„Įsivaizduokite, Neringa Venckienė – Seimo pirmininkė. Arba teisingumo – ministrė“, – apie artėjančių rinkimų perspektyvas su neslepiamu nerimu viešai kalbėjo vienas socialdemokratų partijos vadovų. Šalia sėdintis liberalas ir konservatorius tik liūdnai linksėjo galva.
Nežinau, kiek pagrįsta šiandienos politinio elito baimė dar šį rudenį šalia savęs pamatyti prieš savaitę Garliavoje, o šiandien Daukanto aikštėje besiburiančius žmones. Kol kas turime tik televizijos laidų balsavimų rezultatus, kuriais vargu ar verta pasikliauti. Čia ne „Eurovizija“. Nors verta prisiminti, jog prieš ketverius metus pavasarį sociologai jau signalizavo Tautos prisikėlimo partijos rudens sėkmę, tačiau tuomet kelis mėnesius dienraščių redaktoriai iš tikėtinų rinkimų laimėtojų sąrašo paprasčiausiai išbraukdavo naująją politinę jėgą. Kaip bus dabar?
Įdomu stebėti, kaip po gegužės septynioliktosios smurto, lyg mostelėjus burtininko lazdele, keičiasi viešosios erdvės retorika. Vietoj paniekinamų „kedofilų“, „patvorinių“, „žudiko rėmėjų“ vis dažniau kalbama apie „teisėjos Neringos Venckienės šalininkus“. Lyg bandoma kažką įtikinti – atsargiai, politinės konkurencijos pavojus.
O kaip laisvos konkurencijos dvasios nepažįstančioje šalyje elgiamasi su varžovais? Jie negailestingai pašalinami. Štai ir dabar generalinis prokuroras kreipėsi į Seimą, prašydamas leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn teisėją Neringą Venckienę. Yra tokių teisinių tradicijų, kur išprievartauta moteris laikoma kalta ir pasmerkiama užmėtyti akmenimis. Vis dar nenoriu tikėti, kad tokiu keliu mes ir einame.
Didžiausią mūsų dvasios nuopuolį šiandien rodo svarstymai, buvo gegužės septynioliktąją prieš Garliavos našlaitę panaudotas smurtas, ar ne. Po kovo dvidešimt trečiosios dar galėjome kalbėti apie prievartą ir žmogaus paniekinimą, dabar tenka prabilti apie sistemą, kurios simboliu tapo Preilos botelis ir jo advokatas. Tose pačiose rankose atsidūręs Aukščiausiojo Teismo sprendimo nevykdymas Preiloje ir Kėdainių apylinkės teismo sprendimo vykdymas Garliavoje diktuoja mums sunkią Lietuvos teisinės sistemos diagnozę. Pasirodo, kad vaiko ašaros nėra vertos nė sudilusios plytos.
Gegužės septynioliktosios smurtu bandoma surišti rankas ir Vilniaus miesto Antrajam apylinkės teismui, nagrinėjančiam vadinamąją Kauno pedofilijos bylą. Tokio spaudimo tikriausiai nėra tekę patirti jokiems Lietuvos teisėjams. Kokį nuosprendį tektų skelbti, jeigu būtų įrodyta pedofilija? Apkaltinti visus, kurie Garliavoje griebėsi smurto? Apkaltinti tuos, kurie leido smurtą ar nepadarė nieko, kad jį sustabdytų? Ar ne pernelyg sunki našta bet kokiam teismui? Juk paprasčiau iki begalybės tęsti sudėtingos bylos varginančius posėdžius. O ilgas pertraukas paskirti mitingų ir demonstracijų byloms nagrinėti. Ar Bronislovo Genzelio, Romualdo Ozolo ir Alvydo Medalinsko teismas netaps pavyzdiniu?
Artimiausiu metu mūsų laukia tikra gandų lavina, kurioje bus sunku atskirti melą ir tiesą. Tai senas propagandinis triukas – neįtikėtinais pasakojimais išvarginti žmones, pakirsti neformaliųjų lyderių autoritetą, viliantis, kad žmonių dėmesys atbuks ir jie pradės nebeskirti tikrų ir tariamų pavojų. Tačiau gandai – lyg dviašmenis kalavijas, jie gali ir erzinti, ir skatinti nepasitenkinimą, ir telkti rimtiems žygiams. Kol kas jais tik sėjama panika: nejaugi iš tikrųjų ateina nauji, nepažįstami, nepaperkami ir neprognozuojami. Kažkas negali patikėti, kad už pinigus ne viską pasaulyje nupirksi.
Analogijos kartais padeda, o kartais tik trukdo suprasti reiškinių esmę. Devyniasdešimt pirmųjų sausio tryliktąją piliečiai aukojosi ir žuvo už Lietuvos laisvę. Ar mes jau supratome, ką palaidojome du tūkstančiai dvyliktųjų gegužės septynioliktąją.
Nuotraukoje: komentaro autorius politikos apžvalgininkas, žurnalistas Gintaras Aleknonis.
2012.05.29
