Laikiną arba nuolatinį dviejų skirtingų rūšių organizmų sugyvenimą, naudingą abiem organizmams arba vienam iš jų, vadina simbioze. Daugiausia simbiozės pavyzdžių pateikia augmenija ir gyvūnija.
Antai gamtoje egzistuoja simbiozinis augalų mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Iš tikrųjų augalams, norint gauti visas reikiamas medžiagas, būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija. Akivaizdu, kad natūralioje gamtoje, kur žemės niekas nedirba ir netręšia, augalai gerai auga, būna sveiki ir veda vertingus vaisius. Gamtoje dirvožemis nuolat „auga“, jo derlingasis sluoksnis nuolat atsinaujina, o dirbamuose laukuose – nuolat alinamas ir naikinamas. Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu didžiausią darbą atlieka pati gamta.
Simbiozės atvejai aptinkami ir tarp gyvūnų. Pavyzdžiui, krokodilai turi nuosavus stomatologus; krokodilinis paukštelis pats įskrenda į šio plėšrūno atvertus nasrus ir juos išvalo, o pacientas tuo metu kantriai laukia.
Gamtos mokykloje žmogus daug ko išmoko, ypač technikos srityje, o iki techninės revoliucijos, įsibėgėjusios praėjusio šimtmečio trečiame dešimtmetyje, galima būtų tarti, kad žmogų su gamta siejo simbioziniai saitai, žmogus gamtai pastebimai nekenkė, o gamta jam prieglobstį teikė, maitino. Su technine revoliucija žmogaus draugiški santykiai su gamta pašlijo, vis daugėjo „gyvenamos aplinkos“ gamtos sąskaita, gamtai kenksmingomis technologijomis buvo daroma nepataisoma žala.
Žmogus, kaip kirminas į obuolį, graužėsi į žemės gelmes, teršė orą, vandenis, kosmosą. Gamta, patirdama žmogaus nemeilę, neatlaikiusi prievartavimo, atsigręžė prieš žmogų, kerštauti pradėjo. Padažnėję žemės drebėjimai, cunamiai, uraganai, sausros, liūtys , jaučiama klimato kaita rodo, kad Žemė tarsi siekia nusikratyti parazituojančia žmonija.
Pasaulyje stebima akivaizdi sugyvenimo stoka visuomenėse. Techninė revoliucija, tiek daug davusi palengvinti žmonijos buitį, ištobulinusi komunikacijos priemones didžiausiai vertybei – bendravimui tarp žmonių – drauge ištobulino ginklus, sukurpė naujoviškus, žiauresnius kovos būdus, komunikacijos priemones vartoja taikų bendravimą žlugdyti. Tautos, sukūrusios savo valstybes, „betobulindamos“ valstybių reikalų tvarkymo būdus – politiką, tačiau paniekinusios amžinąsias ir bendražmogiškąsias vertybes, juos iškreipė, buvusią valdžių ir visuomenių simbiozę sunaikino. Radosi naujos, visuomenėms žalingos simbiozės formos. Bloga politinė simbiozė, sugriuvus Sovietų Sąjungai, radosi Rusijoje.
Kadangi komunistinės ideologijos neatskiriamas dėmuo yra ateizmas, SSRS stojo į atvirą kovą su Bažnyčia. Didžioji dalis tos šalies visuomenės tokiam elgesiui nepritarė, dešimtmečius trukusiai ateizacijai tikėjimo išrauti nepavyko. Su SSRS griūtimi išnyko tos valstybės komunizmo fikcijos siekis, atsisakyta ir ateizmo.
Keisčiausia, kad buvusios valstybės vadovai, buvę aršiausi Bažnyčios priešai, ne tik viešai žegnotis, žvakes prie ikonų deginti pradėjo, bet atstatinėjo sugriautas bažnyčias, susibičiuliavo su Rusijos stačiatikių bažnyčios hierarchais, o pastarieji pradėjo laiminti vadovų „žygius“, radosi tos bažnyčios ir valstybės simbiozė, prilygstanti rusiško fašizmo ir dorovės sargybinio, smauglio ir triušio taikiam sambūviui.
Liaudžiai, žinoma, toks sambūvis patiko, todėl jinai dabar jau garbina „pasikeitusius“ bažnyčios ir Federacijos vadovus. Kad Rusijos stačiatikių bažnyčia naudojasi valstybės vadovų parama, o vadovai begėdiškai išnaudoja bažnyčią savo populiarumui kelti, rusišką fašizmą plėtoti, apkvailinta liaudis nebemato.
Lietuvos politinė erdvė, manyčiau, pasižymi keista simbioze; į koalicijas jungiasi partijos, kurių ideologijos skirtingos arba išvis jų neturi, todėl peršasi viena išvada, kad simbiozė reikalinga tik išsilaikymo valdžioje dėlei. Komunistinės kilmės Socialdemokratų partija ir su pačiu nelabuoju eitų obuoliauti, kad tik galėtų draugėj obuolius skinti, todėl jai taip keista simbiozė – priimtina.
Keistai atrodo ir konservatorių simbiozė su liberalais. Panašu, kad jinai taip pat tiek vieniems, tiek kitiems reikalinga atverti kelią į valdžias.
Saldus tas žodis (lot. libere – „laisvas“), iš jo kilęs liberalizmo pavadinimas, ir labai saldus tiems, kurie dešimtmečius nešė vergijos pančius. Ar ne todėl liberalizmas taip populiarus posovietinėse valstybėse? Jis pakankamai populiarus ir Lietuvoje. Radosi ne tik paprastasis, bet ir socialistinis, centristinis, demokratinis liberalizmai. Socialliberalizmas, kaip socialinio ar socialistinio liberalizmo samplaika su paprastuoju, yra absurdiškas nesuderinamų pradų kergimas, nes liberalizmas numato nelygybę, o socializmas – lygybę. Ką reiškia liberaldemokratija? – Dar didesnis absurdas, prilygstantis ,,sviestuotam sviestui“.
Centristinį liberalizmą, kuris, reikėtų suprasti, yra tarp socialistinio ir demokratinio, tegalima charakterizuoti: nei šis, nei tas, o kažkas. Kaip teigia gilesnės minties filosofai, liberalizmas pats vienas, neturintis tvirtos pamatinės idėjos reiškinys, egzistuoti negali. Liberalizmą galėtume lyginti su paveikslu be rėmų, lietuviškuosius liberaliuosius „paveikslėlius“ – ir be turinio.
Anot iškilaus rusų filosofo N. Berdiajevo, liberalizmas gali egzistuoti, vaidinti pozityvų vaidmenį tik drauge su konservatyviuoju pradu. Taigi liberalams sambūviui konservatyvi partija naudinga. O Konservatyviajai? – Panašu, kad konservatyviąją ideologiją liberalai kėsinasi iš Lietuvos politinio rūbo išskalbti. Simbiozė tapatinimosi link – pavojinga; „su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi“.
Kai kalbama apie simbiozę, dažniausiai ji suprantama kaip teigiamas reiškinys, tačiau pasirodo, ji gali būti keista ir net bloga.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.
2015.06.03; 07: 04
