Simon Kuper / Financial Times
Po to, kai 1938 metais Čemberlenas įsiteikė Hitleriui, Britanijos specialioji tarnyba MI-5 įskundė Didžiosios Britanijos premjerui, kad Adolfas Hitleris neoficialiame pašnekesyje pavadino jį „subine“ („užpakaliu“), pasakoja „The Financial Times” apžvalgininkas Saimonas Kuperis.
„Čemberlenas buvo sukrėstas – jis nesitikėjo įžeidimų iš užsienio lyderių lūpų“, – sakoma straipsnyje.
Mūsų laikais Čemberlenui tektų susitaikyti su šiurkštumu. Antai, Barakui Obamai „dėl kinų valdininkų nesvetingumo teko pasalomis ropštis iš savo lėktuvo“, rašo autorius. O prezidentas Filipas Rodrigas Dutertė pavadino Obamą „kalės vaiku“. S.Kuperis daro išvadą: „Diplomatijos epocha eina į pabaigą. Asmeniniai įžeidinėjimai – bene pirmą kartą istorijoje – valstybės reikaluose tampa norma“.
Net Hitlerį retai įžeidinėdavo viešai. Šaltojo karo metais ir SSSR, ir Vakarai būgštavo, kad asmeninis įžeidimas gali įžiebti pasaulinio karo liepsnas.
„Pastaraisiais metais įžeidimai, skambantys už uždarų durų, vis dažniau prasiskverbia į spaudą. Tik dėka Amerikos Informacijos laisvės įstatymo (priėjimo prie slaptų dokumentų teismo nutartimi, – red. past.) mes sužinojome apie Pentagono 2008 metais atliktą tyrimą. Jo autoriai, peržiūrėję daugybę Vladimiro Putino vaizdo įrašų, priėjo išvados, „kad pastebima Rusijos prezidento neurologinė anomalija; vedantieji neurologai atpažino Aspergerio sindromą – autizminį sutrikimą, turintį įtakos visiems jo sprendimams“, – sakoma straipsnyje.
Kartais pasaulis sužino apie įžeidimus dėka mikrofonų, kurie atsitiktinai įsijungia. Antai, 2011 metais Nikolia Sarkozi prisipažino Obamai, kad „negali pakęsti“ Benjamino Netanjaho, o Obama pasiguodė, kad priverstas „kasdien turėti su juo reikalų“.
Bet dar prieš metus buvo likusi viena sfera, kur pasaulio lyderis galėjo nesitikėti įžeidimų savo adresu, – tai diplomatija.
Dabar tam galas. „Donaldas Trampas linkęs įžeidinėti užsienio šalis, o ne konkrečius lyderius. Galimas dalykas, jis paprasčiausiai nežino jų pavardžių“, – rašo autorius. Bet užsienio politikų, kurie įžeidinėja Trampą, neįmanoma suskaičiuoti. Britanijos deputatai vadino Trampą „idiotu“, „juokdariu“ ir „oranžiniu Amerikietiškos savireklamos princu“.
Borisas Džonsonas anksčiau yra pareiškęs, kad į kai kuriuos Niujorko rajonus nelįs, nes nenori rizikuoti sutikti Trampą. Šis juk palygino Hilari Klinton su „medicinos sesele sadiste iš psichiatrinės ligoninės“. Pažymėtina, kad, nepaisant visų šitų pasisakymų, ministrė pirmininkė Mei paskyrė Džonsoną užsienio reikalų ministru.
Kai šių laikų politikai įžeidinėja savo užsienio varžovus, jie visiškai nenori sukurstyti karo, tęsia S.Kuperis. Greičiausiai jie leidžia savo rinkėjams suprasti: „Aš nuoširdus žmogus, kalbu be užuolankų, įžeidinėsiu užsieniečius iš geriausių ketinimų ir ginsiu savo šalies interesus kovoje pagal principą „viskas arba nieko“.
O valstybių lyderiai daro išvadą, kad naujojoje epochoje reikia ugdyti savo nejautrumą įžeidinėjimams, mano autorius.
Informacijos šaltinis: Financial Times.
2016.09.21; 05:05
