Šiandien vyrauja nuomonė, kad lietuvių tauta – nevykę kaimiečiai…


Print

Mieli esami ir galbūt būsimi bendraminčiai. Man, kaip ir Jums, labai sunku matyti Lietuvos valstybės nuopolį.

Šiuo metu turime daugiau daugiau kaip 150 įvairiausių valstybinio reguliavimo institucijų, „tarnaujančių“ Tautai ir už tai gaunančių atlyginimus. O rezultatai?

Ritamės vis žemyn ir žemyn. Visa žiniasklaida pilna minėtą nuosmūkį patvirtinančių faktų. Apie tai aš nekalbėsiu. Geriau pamąstykime, kaip išeiti iš šios situacijos.

Visų lygių valdžios „galvos ir jų smegenys“ neturi jokios rimtos vizijos, nežino jokio mechanizmo, nesuvokia, kokiu keliu eiti, kaip priversti pačius save ir sau pavaldžius politikus, politinio pasitikėjimo pareigūnus ir kitus biurokratus tarnauti Tautai, stiprinti valstybę, užtikrinti orų gyvenimą jos piliečiams.

Tos „galvos“ ir negali matyti jokio mechanizmo ar kelio, užtikrinančio Tautyos gerovę, nes jų smegenys užtemdytos nepasotinamu turto troškimu sau ir savo artimiesiems, visos Tautos nuskurdinimo sąskaita.

Iš savo patirties žinau (du kartus save iškėlęs dalyvavau rinkimuose į Seimą, 9 metus dirbau valstybės tarnyboje), kad bet kokia padori iniciatyva atsimuša į gudrų, nedorą partokratų ir jiems tarnaujančių biurokratų skydą.

Šiandien vyrauja nuomonė, kad lietuvių tauta – nevykę kaimiečiai, pirma ar trečia karta „nuo žagrės“, „veršių tauta“ ir pan. Aš taip nemanau. Mano galva, mūsų tauta yra darbšti, išmintinga, pripratusi prisitaikyti prie baisių gyvenimo aplinkybių, kad išliktų ir laikas nuo laiko pakiltų į kovą už savo teises.

Tautos kūnas yra pakankamai sveikas, nors ir ganėtinai paveiktas supuvusios galvos. Todėl būtina išgydyti sergančią galvą.

Kaip? Aš matau tik vieną kelią – patiems imti gydyti sergančią galvą, pakeičiant posistemes ir supuvusias smegenų sistemos posistemes ir atskirus elementus.

Norint tai padaryti, reikia suvienyti visų dorų visuomeninių judėjimų ir kitų nevyriausybinių organizacijų (manau, kad tokių yra?) veiklą, siekiant didesnio bendro tikslo.

Tokiu didesniu bendru tikslu, mano galva, galėtų būti alternatyvios supuvusiai galvai struktūros, vykdančios tautos valią ir turinčios jos pasitikėjimą, įkūrimas.

Tegul ši alternatyvi valdžiai struktūra pradiniame etape neturės jai priderančio teisinio statuso, tačiau ji galės įtakoti visas valdžios struktūras, priversti jas dirbti. Gal iš baimės, o iš esmės, palaipsniui keisdama valdžios netikusias posistemes ir elementus.

Lietuvos Respublikos Konstitucija leidžia tai daryti. Tiesa, yra daugybė kitų teisės aktų, prieštaraujančių Konstitucijai, kurie visiškai arba dalinai Konstitucijos straipsnių teiginius paverčia tik popierinėmis deklaracijomis. Tai pasakytina apie 1, 2, 3, 4, 5, 7, 9, 10, 21, 23, 25, 29, 33, 35, 38, 41, 44, 46, 48, 50, 53, 55, 59 ir kai kuriuos kitus straipsnius. Iš esmės dalis tikrai gerų Konstitucijos straipsnių gyvenime neveikia. O reikia, kad jie veiktų. Šiam tikslui reikalinga minėta alternatyvi valdžiai struktūra.

Kas ją įkurs? Jeigu Seimo kokybė būtų kita, tai Jis galėtų labai lengvai tą padaryti, panaikindamas proporcinę (pagal partijų sąrašus rinkimų į Seimą sistemą, taip panaikindamas subankrutavusių politinių partijų diktatūrą, sumažindamas Seimo narių skaičių iki 70, vietoj sąrašinių seimūnų, įteisindamas naują 71 nario kongresą, kuris būtų renkamas tikrai demokratiškai, suteikiant visiems piliečiams teisę kelti savo kandidatūras į šią struktūrą. Apie tai pakalbėsime vėliau.

Tačiau… Net Seimo geranoriškumo atveju (kuo tikėti tikrai nėra pagrindo) toks Jo sprendimas galėtų būti priimtas, geriausiu atveju, tik prieš ateinančius Seimo rinkimus.

Ar galime laukti dvejus metus to, ko nesulauksime? Žinoma, kad ne.

Todėl lieka vienintelis kelias. Belieka tikėtis, kad pavyks suvienyti minėtas visuomenines struktūras, įkuriant koordinacinį jų veiklos centrą (kiekviena šiam tikslui pritarianti organizacija į jį deleguotų po lygų skaičių atstovų).

Koordinacinis centras organizuotų rinkimus – piliečių parašų rinkimo akciją, siekiant išrinkti alternatyvią valdžiai struktūrą „iš apačios“.

Ši struktūra galėtų pasivadinti Lietuvių Tautos Taryba“, „Lietuvos piliečių Taryba“, „Lietuvos piliečių Kongresas“ ar panašiai. Esmė ne pavadinime.  Sąlyginai pavadinkime ją, Lietuvių Tautos Taryba, toliau LTT.

Esmė ta, kad išrinkta LTT būtų nors ir ne formaliai, bet sąžiningai surinktais piliečių parašais, išrinkta.

Labai svarbu, kad LTT būtų išrinkta ne mažesniu kaip Seimas rinkėjų skaičiumi ir reikalavimai  tokiai parašų rinkimų akcijai būtų ne žemesni, negu rinkimų į Seimą teisėtumui. Tiesa, tai tik mano aukštos moralė reikalavimai, nes joks teisės aktas nenumato to. Galima pagrindu laikyti 300 tūkstančių galiojančių piliečių parašų skaičių, reikalingą referendumui, ar ieškoti kitų variantų.

Rinkimai į Seimą laikomi teisėtais jeigu mažoritarinėse (vienmandatėse) apygardose dalyvavo 40 proc., o proporcinėje (pagal partijų sąrašus) dalyvauja 25 proc. visų Lietuvos Respublikos rinkėjų.

Tarkime, kad šiuo metu veiksnių rinkėjų skaičius būtų apie 2,5 mln. Dėl šventos ramybės, su atsarga, paimkime pagrindu 40 proc. , tuomet rinkimuose turėtų dalyvauti 2,5 mln. X 40 proc. = 1 mln.

50 proc. iš 1 mln. rinkėjų skaičiaus + 70 balsų = 500.700, išrenka 141 Seimo narį. Vidutiniškai vienam Seimo nariui tektų 500.700 rinkėjų / 141 = 3.540 rinkėjų.

Per praeitus Seimo rinkimus į Seimą dalyvavo apie 55 proc. veiksnių rinkėjų.

Pagal šią analogiją, dabar vienam Seimo nariui reikėtų surinkti 4161 rinkėjų balsą, kad taptų pilnateisiu Seimo nariu. Suapvalinkime šį skaičių iki 5 tūkst. Dabar galime padaryti pirmąją išvadą, kad kandidatui į LTT narius reikia surinkti ne mažiau kaip 5 tūkst. galiojančių veiksnių Lietuvos Respublikos piliečių parašų ir jis atstovaus daug didesnį piliečių skaičių negu dabar esantis vidutinis Seimo narys.

Antroji išvada būtų tokia: tam, kad rinkimų į LTT narius būtų laikomi teisėtais, visų kandidatų surinktų galiojančių parašų skaičius būtų ne mažesnis kaip 500.077 parašai. Tuomet, moraliniu požiūriu, LTT atstovautų ir vykdytų ženkliai didesnės negu Seimas tautos dalies valią. Pagal šį rodiklį ji „de facto“ būtų antroji institucija po Prezidentūros ir turėtų moralinę teisę, bendradarbiaudama su Prezidento institucija, reikalauti iš visų valstybės valdžios institucijų sąžiningai, dorai ir kompetetingai tarnauti tautai ir kiekvienam LR piliečiui. Tokia institucija būtų rimta parama Prezidentei.

Pasitelkus į pagalbą tikimybių teoriją ir rinkimų Lietuvoje praktikos analizę, apytikris LTT narių skaičius būtų nuo 70 iki 100 narių.

Aišku, kad žinant, kokį dabartinės valdžios pasipriešinimą sukeltų tokių rinkimų paskelbimas ir tautos politinį pasyvumą, tokia akcija gali patirti visišką „fiasko“. Tačiau net nesėkmės atveju tokia akcija priverstų valdžią rimtai susimąstyti ir būtų labai naudinga žadinant piliečių politinį aktyvumą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Todėl drįstu tęsti toliau.

Minėtas koordinacinis veiklos centras numatytų parašų rinkimų į LTT terminą, tarkime 3 mėn., jų pradžią ir pabaigą, galiojančių parašų minimalų skaičių. Kad rinkimai būtų teisėti bei kandidatas į LTT taptų jos nariu, sudarytų parašų rinkimo komisiją, kuri nustatytų reikiamą rinkimų lapo formą ir patikrintų, ar parašai galiojantys, organizuotų ir pravestų šią akciją.

Yra daugybė variantų dėl tokios parašų rinkimų akcijos vykdymo strategijos bei taktikos. Tautos Ateities Forumo (TAF) nariai aktyviai juos analizuoja ir artimiausiu metu galės pateikti kitoms asociacijoms bei nevyriausybinėms organizacijoms, kurių vadovybė rimtai pritars idėjai įkurti minėtą koordinacinį veiklos centrą (pavadinimas gali būti parinktas ir gražesnis, ir skambesnis). Labai svarbu, kad ši parašų rinkimo akcija vyktų netradiciškai. Kandidatais į LTT galėtų būti visi norintys brandaus amžiaus, tarkime ne jaunesni kaip 30 ar 33 metų amžiaus Lietuvos Respublikos piliečiai, neturintys teistumo už kriminalinius nusikaltimus, parašų rinkimo akcijos metu nesantys politikais ir (arba) valstybės tarnybos politinio pasitikėjimo pareigūnais. Kandidatus į LTT galėtų siūlyti ir bet kuri asociacija ir nevyriausybinė organizacija, pritarusi tokiai idėjai ir dalyvaujanti koordinacinio veiklos centro ar jo pavedimu konkrečiame parašų rinkimo akcijos organizavimo darbe.

Svarbiausia, kad aktyvioji tautos dalis nemanytų, jog tai kažkokia neteisėta veikla, kenkianti lietuvių tautai ir Lietuvos Respublikai. Ne, ne ir dar kartą ne. Tai tik geri norai vienyti tautą, aktyviausius jos narius, ieškoti ir surasti didesnių, nesavanaudiškų tikslų, galinčių nuteikti žmones aktyviai dalyvauti kuriant tautos, jos valstybės piliečių ir savo geresnę ateitį. Tai noras parodyti nors ir dar labai silpną, vis dėlto jau skaistesnę šviesą tamsaus tunelio gale.

Pradžiai padiskutuokime šia tema.

Gintaro Visocko nuotraukoje: TAF valdybos pirmininko pavaduotojas Jonas Mažintas, šio straipsnio autorius.

2010.12.08


Prisijunkite prie diskusijos