Kaip Amerika įveikė baisiąją depresiją


Print

Lietuvoje vis dar esama “išminčių”, kurie šventai įsitikinę, jog tik laukinis kapitalizmas – efektyviausias vaistas nuo skurdo, nedarbo, ekonominių suiručių bei krizių.

Suprask, valstybė turi kuo mažiau reguliuoti ekonominius procesus, privalo kuo daugiau pramonės perduoti į privačias rankas.

Taip pat privalo esą netrukdyti privatiems bankams elgtis taip, kaip jie tik sumanysią esant reikalinga. Niekas nesiginčija: privati iniciatyva – puikus dalykas.

Tačiau šiandieninė pasaulinė ekonominė krizė išryškino vieną skaudžią tiesą: nūnai geriausiai gyvena tos valstybės, kurios sumaniai derina privačią nuosavybę su valstybinės nuosavybės elementais.

Tiksliau tariant, valstybės, kurios pagrindinių pramonės ir ūkio šakų, sakykim, šilumos ūkio, nepardavė privatininkams, ten išsaugodamos bent dalį savo akcijų, neigiamų ekonominių padarinių beveik nepajuto. Arba tie padariniai nebuvo tokie skausmingi kaip valstybėse, kurių Vyriausybės manė, jog absoliučiai visas problemas išspręs privati iniciatyva, tereikia leist privatininkams elgtis kaip jie išmano.

Lietuva priskirtina prie valstybių, kurios skubėjo kuo daugiau gamyklų, fabrikų, įstaigų, bankų parduoti privačioms kompanijoms. Ir netrukus suprato, jog privatininkui dažnusyk terūpi pelnas … bet kokia kaina. O į visus kitus dalykus, pavyzdžiui, į darbo vietas, pramonės plėtrą, valstybės interesus, – jiems nusispjauti. Todėl daug kur mes, lietuviai, atsidūrėme ties suskilusia gelda. Kad krizės metu Vyriausybė privalo vadovautis principu, jog valstybinis reguliavimas būtinas, neišvengiamas, – byloja ir Amerikos pavyzdys. Iškilus ekonominei krizei, prezidentas Franklinas Ruzveltas ėmėsi būtent tų “valstybinio reguliavimo principų”. Ir Amerika netrukus įveikė krizę. Žodžiu, F.Ruzveltas elgėsi priešingai, nei šiandien elgiasi Lietuvos premjeras Andrius Kubilius. Jei netikite, kad išgyvendama sunkius depresijos metus JAV ėmėsi būtent valstybinio reguliavimo ir dėl to pasiekė stulbinančių rezultatų, – perskaitykite bent mokyklinius vadovėlius, iš kurių šiandien mokosi mūsų vaikai ir anūkai.

Čia pateikiame nedidelę ištrauką iš vieno tokio šiandieninio mokyklinio vadovėlio, kuriame pasakojama, kaip Amerika įveikė depresiją, pastumdama į šalį privačią nuosavybę ir susikoncentruodama į valstybinį reguliavimą.

I-ojo Pasaulinio karo metais smarkiai išaugo JAV pramonės gamyba. Tačiau pasibaigus karui sumažėjo amerikietiškų prekių paklausa. 1920 m. buvo įvestas „sausasis įstatymas“. Pakilimas tęsėsi iki pat 1929 m. Klestėjimo (prosperity) metais JAV valdžia beveik nereguliavo ūkinės veiklos. Verslininkai, dauguma politikų ir ekonomistų skelbė, kad valdžia turinti atlikti vien „naktinio sargo“ vaidmenį, t.y. palaikyti viešają tvrką ir saugoti nuosavybę nuo visokių piktadarių. Vyravo nuomonė, kad valstybės reguliavimas žalingas, o amerikietiškas kapitalizmas gali panaikinti skurdą vien plečiant gamybą ir tobulinant technologijas.

1929 m. spalio mėn JAV prasidėjo ekonominė krizė, išplitusi beveik visame pasaulyje. Šimtai tūkstančių amerikiečių prarado bankuose savo santaupas, bankrutavo daugiau kaip 110 tūkst. pamonės ir prekybos firmų ir 19-a didžiųjų geležinkelio kompanijų. 1929 m. nerandančių darbo buvo 1,6 mln., o 1932 m. – jau 12,1 mln. Bedarbiai negaudavo tada pašalpų, ir milijonai amerikiečių labai skurdo.

Prezidentas H. Huveris pradėjo statyti tiltus, tiesti kelius, sumažino mokesčius, pakėlė muitus importuojamoms prekėms, skatino pramonininkus išlaikyti darbo užmokesčio lygį. Tačiau H. Huveris atmetė pasiūlymą mokėti valstybines pašalpas bedarbiams ir daugelį ekonomikos reguliavimo priemonių. Toks prieštaringas jo elgesys lėmė jam nesėkmę 1932 m. prezidento rinkimuose.

Prezidentu tapo demokratas Franklinas Ruzveltas. Jis paskelbė „naująjį kursą“ (New deal), kurio esmė – didelė priemonių programa, įtvirtinanti valstybės vaidmenį ekonomikoje. F. Ruzvelto vyriausybė įvedė griežtą valstybės kontrolę bankams. Tai užkirto kelią piktnaudžiavimams ir apsaugojo nuo bankrotų, kurie prarydavo indėlininkų santaupas (buvo įteisintas valstybinis indėlių draudimas). Taip pat buvo nustatytos sąžiningos konkurencijos taisyklės pramonėje ir prekyboje bei įvesta laikina kainų kontrolė. JAV buvo dar labiau išplėsti viešieji darbai, finansuojami iš valstybės biudžeto. 1934-39 m. F. Ruzvelto iniciatyva Kongresas priėmė darbo laiko apribojimo, minimalaus darbo užmokesčio, vaikų darbo uždraudimo, darbo santykių įstatymus.

Pastarasis įstatymas išplėtė darbinkų teises kurti profsąjungas ir sudaryti kolektyvines darbo sutartis su darbdaviais. Buvo diegiama valstybinė socialinio draudimo sistema, įvestos nedarbo pašalpos, išplėstas aprūpinimas pensijomis. „Naujojo kurso“ politika padėjo įveikti krizę ir sumažinti socialinę įtampą, bet gamybos augimas buvo lėtas. 1933 m. buvo panaikintas nepasiteisinęs „sausasis įstatymas“.

F. Ruzveltas tapo populiarus ir buvo perrinktas 1936, 1940 ir 1944 metais. Didžiosios krizės ir karo metais rimtai pasikeitė JAV visuomenė, kuri pasidarė kritiškesnė savo tradicijoms ir įprastoms idėjoms apie Amerikos išskirtinumą, nevaržomą verslo laisvę. Dauguma amerikiečių suprato, kad valstybinis reguliavimas būtinas, neišvengiamas, ir tai turi teigiamą poveikį švelninant krizės padarinius. Verslininkai gana greit prisitaikė prie kintamų sąlygų. „Naujojo kurso“ priemonės padarė lemtingą poveikį tolesnei amerikiečių visuomenės raidai ligi pat šių dienų.

Predidentas F. Ruzveltas 1938 m. per radiją pasakė kalbą, kurioje išreiškė susirūpinimą demokratijos žlugimu keliose Europos šalyse. Jo manymu, demokratijos žlugo ne todėl, kad tų valstybių piliečiams nepatiko demokratija, o todėl, kad žmonės pavargo nuo bedarbystės, nesaugumo ir skurdo, skaudžiai išgyvendami savo vyriausybių bejėgiškumą, sutrikimą, vadovavimo trūkumą. Nusivylę žmonės paaukojo laisvę mainais į duoną ir darbą. Tačiau jis pabrėžė, kad Amerikos žmonių laisvės turi būti apgintos bet kuria kaina, ir čia pirmoje vietoje privalo būti ekonominio saugumo užtikrininmas visiems amerikiečiams.

Sakykit, ar neiškalbinga ši ištrauka, nurašyta nuo mokyklinio vadovėlio, iš kurio šiandien mokosi mūsų vaikai? Deja, konservatorių – krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius ir jo komanda mokyklinių vadovėlių neskaito. Dar to betrūko – pasakytų A.Kubiliaus gerbėjai. Bet jei neskaito, vadinasi, greičiausiai nežino, kokių būdų, apart pensininkų skriaudimą, esama kovojant su gilia ekonomine krize. Mūsų premjeras A.Kubilius mano esąs protingesnis už visus, taip pat ir už buvusį JAV prezidentą F.Ruzveltą. O be reikalo…

Nuotraukoje: JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas.

2011.02.19


Prisijunkite prie diskusijos