Ketvirtadienis. Keturiolikta valanda. Sėdu prie kompiuterio tuo metu, kai Seimo pirmininkė Irena Degutienė prieš netrukus prasidėsiantį slaptą balsavimą dėl apkaltos Linui Karaliui ir Aleksandrui Sacharukui palinki visiems Seimo nariams skanių pietų.
Lietuvos televizijos transliacija iš tautos atstovybės būstinės, kur nuo pat ryto vyko aršūs debatai, išmesti lauk iš Seimo tuos du narius ar ne, laikinai nutraukiama.
Už savo daugiabučio lango matau prie konteinerio palinkusią senutę, ji, matyt, irgi ruošiasi pietauti, ir jai, dingojas, visai nesvarbu, kaip toji „korida”, anot prieš pietus ugningai kalbėjusiojo Seimo nario Jono Ramono, pasibaigs.
Taigi labiausiai įstrigo tautos atstovybės nario, jau nebežinau, kokiai frakcijai priklausančio, tiek kartų jis bėgiojo iš vienos į kitą, iš kitos į dar kitą, ir taip toliau, Jono Ramono kalba. Per tą laiką, kol tęsėsi apkaltos batalijos, anot Ramono, narys Sacharukas prarado net kūdikį, kuris, jeigu jam būtų lemta užaugti, galbūt net taptų doru konservatoriumi, o štai dabar Seime surengtos „skerstuvės” jo tėvui bei gi jo kolegai Karaliui. Kažkada buvo „paskerstas”, kaip skaitytojai jau gerai žino, jo ekselencija prezidentas Rolandas Paksas, bet, anot Ramono, tai nepasiteisino.
Virkavo dėl skerdžiamų savo frakcijos {krikščionių, sic) narių ir Vidmantas Žiemelis, na, irgi bėgiojantis, esą tai baisus susidorojimas, todėl reikia pasigailėti. Toks baisus susidorojimas esą primena pasaką, kurios bemokslė herojė ne toj vietoj padėjo kablelį – nubausti negalima pasigailėti… Prieš „skerstuves” pasisakė ir Petras Gražulis, kurio subinę dėl tam tikrų jo veiksmų pavasarį vykusiose gėjų eitynėse, išgelbėjo Seimas.
Visą tą laiką Seimo posėdžių salėje sėdėję du „skerdžiamieji” nariai – A. Sacharukas ir L. Karalius – atrodė nevienodai: pirmojo veido išraiška buvo labai išsigandusio žmogaus, antrojo – nuskriaustojo, bet labai dvasingo (vis dėlto, ne veltui mėgsta po Rytų šalis keliauti).
Bet abudu labai gailėjosi dėl savo poelgio, sakė nežinoję, kad taip negalima elgtis.
O tai man priminė seno klebono pasakojimą. Vienąkart toks jaunas kunigas jo paprašęs parūpinti malkų. Kadangi klebonas turėjo pažįstamą miškininką, tai jam paskambino ir paprašė paslaugos. Tas mielai sutiko, ir jau po kelių dienų malkos buvo pristatytos į jaunojo kunigo kiemą.
– Skambina man miškininkas ir sako: malkas tai atvežiau, bet tamstos kunigėlis tai pinigų nenorįs man sumokėti…
Sėdo senasis klebonas į mašinėlę ir išvyko pas jaunąjį kunigėlį aiškintis.
Šis piktas, gaurus pastatęs.
– Gal pinigų neturi, tai aš tuomet sumokėsiu…
– Turiu tų pinigų, bet nemokėsiu, pažiūrėk: argi tai malkos, vien beržai… Būtų kokių eglinių atvežęs, būtų kitas reikalas…
Senasis klebonas labai nustebo: juk beržinės pačios geriausios. A, sako jaunasis kunigėlis, bet juk to mūsų seminarijoje nemokino…
Na, ar verta pasakoti, ką kalbėjo ir kaip jautėsi kiti nariai? Matėsi tik viena: oi, dar ne visi nariai supranta, kad Konstitucinio Teismo paskelbtas verdiktas dėl Sacharuko ir Karaliaus ( abudu sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją), tai jau kaip ir „skerstuvių” pabaiga, atgalinio veiksmo jau kaip ir nebėra…
Kaip ir su tom malkom. Reikia mokėti.
Nuotraukoje: parlamentaras Aleksandras Sacharukas išsaugojo Seimo nario mandatą.
2010.11.12
