Kanauninkas Robertas Pukenis: “Žemėje mes visi ne angelai”


Print

Čia pat – rinkimai į savivaldybių tarybas. Už ką derėtų balsuoti? Kokiomis partijomis galima pasitikėti, o kurių pažadus būtina ignoruoti? Ar žmonėms įmanoma nūnai atskirti pelus nuo grūdų? Kaip į politiką ir į rinkimus derėtų žiūrėti Bažnyčios tarnams? Ar dera kunigams komentuoti politikų žingsnius?

Mūsų pašnekovas – kanauninkas, bažnytinės ir civilinės teisės daktaras, italų civilinės teisės dr. teologijos lic. docentas Robetas PUKENIS. Kanauninką Robertą PUKENĮ klausinėja žurnalistas Gintaras Visockas.

Gerbiamas kanauninke, esame savivaldybės rinkimų išvakarėse, ką jūs norėtumėte palinkėtumėte rinkėjams ir kandidatams?

Šiuo klausimu pasisakyti yra sunku ir komplikuota, nes negali žinoti visų užkulisių, neįmanoma pažinti kito žmogaus vidaus ir galima skaudžiai apsirikti. Todėl aš pirmiausia atsakau kaip pilietis, nes turiu teisę balsuoti, remti ir kritikuoti… Svarbiausia, kad partijos siūlytų ne korumpuotus lyderius, o trokštančius gyventi tautos rūpesčiais, tarnaujančiais jai, nes vietinė savivalda yra arčiausiai žmogaus. Savivaldybių Tarybos deputatai turi pastebėti žmonių poreikius ir spręsti vietines problemas, o ne spėti gana greitai sutvarkyti savo firmų reikalus. Žmonės yra pavargę, nes nebežino, kuo pasitikėti. Atrodo, kad visi politikai yra vienodi, niekas nebežiūri valstybės interesų.  Man norisi sušukti: yra dar gerų, sąžiningų politikų, nors žemėje mes visi ne angelai. Stebėkime jų poelgius, ir bus galima atsirinkti, pajusti. Todėl privalote balsuoti ir išsirinkti sąžiningus žmones, kurie dirbtų Lietuvos gerovei, jos suklestėjimui.

O kaip suvokti, kuris tarnaus, o kuris dirbs tik tam, kad algą pasiimtų?

Konkrečiai bijau kalbėti. Kiekvienas pilietis privalėtų bent kiek susigaudyti, kodėl blogai gyvename, kodėl bėgama į užsienį? Štai socdemai arba A. Brazausko partija valdė tris kadencijas, turėjo laiko sočiai, bet per tiek metų neįrengė „Gazpromo“ dujoms alternatyvos. O kaimynai, tuo pasinaudodami, plėšia (brangiausiai mokame už dujas), kiek nori. Dabar žiūriu, kad Energetikos ministras A. Sekmokas rimtai sprendžia šį klausimą, taigi aš pradedu juo pasitikėti. Jis sako aiškiai: „Lietuvos dujos“ pakluso „Gazprom“ vienašališkai primestoms dujų kainoms ir tiekimo sąlygoms…. ir bemaž tapo „Gazprom“ filialu. (Kauno diena. 201102 09, nr. 33). Žiūrėkite, kas ir kaip priešinsis ir norės atstatydinti ministrą?

O jeigu kas teisėtai atsiėmė savo sklypą, namą, tai dėl to mūsų niekas nenuskurdino, nepavydėkime. Stebėkime, kur vyksta jau tiesiog atviras dideliu mastu kenkimas. Valstybės interesų išdavystė labai ištuština biudžetą. Žmonės turėtų žinoti, kad kadaise, kai buvo valdžioje A Brazauskas, jis užblokavo geležinkelio trąsos nutiesimą Vilnius – Talinas už Europos Sąjungos lėšas, nes Kremlius įnirtingai siekia suskaldyti estų, latvių ir lietuvių draugystę. (Dargi A Brazauskas griežtai įspėjo tuometinį Susisiekimo ministrą, kad nebandytų galvoti apie tokio geležinkelio liniją). Ir Kremliui per kolaborantus pavyksta. Ne veltui Latvijos prezidentas V. Zatleras atvyko dviems dienoms į Vilnių, deklaruodamas, kad mūsų draugystė yra tvirta. Tad ar galima balsuoti už tos partijos atstovus? Reikėtų, kad kuris nors visuomeninis judėjimas pradėtų tai nagrinėti, keltų į viešumą politikus, kurie išduoda valstybės interesus, kurie kiršina lietuvius su lenkais, žydus su lietuviais (pavyzdžiui, nesakys, kad Izraelis ginasi, teturėdamas apie 20.000 kv kilometrų teritorijos, bet vadins juos okupantais, kai tuo tarpu jie ten gyvena 4000 metų. Gal geriau sakyti dvi nesutariančios tautos?).  Per daug plačiai nuvažiavau, bet tema reikalauja pavyzdžių nagrinėjimo.

Vis tik išdrįsote paminėti vieną kitą pavardę. Gal daugiau ką turite pasakyti apie konkrečius politikus?

Minėti pavardes yra pavojinga. Tačiau, kai esame tokioje duobėje, kai tylėjimas reiškia pritarimą blogiui, kai mūsų laisvė yra tokia trapi, privalome būti budrūs. Tad išdrįsiu apibendrinti pradedant šiandienine europarlamentaro R. Pakso istorija. Nieko R. Paksas nėra blogesnis už A Brazauską (atsiprašau, kad tenka mirusio žmogaus pavardę minėti, bet istorijoje ir kalbama tik pavardėmis), už ponią K. Prunskienę, (kuri pergyvena, kad Lietuva dar mažai surusinta ir steigia liaudies partiją, kurioje dalyvavo apsčiai Rusijos atstovų), nėra blogesnis ir už A. Paulauską.

Tik prisiminkime K. Milkeraičio straipsnius, kaip A. Paulauskas dirbo būdamas Generaliniu prokuroru? Kaip gražiai įsodino garsiausią „žvalgybininką“ Pocių į saugumo kėdę ir kas iš to išėjo? Žinotina, kad vienos partijos vienas iš narių yra davęs vizitinę kortelę kaip sutartinį ženklą, kad būtų praleisti pravažiuoti kontrabandininkai pro muitinę. Ar tikrai  prezidentas R. Paksas to nežinojo? Aiškus buvo ir R. Pakso žaidimas Wiljams istorijoje. Taigi šitie dalykai pasako daug ką – ir kas kam tarnauja, ir už ką reikėtų balsuoti.

Ar mūsų  politikai serga tik „surusėjimo“ liga, ar dar kokią bėdą galėtumėte įvardinti?

Tarnauti buvusiems okupantams ir iš ten gauti finansinę paramą – čia tik viena medalio pusė. O kita – taip pat paplitusi mada. Kai užsidedama dešiniojo politiko etiketę, o savo kultūra jis – nei žuvis, nei mėsa, bet „dirbti“ moka ir greitai tampa milijonieriumi. Štai galima pasidomėti, kodėl Panevėžyje vienos arenos priežiūra kainuoja žymiai brangiau negu Šiaulių mieste? Kas, kaip ir kodėl taip sutvarkė? Aš skaičių nepateiksiu, nes galiu apsirikti, bet tai yra faktas, ką sakau. Konservatoriai, o ir kitos partijos, neturi arba nevykdo kadrų politikos. Privalote, ponai, atsirinkti, o ne korumpuotus statyti į postus. Ir visoje politinėje veikloje patartume neprarasti prof. V. Landsbergio dvasios, kitaip liksite liberalų lygyje ir žemesniame populiarume. Koalicijoje būdami su liberalais, privalote atsverti jų dvasią, naikinti „Abonento“ įtaką. Ir Švietimo ministerijos atidavimas liberalams atnešė tik žalos. Žinoma, klaidų visur  ir visiems pasitaiko. Apibendrinant nereiškia, kad patriotinių pažiūrų deklaravimas parodo atsidavimą valstybei ir tautos interesams. Kaip sakė M Laurinkus, Lietuvoje yra 3000 Rusijos agentų. Jeigu VSD stipriau dirbtų, tai surastų tenai daug prisidengusių patriotizmo skraiste.

Kokią turite partijų veikimo viziją?

Idealiausia Lietuvai būtų turėti kokias tris partijas kaip JAV. Yra aiški dešinioji (respublikonai),  kairė (demokratai) ir vidurio partija. Tada žmonėms žinoma, kaip valdys ta arba kita išrinkta ir atėjusi į valdžią partija. O dabar posovietinėje Lietuvoje kai kurie politikai dar neturi vidinės politinės kultūros, kad jie priklausytų dešinės arba kairės pakraipos partijai. Tad jie išsidėsto taip, kaip geriau patekti į valdžią. O juk iš tikrųjų turėtų susitelkti ties programomis, ypač socialinės, ekonominės, kaip geriau pritraukti užsienio investituotojus. Ir privalėtų programų kokybe, aiškumu, skaidrumu lenktyniautų tarp savęs rinkėjų akivaizdoje. (Tiesa, ir italai keikiasi, kad pas juos yra apie 30-imt partijėlių). Privalo priimti įstatymą, kad, pavyzdžiui, kandidatas, pralaimėjęs rinkimus į Seimą, negalėtų  pasikeisti su partijos kolega vietomis: tu dabar eik ten, o aš pabūsiu meru. Arba perbėgti iš vienos į kitą partiją, kai esi laimėjęs rinkimus. Tada išeik iš partijos, jeigu ja nusivylei, o pagal sąrašą tavo vietą užims kitas, nes keisdamas partiją po rinkimų apgauni rinkėjus.

Ir galbūt reikėtų svarstyti štai tokį pasiūlymą. Seimo rinkimuose partijų lyderiai privalėtų bent sąlyginai pasakyti, su kuo bus sudaryta koalicija, jeigu jie laimi rinkimus. Jeigu aš būčiau žinojęs,  kad ponas V. Kubilius kvies į koaliciją V. Uspaskichą, aš būčiau už jo partiją nebalsavęs. (Žmogus, atsiųstas „Gazpromo“, nesumokėjęs mokesčių, bėgęs į Maskvą, šmeižęs Lietuvą, dabar atstovauja Lietuvą…. na, taip moterims vyras gražus, pirmyn atiduoti balsus už jo kompaniją).

Bevardijant negeroves aš matau vieną partiją, kuri turi ateitį – tai Krikščionių partija. Aš nepažįstų visų dabartinių jos narių, bet lyderis G. Vagnorius yra nepralenkiamas politikas. Tad linkiu jiems apsižiūrėti arba ištaisyti praeities klaideles, kad nebūtų asmenų su šešėliais, politine programa užimti centro dešinės poziciją ir gyvenime laikytis krikščioniškos programos.  (Suprantu, šiandien dar ne visi šitos partijos nariai yra tam subrendę, bet atsirinks, atkris, kaip, pavyzdžiui, Karalius ir kiti).

Oi, skirtingi yra lyderiai, kad ir tokioje smulkmenoje, kai vienas nesisveikina su kunigais, o kitas, netgi daug padėjęs bažnyčioms, vyskupų konferencijai, turi žmogiškumo jausmą. Paaiškinsiu, kad suprastumėte mane teisingai, kodėl prasitariau „nesisveikina“. Tarybiniais metais kai kurie dabartiniai veikėjai nežinia ką veikė, o mes, keliasdešimt kunigų, ėjome prieš srovę: platinome knygeles, palaikėme tautoje laisvės viltį, buvome persekiojami, o kai kurie kunigai dar ir šiandien iš tam tikrų savo viršininkų turi nemalonumų, kad daug nusipelnė Lietuvos valstybingumui… Mes iššaukėme Sąjūdį ir jūs per mus šiandien esate Lietuvos „vadai“. Todėl labai svarbus yra politiko ryšys su žmonėmis, sugebėjimas bendrauti. O kunigai irgi privalo domėtis, turėti ką pasakyti, tada augs ir partijų branda, jų narių tikėjimas, pagarba Bažnyčiai. Taigi linkiu, kad netolimoje ateityje Krikščionių partija taptų stipri parlamentinė jėga ir neišduotų krikščioniškų principų.

O kaip žiūri partijų vadai į Jono Pauliaus bažnyčios statybos reikalus?

Daug vargau, kol gavome žemę. Prisimenu, kiek reikėjo sugaišti laiko, kol buvo šiaip ne taip paskirtas žemės plotas. Be galo esu dėkingas V. Baltramiejūnui, kuris rėžė tvirtą kalbą deputatų posėdyje dėl žemės paskyrimo. Žinoma, visiems ačiū, kurie turėjote sąžinės balsą, ypač T. Josui, A. Blažiui, kurie ryžtingai parėmė šią sakralinę idėją ir mane drąsino. Galiu išsitarti, bet su skausmu, o ne besidžiaugdamas. Tie, kurie aštriai pasisakė arba norėjo iš viso užblokuoti, kad negautume žemės, beveik visi buvo STT išvesti dėl įvairiausių priežasčių. Tiesa, kai kas galėjo pasimesti, kad šiandien ir Bažnyčia yra krizėje, susiskaldžiusi. Aš labai pergyvenu, kad tie, kas turėtų padėti, ėmė trukdyti nepagrįstais motyvais. Grįžtant namo iš savivaldybės galvoju, kaip baisu, kodėl toks susvetimėjimas, juk aš noriu padaryti Rūpintojėlio šventovę. Blogai, jeigu politikai neturi fantazijos. Jų pareiga palaikyti kiekvieno piliečio gerą iniciatyvą. Deja, visus šokiravo vieno krikdemo keistas elgesys. Pagalvokite, ar verta už tokį balsuoti?

Politikai, tiek dešinieji, tiek kairieji, labai greitai sutvarko savo verslą, o dėl tautos, tai daug laiko jie neturi. Prisimenu paskutinį savo vizitą pas ūkio ministrą D. Kreivį. Aš neprašiau iš valstybės biudžeto pinigų, bet kad įpareigotų savo specialistą paieškoti lango, per kurį būtų galima prieiti prie ES fondų. Juk Lietuva dar daug neįsisavina ES pinigų, skirtų mums. Turiu investicinį projektą, bet kuriuo kampu, kam pateikti, aš nežinau, juk čia veikia irgi savi dėsniai. Deja, ministro fantazija neveikė, jis sakėsi, kad labai užimtas…

O dabar, kai ateina rinkimai, jie visi ieško tako į klebonijas, kurijas. Pirma padarykite nors vieną kitą gerą darbą, kuris yra skirtas tautai, dvasingumui, tada turite teisę belsti į duris. Atsiprašau, ne visi yra abejingi. Ypatingos pagarbos vertas yra dr. seimūnas E. Vareikis. Tai kilnios dvasios žmogus: ką pasakys, neužmirš, patars. Nežadės, kas negalima, pagyvino universitetinę veiklą, padėjo gauti fakultetui kuklias sumas konferencijoms. Šis žmogus – Egidijus Vareikis yra vertas dirbti Seime tiek išsilavinimu, tiek asmenybe. Taip pat mane nustebino nuoširdumu Seimo narys ainius Ligitas Kernagis, iš karto, dalykiškai surado žmogų, kuris ieškos būdų, kaip pateikti tą projektą ES fondams. Iš pradžių netikėjau, bet paskui matau, kad ne dėl propagandos, o užjausdamas mane, dėl mano sielvarto, kaip pastatyti paminklą Tėvynei, kad aš myliu Bažnyčią, jis puolė padėti, ieškoti žmogaus. Tokiais aš galiu pasitikėti.

Pirmiausiai Jūs prabilote kaip pilietis, o dabar pasakykite žodį kaip dvasininkas, matęs pasaulio, kovojęs su komunizmu, o šiandien kartais savųjų ne visai teisingai suprastas?

Man atrodo, kad nėra rimtų nesusipratimų. Kiekvienoje šeimoje pasitaiko ginčų, kurie veda prie atsinaujinimo. O jeigu kas nenorėjo suprasti, ne mano kaltė. (Nesilyginu, bet praeityje kai kuriuos vienuolius už naują mintį netgi kankindavo, o paskui skelbdavo šventaisiais). Todėl Popiežius Jonas Paulius II atsiprašė už Bažnyčios klaidas. Tai pirmiausia už kieno klaidas?  Ne už močiučių ar vargo žmonių, bet už vyskupų klaidas atsiprašė. Taigi šiandien reikia mums visiems daugiau atsigręžti į žmogų, į tautą ir išgirsti jos balsą. Aš visada dirbau ir stengiuos, kad pirmoje vietoje būtų Dievo karalystė, tautoje tarptų „meilės civilizacija“. Esu ištikimas Popiežiui, reiškiu pagarbą vyskupams (bet ir jie turi gerbti pasiaukojusius kunigus), viską stengiuos daryti kanoninėje dvasioje. Taigi viskam ateina eilė, ir visiems savas atlygis amžinybėje. 

Aš atsiprašau, kad čia išdrįsau prabilti pavardėmis, bet aš jus visus gerbiu ir myliu. Neįsižeiskite, kiekvienoje partijoje yra ir gerų žmonių. Tačiau Lietuva yra aukščiau visko, ir kas dedasi šiandien, negalima tylėti. Palaikykime Prezidentės ryžtą kovoje su monopolijomis ir oligarchija.  Krikščionybė suteikia galimybę netgi iš latro tapti šventuoju. Tad tikėkite į Kristų gyvai, ir jūs žinosite, kaip valdyti, ką daryti, kad lietuviai neišsibėgiotų, kad mes visi esame tos pačios saulės vaikai, vienos nedalomos Tėvynės broliai ir seserys. Tad eikite balsuoti, kad mes būtume savo valstybės šeimininkais.

Nuotraukoje: kanauninkas Robertas Pukenis.

2011.02.19


Prisijunkite prie diskusijos