štai kaip yra ir kokiu būdu vyksta tikroji atgaila…
Kultūros padėtis dabar daug kuo skiriasi negu Maironio laikais. Tada buvo stipresni etniniai tautos pradmenys, bet nutautėjęs viršutinis sluoksnis, nenualintas ir dar sveikas kaimas, bet labai siauras lietuvių kalbos vartojimas svetimkalbiuose miestuose. Buvęs režimas visokiais būdais silpnino mūsų kultūrinę savimonę. Tačiau siekdamas to tikslo jis išplėtojo infrastruktūrą, kurios nereikėtų griauti, o pertvarkyti ir pritaikyti. Papirkimui buvo naudojamos visokios lengvatos, bet dėl dirbtuvių ir viršpločių nekalti mūsų dailininkai ir rašytojai, kurie iš savo kišenių tų gėrybių dabar neišsipirks.
Ar tai nėra tas kopūstų galvų spardymas darže? Iš Vakarų atvažiavę stebisi, kodėl mes taip kvailai atsisakome to, ką jau turime ir kas taip nelengva ten? Štai kur galimybių siaurinimas – tik iš kitos pusės. Kodėl reikia uždaryti muziejų vien dėl to, kad ten buvo eksponuojamas enkavedisto šautuvas ir sagos iš stribo kelnių? Ar nieko lietuviško ten neturime padėti?
Tiek to, užteks…
Kaip turėtume bendrauti su kitomis kultūromis, su kitomis tautomis, kad neatsitvertume nuo jų “kinų siena” ir kartu išsaugotume savo tradicijas bei papročius?
Buvęs režimas diegė nepasitikėjimo pasauliu kompleksą, užkrėtė įvairiom fobijom, pripūtė galvas visokių siaubų. Todėl Vakaruose arba susitikę su iš ten atvykusiais nesijaučiame lygiaverčiai. Susigūžiame, pritupiame, apsimetame kaimiečiais, kimbamės už rankų ir šokame tautinį ratelį, kaip buvome išmokyti “internacionalinės draugystės” meistrų.
Neseniai girdėjau rimtą ir šventą žmogų įtikinėjantį, kad mums būtina visas sienas “uždaryti nuo sekso”, kiti pritaria – ir nuo kapitalo, biznierių, turistų, partijų, lošėjų iš pinigų, sektantų, literatūros, gražuolių, kurios gali pakenkti net AT darbui… O gal ne mes, bet pasaulis turėtų arba turės užsidaryti nuo mūsų? Juk ten nėra tiek gyvuliškų erotinių nusikaltimų, smurto prieš moteris ir senus žmones, kriminalinio pinigų švaistymo. Save laikydami doriausiais, nenorime matyti, ką daro lietuvaičiai Paryžiuje, Berlyne, Čikagoje, net ir Stambule. Iš kurios pusės jiems uždaryti sieną? Jie tuoj pagadina, ką padaro mūsų pirmieji nedrąsūs diplomatai, vis rečiau ten pasirodantys menininkai, kuriuos šį kartą nuo pasaulio izoliuoja ne ideologinės tarnybos, o aukšta ir spygliuota valiutinė tvora.
Sugedimas yra tik sugedusiųjų savybė. Visa kita – kaip į tai žiūrėsi: jau sugedęs ar dar ne. Išsigimsta ir iškrypsta tie žmonės ir tos visuomenės, kurios ilgai laikomos tamsiose aklinai uždarytose patalpose. O ten mes ir buvome.
Mums reikia išmokti padoriai naudotis tuo, ką gauname ar parsivežame iš pasaulio, kas ten yra įprasta ir nekelia dorovinių problemų tol, kol tas daiktas nepakliūva į demoralizuotojų rankas. Kad ir tas baisusis seksas. Juk nurodyti vietą, laiką, amžių, atsakomybę, išleisti įstatymą galime patys ir neužsidarę sienų. Uždarę kam nors vienam, galime uždaryti viskam. Tai kodėl patys nesitvarkome, nerūšiuojame, neskaičiuojame? Ar čia nesireiškia mūsų trumparegystė, dėl ko mus mulkino režimas: kad visos bėdos ne čia, ne mumyse, o ten, už sienos, kur viskas pūva pagal marksizmo klasikos statutą.
Šokdami vien tautinius ratelius, toliau Balbieriškio niekur nenušoksime. Niekad nebūsime įdomūs su savo išskirtinumo fobija, kuri yra tik kompleksuotų žmonių paguoda. Teatralizuodami vien savo seniausią Europoje ir originaliausią etninę kultūrą, galime tik nusitautinti, nusibosti patys sau, nes tai darytume savo pačių pasišokinėjimams ir pasidainavimams.
Tik į save pažvelgę iš Europos, galėtume geriau matyti, kuo mes įdomūs, tikrai autentiški ne vien su praeitimi, bet ir ateitimi. Taip darė Maironis, kai jis žvelgė į Keturių kantonų ežerą. Pasaulyje turime susirasti tokių žvalgos taškų, kad mūsų poetas, pabuvojęs ant Žvelgaičio kalno, žvalgytųsi ir nuo Rigi Kulm, o išvydęs Adrijos mėlynę apsiverktų, palyginęs ją su Lietuvos dangaus gražumu. Europa – mūsų tėvynė, todėl ją turi dažniau lankyti mūsų intelekto piligrimai. O kol kas laikraščiai rašo beveik vien apie politikus, kurie į pasaulio sostines keliauja išgerti tik reglamentuotos diplomatinės šampano taurės.
Mes, vyresnieji, jau mažai ką padarysime, per keletą metų neatkursime tų ryšių, kurie taip ilgai buvo nutraukinėjami. Nusikalstume, jei atgavę laisvę savo jauniausiajai kartai nesuteiktume tikro vakarietiško išsimokslinimo, galimybės suvokti pasaulį per kultūrą ir elgtis jame pasaulietiškai. Pagaliau nepriklausomybė yra tautos buvimo būdas pasaulyje ir jo kultūroje. Dabar nematau nieko svarbesnio už jaunosios kartos parengimą tėvynei ir pasauliui.
Šiais metais sukanka Maironio 130-osios gimimo ir 60-osios mirties metinės. Jūs esate Maironio draugijų koordinacinės tarybos pirmininkas, todėl galėtumėte plačiau papasakoti, kas jau yra arba kas bus daroma.
Pirmiausia noriu atkreipti visuomenės dėmesį, priminti mokykloms, kultūros įstaigoms šias datas, ką ir kaip šiais metais susiesime su Maironio vardu, nors su juo susieti visi pastarieji metai, su juo ir mūsų Atgimimas prasidėjo. Maironio vardu bus paženklinta šių metų Poezijos pavasario šventė ir almanachas “Poezijos pavasaris”, Kaune surengta mokslinė konferencija, kurios temos bus siejamos su poeto gyvenimu ir kūryba šiame mieste.
Kartu su Lietuvos kultūros fondu buvo tikimasi šiais metais išleisti reprezentacinį albumą apie Maironį. Bet jau, matyt, nespėsime, nes pinigai nepasiveja popieriaus kainos. Vyriausybė, atrodo, išgirs mūsų prašymą ir parems. Jaunųjų maironiečių draugija rengia ekspedicijas poeto gyventose vietose, rudenį susirinks Kaune į savo kūrybos šventę ir pan. Raseinių Maironio draugija rengia savo konferenciją, vasarą – bažnytinių chorų šentę, o pavasarį – abiturientų kūrybos konkursą.
Pasinaudodamas proga, pranešu mokykloms ir mokiniams, kad eilėraščius, kitus įvairaus žanro kūrinius bei rašinius (iki 10 mašinraščio puslapių), susijusius su Maironio temomis: gamta, kalba, papročiais, dorove, tautos praeitimi ir kt., siųsti: Maironio muziejui, Betygalos p. , 4418 Raseiniai. Medžiaga siunčiama voke, nurodant slapyvardį. Kitame voke – slapyvardis, mokinio vardas, pavardė, mokykla, adresas, trumpi duomenys apie autorių. Premijos bus įteikiamos Pasandravyje gegužės pabaigoje.
Šis interviu buvo paskelbtas 1992 metų vasario 29-ąją dieną tuometiniame “Lietuvos aide”.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: poetas Marcelijus Martinaitis, šio interviu autorius. Antrojoje nuotraukoje: poetas Jonas Mačiulis – Maironis.
2012.06.04
