Gerbiami skaitytojai, ar patikėsite, kad mano santuokos paskelbimo galiojančia (ar negaliojančia) byla galėjo užsitęsti iš viso net dešimt metų Panevėžio Vyskupijos ir Vilniaus Arkivyskupijos (apeliaciniame) Tribunoluose. Aš, AM, kaip tikintis norėjau priimti santuokos sakramentą su kita drauge, su kuria esu sukūręs sėkmingai šeimą.
Deja, bažnytiniam tribunolui reikia įrodyti, kad pirmoji santuoka buvo sudaryta negaliojančiai dėl dalinės apgaulės, nes nežinojau, kad žmona turi sveikatos problemų ir kad ji nepajėgi bus pilnutiniam šeimos gyvenimui.
Tiesa, galioja ar negalioja santuoka, turi nustatyti Teismas savo pagrįstame bylos sprendime, ir aš neturėčiau teisės prabilti į viešumą, nes gerbiu Bažnyčios mokslą ir laikausi to, ką ji skelbia. Apie 2001 metų pabaigą padaviau prašymą Panevėžio Vyskupijos Tribunolui panaikinti mano santuoką, sudarytą su M. Panevėžio Vyskupijos Tribunolu, kurio pirmininkas yra kun. dr. Romualdas Zdanys. Jis 2004-ųjų sausio 23 d Panevėžio Vyskupijos Bažnytinio Teismo atsakyme teigia, kad santuoka buvo sudaryta galiojančiai.
Tada kreipiaus į Vilniaus II instancijos bažnytinį Tribunolą. Ir mano nuostabai, vėl byla buvo sugrąžinta ir tas pats teisėjas kun. Romualdas Zdanys pašaipiai sako, „ką aš dabar rašysiu, palieku tą patį sprendimą“. Kas kelia liūdesį, kad Bažnyčioje žaidžiama su sakramentais, žmonių likimais, kaip gali spręsti tas pats teisėjas, jeigu aš padaviau apeliacinį ieškinį į II ąją instanciją?
Dar įdomiau, kad išvis nieko neparašė, o atidavė man tą patį sprendimą. Tai aprašiau Vilniuje reziduojančiam Nuncijui Luigi Bonazzi (Luidži Bonadzi) laiške, rašytame 2009 07 16. Negavęs iš Nunciatūros jokio atsakymo, kreipiausi į Vatikano Valstybės Sekretoriatą ir į Signatūros Apostolikos Sekretorių laiške 2010 08 23.
Pagaliau tada kun. R. Zdanys, pasišaukęs mane, sako, aš turėjau vieną nuomonę, o Vyskupas J. Tunaitis – kitą. Jis ir parašys dabar. Aš apsidžiaugiau, kad jau bus byla laimėta, t.y panaikinta pirmoji santuoka. Deja, Vilniaus Tribunolo pirmininkas vyskupas Juozas Tunaitis mirė, bet tai visur normaliose įstaigose, mirus vienam, darbas tęsiasi, jį perima kitas.
Taigi negavęs jokio atsakymo, vėl 2013 liepos 27 d. parašiau laišką toms pačioms institucijoms: Vatikano Valstybės Sekretoriatui ir Signatūros Apostolikos Sekretoriui, išdrįsdamas įspėti, kad dalykai eis į viešumą, jeigu taip bus tyčiojamasi iš religingų žmonių. Labai greitai Signatūros Apostolikos sekretorius Arkivyskupas Frans Daneels, pralenkdamas visus lūkesčius, laiške 2013 rugpjūčio 10 d. rašo: „2006 m. Jūs kreipėtės antrą kartą į Panevėžio tribunolą pagal kitą straipsnį, buvote paprašytas papildomos medžiagos, bet jūs jos nepateikėte ir byla buvo nutraukta“. Niekas manęs nebeklausė papildomų įrodymų, aš gi nesu teisėjas ir daug ko nežinau (turėjo man paaiškinti, ką toliau daryti), be to, aš kreipdamasis labai gerai argumentavau papildomai.
Antra vertus, kaip čia galima taip vartalioti bylą, jeigu kun. R. Zdanys po rašto Signatūrai Apostolikai sakė, kad bus Vyskupo J.Tunaičio parašytas sprendimas? Nesvarbu koks, bet visada turi būti oficialiai pranešta.
Taigi Arkivyskupe, Jūs matote, kokia Panevėžio bažnytinio teismo kompetencija, ir būtų buvę teisingausia paimti mano bylą ir Signatūros Apostolikoje ją peržiūrėti. Savaime suprantama, kad Vatikane dirbantys nežino vietinės situacijos (bet laiškai turėtų būti kaupiami) ir jie kreipiasi informacijos į Vilniaus Nuncijų, o šis į vietos Ordinarą, į dabartinį Vilniaus Arkivyskupą. O kadangi, kaip atrodo, Arkivyskupas yra geras draugas R. Zdanio, tai ir bylą labai greitai „patvarkė“, kad nebereikėjo nieko nei rašyti. Todėl ir gavau tokį atsakymą, kuris prieštaravo situacijai, kai buvo vyskupas J. Tunaitis.
Kaip mes, eiliniai tikintieji, suvokiame, kad visi dirbantieji Šv. Sosto įstaigose duoda priesaiką Popiežiui ištikimai tarnauti ypač, kada dabartinis Popiežius griežčiau tvarko moralės ir disciplinos dalykus. O dabar toks man atsakymas neparodo ištikimybės ir tikinčiųjų supratimo, šiuo atveju mano bylai jautrumo ir objektyvumo.
Signatūros Apostolikos sekretorius rašo, kad „čia vietinis dalykas ir reikia kreiptis dėl R. Zdanio vietoje“.
Niekas nenori be reikalo kreiptis ar nagrinėti. Aš gi ne žurnalistas. Jūs privalote patys susitvarkyti savo kieme, o ne mes, pasauliečiai. Kad daugiau nekiltų noras raginti „kreiptis“, aš tik vieną priminsiu žurnalistės Gertrūdos Rinkūnienės straipsnį, nesigilinant į daug kitų dalykų (G. Rinkūnienė. Daujėnų klebonas atgailauja Panevėžio katedroje// Panevėžio balsas, 2003 10 24). Todėl kad kurie dvasininkai dažnai užsiėmė kitais dalykais, o ne pareigų atlikimu, tada ir bylos pamirštamos.
O Bažnyčią mes gerbiame, bet tegul vadovaujantieji gerbia ir mus, tikinčiuosius.
Pagarbiai, AM.
Slaptai.lt redakcijos prierašas. Tikroji laišką parašiusiojo pavardė žinoma. Autorius labai apgailestauja, kad buvo priverstas kreiptis į žiniasklaidą.
2014.04.03; 18:16
