Gintaras Visockas
Rugpjūčio 13-osios vakarą po sunkios ligos mirė istorikas Algimantas Liekis. Netekome principingo, sąžiningo, darbštaus istoriko, kuris į Lietuvos istoriją žvelgė iš savo, o ne svetimųjų varpinės.
Sutikite, tokia laikysena šiandien Lietuvoje yra gana retas, tiesa, labai gražus, pagirtinas atvejis. A.Liekį prasminga vadinti vienu iš tų nepaperkamų, nesuklaidinamų, neįbauginamų istorijos žinovų, kurie nepataikavo nei Lenkijai, nei Izraeliui, nei Rusijai, nei jokiai kitai valstybei.
A.Liekis vadovavosi principu – lietuvių tautai padarytų nusikaltimų nevalia nutylėti. Jei okupavote Vilniaus kraštą, jei lenkinote Pietryčių Lietuvos lietuvius – būsite kritikuojami, net jei šiandien esate strateginiai parteriai. Jei 1940-aisiais su gėlėmis rankose pasitikote sovietų okupacinę kariuomenę – šis faktas nebus slepiamas. Jei reikalaujate, kad visi Lietuvos istorikų darbai pirmiausia pasirodytų anglų kalba leidžiamuose leidiniuose, būtinai gūžčios pečiais, kuo ši kalbinė politika skiriasi nuo gūdžiais sovietiniais laikais bruktos rusifikacijos…
Prisimenu, kaip sykį Seime pristatydamas savo parengtą monografiją apie Prezidentą Antaną Smetoną jis stebėjosi kai kuriais savo kolegomis, drįstančiais A.Smetoną kaltinti nedemokratiškumu.
Tokiais atvejais istorikas A.Liekis pabrėždavo: negalima pamiršti istorinio konteksto, negalima į tragiškas, sudėtingas, painias anų dienų realijas žvelgti šiandienos akimis. Atidžiai pasižvalgę, kas gi anuomet dėjosi Europoje, pamatysime, kad A.Smetona buvo vienas iš pačių demokratiškiausių to meto Europos vadovų…
Negaliu neprisiminti ir išskirtinio A.Liekio veikalo „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (išleistas 2016 metais), kuriame jis žvelgia į sudėtingus armėnų – azerbaidžaniečių tarpusavio santykius. Tema – sudėtinga. Bet A.Liekis – ištikimas savo principams. Kalnų Karabacho dilemą jis narplioja taip, kaip jam įprasta – jis nepataikauja Armėnijai, jis nepataikauja Azerbaidžanui, jis ieško tiesos.
Taip jau buvo lemta likimo, kad su istoriku A.Liekiu kartu buvome nuvykę į Azerbaidžaną, kur jis ketino labai rimtai domėtis azerbaidžanietiškais archyvais.
Niekad nepamiršiu pasivaikščiojimo su A.Liekiu siauromis, jaukiomis Baku senamiesčio gatvelėmis, viešnagės įspūdinguose Gobustano kalnuose ar vizito į Guboje esantį valstybinį „Memorialinį genocido kompleksą“.
Grįžęs iš kelionės A.Liekis apgailestavo: „Lietuvos ir Azerbaidžano istorijos – labai panašios. Ir mes, tiek azerbaidžaniečiai labai kentėjo. Tačiau tiek apie mūsų, tiek apie azerbaidžaniečių netektis ir praradimus pasaulis beveik nieko nežino. Reikia dėti visas pastangas, kad svetimųjų primestą istorijos traktuotę pakeistų neiškraipyta, nesuklastota, tikroji istorija“.
Algimantui Liekiui tebuvo 76-eri metai.
Šią liūdną akimirką skelbiame keletą slaptai.lt archyvo nuotraukų, kuriose – istorikas Algimantas Liekis.
2019.08.15; 16:30
