Irena Degutienė: „Politiniuose vyrų pokalbiuose labai daug sąmokslo teorijų”


Print

Kodėl visuomenės nemalonę užsitraukusios valdančiosios „Tėvynės sąjungos“ partijos atstovė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė yra tarp populiariausių šalies politikų? Kodėl ją vertina ne tik rinkėjai, bet ir paprastai užgaulūs bei pikti politiniai oponentai?

LTV laidoje „Įžvalgos“ Seimo Pirmininkė atvirai kalbėjo apie žmogiškąsias politikų savybes, prarastą privatumą, moterų atsvarą politikoje, kolegų pavydą dėl populiarumo, o ateinantiems jauniems politikams siūlė neskubėti ir skaityti gyvenimo knygą. Su Seimo pirmininke Irena Degutiene kalbasi “Įžvalgų” vedėjas žurnalistas Virginijus Savukynas.

Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo klausimo, kaip jūs jaučiatės vyrų pasaulyje? Juk politika tai vyrų pasaulis. Tad kaip jame jaučiasi moteris?

Na, turbūt jaučiamės įvairiai. Būna geresnių, linksmesnių dienų. Kaip Lietuvoje, taip ir visame pasaulyje ne tiek jau daug yra politikių moterų. Ir aš puikiai suvokiu, kodėl taip yra. Ne todėl, kad moterys mažiau vertos būti politikoje. Turbūt taip susiklosto tavo asmeninis gyvenimas. Daug kartų esu sakiusi, kad kažin ar būčiau ėjusi į politiką ir čia likusi, jeigu ne mano vyras ir šeima. Jie patys mane skatino, kad likčiau politikoje. Todėl jei nebūtų tokio namų, ypač vyro palaikymo, tada jau turėtum rinktis: ar tau svarbiau šeima, ar politinė karjera. Dievas taip davė, kad man viskas sėkmingai susiklostė, todėl ir esu politikoje.

Be abejo, moteriai yra sudėtingiau, nes vyrai politikoje yra kaip ir savaime suprantamas reiškinys, o mes tarsi kokia anomalija, nežinia, kaip čia atsidūrusios… (Šypsosi – red. past.) Aš labai gerai prisimenu pradžią, 1996-uosius metus, kai pirmą kartą buvau išrinkta į Seimą. Apie save girdėjau daug visokiausių gandų, kaip į Seimą pakliuvau ir pan. Juk moteriai lengviausia „pripaišyti“, kad politikoje esi ne dėl savo gebėjimų, o dėl to, kad su kažkuo buvai pasiklydusi ar pan. (Šypsosi – red. past.) Taigi moteriai tą etiketę žymiai lengviau prikabinti negu vyrui.

O kai jau esi toje draugijoje, iš tiesų visi dirbam tą patį darbą. Tik aš įžvelgiu vieną dalyką, aišku, čia galbūt mano subjektyvi nuomonė: pastebėjau, kad tiek, kiek šiandien Seime yra moterų, jos yra pareigingesnės, atviresnės, sąžiningesnės. Kartais sako, kad ten, kur moteriškas kolektyvas, yra labai blogai – intrigos, paskalos ir pan. Manau, kad politikoje yra atvirkščiai. Kai didesnis moterų procentas, mes daug greičiau randame sprendimų būdą ir pačius sprendimus. Nėra nei kažkokių intrigų, nei užkulisinių minčių. Viskas vyksta tarytum paprasčiau negu vyrų pasaulyje.

Tai jūs sakote, kad moterys politikoje geriau susikalba ir sprendimus priima greičiau nei vyrai? Jei tai tiesa, kodėl tada taip yra?

Man sunku pasakyti. Aš kartais pati pagaunu, kad politiniuose vyrų pokalbiuose labai daug sąmokslo teorijų. Man viskas atrodo taip paprasta. Tarkime, kad yra kažkoks įvykęs faktas ir aš jį labai paprastai vertinu, galvoju, kaip tą klausimą išspręsti. O vyrams kyla kažkokios „kudlotos“ mintys: kas galėjo kažką padaryti, kodėl čia taip sukūrė. Tokiais atvejais man atrodo, kad jie lygioje vietoje dviratį išradinėja. Vyrų ir moterų požiūris į tą patį reiškinį yra skirtingas.

Bet gal čia ir yra visas politikos malonumas? Kartais tiesiog nutinka faktas ir tiek, bet jeigu yra kažkas daugiau ir įžvelgiamos paslaptingos jėgos, juk visai kitas pojūtis…

Žinote, galima žaisti politika ir galima gyventi politikoje, dirbti politinį darbą. Aš noriu gyventi politikoje, dirbti tą darbą ir siekti rezultato. O dalyvauti tuose žaidimuose man asmeniškai visiškai nesinori. Bandau tiesiog pasistatyti sieną ir nuo to save izoliuoti. Tiesiog nematau to politinio žaidimo vaisių. Arba tas vaisius būna toks neskanus, kad turbūt tiktai patys politikai įsivaizduoja, kad jie sužaidė labai gerą partiją, o visuomenei sukeliamas pasibjaurėjimas.

Arba visuomenė net nepamato to žaidimo…

Taip, arba kartais ir nepamato. Nes kiekvienas pirmiausia iš politiko laukia rezultato. Be abejo, pasiekti rezultatą politikoje yra žymiai sunkiau, ypač, kad jis būtų greitai matomas. Kartais kalbantis draugų ar pažįstamų rate atrodo, kad tu tiek daug įdėjai energijos, o rezultato dar nesimato. Ypač man, visą gyvenimą dirbusiai labai konkretų darbą ir tą rezultatą greitai matydavusiai. Iš pradžių, kai tik įsijungiau į politinį gyvenimą ir tapau Seimo nare, man norėjosi greito rezultato. Tačiau politikoje, deja, jo nebūna. Turi būti nuoseklus ir atsakingas darbas. Ne žaidimas, o darbas.

Kas pasikeitė jums tapus Seimo Pirmininke?

Pirmiausia pasikeitė tai, kad dabar mane saugo. Mano privatumas smarkiai sumažėjo. Jeigu man reikia į parduotuvę, turgų, nuvažiuoti pas vaikus, negaliu elgtis kaip anksčiau, kai bet kada panorėję su vyru galėjom ir nuvažiuot apsipirkti, ir vaikus aplankyti. Dabar turiu informuoti apsaugos vyrus. Jie labai puikūs žmonės, mes puikiai sutariame. Puikiai suprantu: jie dirba savo darbą, aš – savo.

Taigi tas šeimyninis privatumas išnyko. Jeigu atvirai pasakius, tas dalykas mane, kaip moterį, šiek tiek vargina. Juk yra visokių dalykų, kai, pavyzdžiui, reikia ką nors nusipirkti, o nelabai nori, kad šalia stovintys vyrai matytų. Gerai, kad aš turiu dukrą, marčią, tai galiu jų paprašyti. Bet čia, aišku, taip pašmaikštaujant (Šypsosi – red. past.). Na, o jei rimčiau, tai šios pareigos yra labai atsakingas darbas. Labai graužiuosi ir jaudinuosi, kai, atrodo, norėtųsi kažką pakeisti, bet neturi juridinių galių. Tarkime, visi tie nemalonumai ir skandalai Seime.

Kai kurie jų man protu nesuvokiami, o man sako: kas tu tokia esi, kad mus auklėtum – čia kiekvienas yra atsakingas už save. Iš tikrųjų esu tik viena iš 141. Aš organizuoju darbą ir, manau, kad tą darau teisingai, bet tai, ką daro pavieniai Seimo nariai, aišku, jų vienetai, yra šaukštas deguto, kuris sugadina visą statinę medaus. Juk tada apie visus, esančius Seime, kalba, kad jie tokie ir anokie…

Gal tie Seimo nariai tiesiog trokšta dėmesio ir todėl taip elgiasi, pavyzdžiui, šokdami, nors nemoka šokti, arba ieškodami žaliaakių…

Be abejo, čia yra viena tų teorijų. Kaip sakoma, kad ir bloga reklama, bet vis tiek reklama. Arba girdėjau kitokių pasisakymų, kad politikoje bet kokios priemonės yra geros, nes tave mato. Ir nesvarbu, gerus ar blogus darbus darai. Man tai primena animacinį filmą apie Mikę Pūkuotuką, kai jis dainavo: „Gerais darbais savęs neišgarsinsi“.

Galbūt tai toks metodas – garsintis bet kokiais darbais. Kelias savaites iš eilės suka ir suka tą patį, visiems jau pabosta. Įsivaizduoju, kaip žiūrėdami televizorių žmonės keikiasi, nebenori matyti tų veidų iš Seimo. Kartais pagalvoju: kiek galima rodyti tą patį, juk parodei vieną kartą ir gana, žmonės gavo informaciją ir patys padarys išvadas apie vieną ar kitą Seimo narį. Normalioje demokratinėje valstybėje pagrindinis teisėjas Seimo nariui yra rinkėjas. Ir tik rinkėjas galės įvertinti tavo darbus per tuos ketverius metus. Štai ir dabar rinkimai artėja. Manau, kad žmonės atrinks pelus nuo grūdų.

Klausdamas, kuo pasikeitė jūsų gyvenimas tapus Seimo Pirmininke, turėjau galvoje ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, ar atsirado naujų draugų arba tų, kurie nori tapti draugais? O gal atsirado barjeras tarp senų draugų, gal jie nebedrįsta paskambinti, nes jūs užimate labai aukštą postą?

Bendravimo požiūriu niekas nepasikeitė. Aš nesu iš tų žmonių, kurie turi labai daug draugų. Mano suvokimas yra kitoks. Draugas gali būti tik vienas. Gali būti pažįstami, bičiuliai, bendradarbiai, bet ne draugai. Tačiau kalbant apie draugų ratą, jis nei sumažėjo, nei padidėjo. Žmonės, su kuriais aš bendrauju dešimtmečiais, niekur nedingo. Ir visai nesvarbu, kokias pareigas būčiau ėjusi anksčiau arba dabar. Su tais žmonėmis, kurie, kai aš buvau eilinė Seimo narė ir jie buvo eiliniai Seimo nariai, bendrauju taip pat kaip ir anksčiau.

O neatsiranda žmonių, kurie nori su jumis susipažinti, bendrauti labiau nei kad buvo anksčiau?

Atsitinka net ir kuriozinių dalykų. Per pažįstamus sužinojau, kad vienoje kompanijoje kažkokia moteris visiems aiškino, kokia ji – gera mano draugė. Kai man paminėjo pavardę, pasakiau, kad tokios nepažįstu… Paskui išaiškėjo, kad vieną kartą buvome susitikusios pas stomatologą. Tai tiek aš ją ir pažįstu, nors ji bando manipuliuoti, kad esu labai gera jos bičiulė ar draugė… Taigi pasitaiko ir tokių gana juokingų atvejų, tačiau užimamas postas bendravimui jokios įtakos neturi. Nesvarbu, kad aš dabar esu Seimo Pirmininkė. Juk tas postas yra tokia laikina erdvė ir pareigos tokios laikinos… Niekada gyvenime nebuvau labai suaugusi su vienu postu, tiesiog dirbau ir viskas. Tas pats yra ir šiandien, blaiviai suvokiu esamą situaciją.

O ar nebus gaila atsisveikinti su šiuo postu?

Tikrai ne. Politikoje gyvenimas yra permainingas, niekada nežinau, kas bus po kitų Seimo rinkimų. Pirmiausia, tu net nežinai, ar tave apskritai išrinks į Seimą. Tie, kas ateina į politiką arba ketina tapti politikais, turi įvertinti visas aplinkybes. Yra aplinkybių, kurios priklauso ne nuo tavęs – tiesiog taip susiklosto ir viskas. Jeigu tam esi pasiruošęs, tada gali eiti į politiką, bet jei nesi pasiruošęs ir, kaip jūs klausėte, kažkokių pareigų netekimas bus asmeninis smūgis, tai jau žmogui yra psichologinė trauma. Manau, kad man tikrai to nebus. (Šypsosi – red. past.).

Tikriausiai ne tik mane, bet ir daugelį domina, kodėl jūs esate tokia populiari. Juk jūsų partija negali pasigirti dideliais reitingais, tačiau jus rinkėjai vertina, taip pat vertina ir politiniai oponentai. Partijoje taip pat turite didžiulį palaikymą. Kodėl?

Turbūt tokį klausimą reikėtų užduoti ne man. (Šypsosi – red. past.).

Žinau, bet man daug įdomiau išgirsti atsakymą iš jūsų… (Šypsosi – red. past.).

Noriu tik padėkoti tiems žmonėms, kurie manimi pasitiki ir tiki, kas esu tokia, kokia esu. Vienoje laidoje pasakiau: aš esu nesuvaidinta Degutienė. Galbūt vieniems patinku, kitiems nepatinku. Tai visiškai natūralu, tačiau visada stengiausi ir stengsiuosi išlikti savimi, išlikti sąžininga, padori, stengsiuosi klausytis kitų. Galbūt taip mane išauklėjo tėvai. Kalbėti norime visi, tačiau niekas nenori girdėti, ką sako kiti. Taip auklėjau savo vaikus, o dabar vaikai taip auklėja mano anūkus. Juk tik dialogu gali atrasti tiesą ir suprasti, ką kitas tau nori pasakyti. Kai jūs sakote, kad į mane teigiamai žiūri politiniai oponentai, tas dalykas ne visiems patinka.

Turite galvoje savo partiją?

Na, taip, taip pat ir dalis partijos kolegų. Neretai gaunu tokių etikečių arba išgirstų apkalbų, kad aš vos ne buvusi komunistė. Nors aš gyvenime, išskyrus Tėvynės sąjungą, nesu buvusi kitoje partijoje. Arba tuomet, kai nori man įgelti, kad aš normaliai bendrauju su oponentais, sako, kad aš dirbau socialdemokratų vyriausybėje. Man atrodo, kad reikia atskirti du dalykus.

Pirma, yra žmogiškas pokalbis. Nors mano politinės vertybės ir nuostatos yra kitokios, aš juk pirmiausia kalbuosi su žmogumi, o tik paskui su politiku. Pavyzdžiui, puikiai bendrauju su Česlovu Juršėnu. Kokia buvo nuostaba, kai, tarkime, aš išvykstu į komandiruotę, parengiu Seimo nutarimą ir paprašau, kad Č. Juršėnas, Socialdemokratų frakcijos žmogus ir mano vicepirmininkas, pasiliktų manęs pavaduoti. Iš pradžių buvo šokas: kaip čia taip?

Bet palaukit, Seimas juk yra ir valdanti dauguma, ir opozicija. Tai jeigu Seimo Pirmininkas išvyksta, vieną kartą palieka valdančiosios daugumos atstovą, kitą kartą – opozicijos atstovą. Tai yra normalu. Aš gerbiu Č. Juršėną, nors mano ir jo pažiūros yra absoliučiai skirtingos. Bet jis yra garbingas žmogus, niekada neišvertė kailio. Jis yra tikras komunistas, aš esu tikra konservatorė.

Tačiau tai man visiškai netrukdo su juo bendrauti, vertinti jo žmogiškąsias savybes, padorumą, darbštumą, netgi jautrumą. Paklauskite bet kurio Seimo nario. Iš tikrųjų Č. Juršėnas turi labai daug gerų žmogiškų savybių. Ir jei mes visi bandytume politiniame oponente pamatyti žmogų ir su juo šnekėtis, bandyti atrasti ne tai, kas mus skiria, o tai, kas vienija, padarytume žymiai daugiau gerų darbų negu kad ardymasis, skaldymasis ir kartais, atsiprašau, koliojimasis.

Kalbant apie intrigas, jūs jau minėjote, kad vyrai mėgsta įžvelgti sąmokslo teorijas už paprastų faktų. Jums taip pat yra kabinamos etiketės. Kaip išvengti tų intrigų politikoje? O gal tai neįmanoma?

Man atrodo, kad viskas priklauso nuo politinės kultūros. Skandalai yra būdingi ir kitoms valstybėms. Bendraudama su užsienio politikais, pati tai matau ir iš arti, ir iš toli, ir iš žiniasklaidos. Bet kitur to yra mažiau. Labai teigiamas pavyzdys yra mūsų kaimynai estai. Nemažai bendrauju su Estijos parlamento pirmininke. Kartais draugiškai padiskutuojame apie politinę kultūrą Estijoje ir Lietuvoje.

Ji man sako: jūs kažkokie keisti… Klausiu, kodėl ji taip mano. Ir tada mes labai konkrečiais pavyzdžiais pradedame diskutuoti. Taigi kolegė estė iš toli labai teisingai diagnozavo, kuo mes sergame. Pirmiausia, kiekvienas politikas serga didybės manija: aš esu pats genialiausias, o šalia manęs – vieni kvailiai. Kitas dalykas: tai, ką aš pasakiau yra šventa ir mano nuomonė yra teisinga, o visų kitų negera.

Jeigu tik taip bendrausi, norimo tikslo  nepasieksi. O juk kiekvieno garbingo politiko uždavinys yra, kad mūsų kraštas – Lietuva – galų gale visomis prasmėmis taptų demokratine, nepriklausoma valstybe, kad žmonės čia gerai gyventų, niekur nevažiuotų iš Lietuvos. Tikrai nėra taip, kad kai kurie politikai yra kenkėjai, norintys padaryti, kad tik Lietuvai būtų blogiau.

Na, gal kažkas ir bando reguliuoti tokius procesus, bet apskritai visi mes turime tą patį tikslą. Tačiau kokiu būdu tą tikslą pasiekti – yra didžiausias klausimas. Kolegė iš Estijos Ene Ergma man ir sako: jūs tarpusavyje šnekėkitės, nesimuškite, jei turite tikslus – sėskitės ir aiškinkitės. Politinė kultūra turi ateiti su metais ir turi išsikristalizuoti lietuviškos politikos modelis. Palaipsniui viskas vis tiek susidėlios į vietas. Kai dabar stebiu „senuosius“ mūsų politikus – ne amžiumi, o patirtimi – jie jau visai kitaip bendrauja, kitaip šnekasi, bandoma ieškoti sąlyčio taškų ir sprendimo būdų. Tačiau, aišku, viskam reikia laiko.

Ar gerai supratau jūsų teiginį, kad Lietuvos politikos bėda ta, jog yra labai daug politikų, kurie kalba ir nori kalbėti, bet yra mažai tų, kurie klausosi?

Manau, kad taip.

O ar jums teko patirti išdavystės skonį?

Na, tokios akivaizdžios – ne.

O neakivaizdžios?

Šioje vietoje gal einu vos ne į sąmokslo teorijas, bet tam tikrų nemalonių gaidelių arba kuriamų intrigų negali vadinti išdavyste. Tiesiog buvo atsiradęs nemalonus fonas, ir tada galvojau, kad gal man tik taip atrodo.

Kada taip buvo?

Ne per seniausiai. Bet paskui pradėjau kalbėtis su kitais žmonėmis, jiems irgi taip pasirodė. Turbūt vėl viskas kyla iš to, ką kalbėjau apie politinę kultūrą. Kai vyksta konkurencija tarp politikų, labai viską suasmeniname, ir atrodo, kad ji vyksta tarp žmonių. Tačiau normali politinė konkurencija duoda tiktai pliusą, bet ne minusą. Kuo brandesnis politikas esi, tuo politinė konkurencija yra tvirtesnė, nes eini su tam tikromis mintimis ir tam tikra pozicija. Galima konkuruoti su kita partija, kitu politiku, bet kai sutapatinami kokie nors asmeniškumai, tai yra natūralu, nes esame tik paprasti žmonės, atsidūrę politikoje. Mes šiandien esame politikai, kiti žmonės turi savo profesijas. Bet kai tu patiri, kaip aš sakau, spyrį į saulės rezginį, atsiranda ir kartėlis, ir toks dvasinis skausmas, ne fizinis. Fizinis skausmas yra niekai, visada žmogų labiausiai žeidžia psichologinis, dvasinis skausmas. O kiti tuo labai mėgsta manipuliuoti.

Ir tuo naudotis…

Ir naudotis, nes kartais netgi sakoma – mums, moterims, kad tai silpnoji mūsų vieta.

Kad per daug imate į širdį ir į galvą? (Šypsosi – red. past.).

Kad per daug imame į širdį, per daug imame į galvą ir per daug rodome emocijų. Paprastai tokiais atvejais atsakau taip: tai normalu ir nereikia primesti, kad jei esi vyriškos lyties, o aš moteriškos, vadinasi, neturi emocijų? Emocijų neturi tik miręs žmogus. Pabrėžiu – žmogus, ne vyras ir ne moteris, o žmogus. O kol mes esame gyvi, ir nesvarbu, kokios lyties, visi turime emocijų. Tik vieni jas mokame labiau paslėpti, kiti – parodome išorėje. Tas, kuris moka paslėpti, išorėje atrodo geriau, bet jam pačiam yra žymiai blogiau. Dėl to ir infarktai, insultai ir kitos ligos…

Tačiau gal po pasiūlymu nerodyti emocijų slypi ir kitas dalykas. Kaip ir su išdavyste ar melu, jei neparodai emocijų, parodai, kad politikoje taip tarsi gali būti ir mes toliau visi gražiai ramiai gyvename. O kai kas nors supyksta ir pasako, tai tas apsimelavęs žmogus pasijunta nelabai patogiai ir pradeda aiškinti, kad nereikia rodyti emocijų. Gal tiesiog taip ir yra?

Sunku pasakyti. Man atrodo, kad emocijos yra normalus ir absoliučiai žmogiškas dalykas. Aš nesakau, kad tos emocijos, kurias lydi įtūžis ir riksmas, o kartais tokių dalykų matau ir Seimo salėje, yra gerai. Aš tikrai ne už tokias emocijas (šypsosi – red. past.). Bet kai yra supykimo emocija ir tiesaus pasakymo, į akis, o ne už akių, emocija, per visą savo gyvenimą vertinau tą žmogų, kuris yra atviras ir tiesus. Tokių žmonių niekada nebijau ir tuos, kurie drįsta į akis pasakyti, kuo yra nepatenkinti, labai gerbiu. Čia kaip šeimoje.

O jeigu viską vynioja į vatą ir už nugaros visą laiką juda toks peiliukas, geriau su tokiais žmonėmis nebendrauti. Ne kiekvienas sugeba drąsiai kalbėti ir išsakyti savo pozicijas, nežiūrint, kaip bus įvertintas. Politikoje atviro kalbėjimo iš tiesų labiausiai ir trūksta. Aš pamenu, kad gal kokiais 2000 metais, kai atsirado stebuklingas žodis „PR“ (viešieji ryšiai – red. past.), įvaizdžio formavimas, niekaip negalėjau suprasti, kaip dabar aš galiu pasikeisti…

Pirmiausia, aš jau per sena, kad pasikeisčiau. Antras dalykas, mane jau pažįsta visuomenė tokią, kokia esu. Bet kai šiandien politikoje iš tiesų yra nežinia, kokios kokybės saldainis, o gal net ne saldainis, įvyniotas į labai gražų popierėlį ir teikiamas žmogui – rinkėjui, kai prasideda politinės kampanijos ir vis galvojama, kaip tą įvaizdį dar pagerinti ir į gražesnį popierėlį įvynioti, tai aš iki šiol nesuprantu… Aš vis tiek atskiriu, juk ta Lietuva tokia  mažytė ir mus visi čia taip pažįsta, niekur nepasislėpsi. Taigi koks jau esi, toks.

Natūralu, kad negali Degutienės visi mylėti arba nekęsti. Yra ir tokių žmonių, yra ir kitokių. Vieniems patinki, kitiems nepatinki. Lygiai tas pats ir su kitais politikais. Turbūt geriausia ir balsuoti už tuos, kuriuos jau šimtą metų pažįsti, kurie patikrinti laiko, žinai jų sugebėjimus, žinai, ką jie kalba ir net žinai, ką jie galvoja. Nereikia galvoti, kad mūsų žmonės yra tokie kvaili ir neatskiria. Kaip kad tas popierėlis, daugiau ar mažiau blizgantis, nieko nereiškia, nes šiandien jau visi daugmaž žino, koks turinys ten bus įdėtas.

Daug kalbėjome apie politiką ir nagrinėjome tokius klausimus, kurie galbūt nėra dažnai užduodami. Vis dėlto, ką patartumėte į politiką einantiems naujiems žmonėms, o gal ir esamiems? Kokią knygą pasiūlytumėte perskaityti, kad geriau suprastų politikoje vykstančius procesus?

Žinote, atsakysiu taip, kaip aš suprantu. Nėra vienos knygos, kurią perskaitęs tampi absoliutu arba idealiu politiku. Mano nuomone, pati tikriausia knyga yra gyvenimo knyga. Girdime sakant: reikia naujų veidų. Taip, reikia naujų veidų, tačiau… Tegul nesupyksta jauni žmonės, bet kai į politiką ateina jaunuoliai, kuriems 25–26 metai, jie verčia dar tik pirmuosius gyvenimo knygos puslapius.

Toks žmogus yra ką tik pabaigęs studijas, turi kokį nors universitetinį išsilavinimą vienoje ar kitoje profesijoje, bet gyvenimo knygą jis tik pradeda skaityti. Tai yra pirmieji puslapiai. Jis nėra to gyvenimo vertintojas, nes gyvenimas – labai įvairiaspalvis, įvairialypis. Gyvenime yra labai įvairių žmonių, su įvairiais požiūriais. Ypač Lietuvos gyvenimas yra nepaprastai įdomus, todėl kad dabar čia susidūrė ne tik kelios kartos, bet ir du laikmečiai.

Tai yra mano karta, kuri gyveno dar sovietmečiu, ir buvome jauni, energingi. Iki keturiasdešimties–penkiasdešimties metų mūsų gyvenimas buvo sovietmetyje ir paskui, kai jau esi brandaus amžiaus, gyveni atkurtoje nepriklausomoje valstybėje. Dar viena banga yra tų žmonių, kurie gimė jau atkurtoje nepriklausomoje valstybėje, jiems šiandien yra dvidešimt metų. Sovietmetis jiems – kaip pasaka, daugelio dalykų jie net neįsivaizduoja. Kai kalbiesi su studentais, jiems kyla labai daug klausimų dėl tokių dalykų, kurie man atrodo visiškai suprantami.

Tai ačiū Dievui, gal tik reikia tuo džiaugtis…

Taip, ačiū Dievui, tą ir noriu pasakyti. Ta Lietuvos gyvenimo knyga yra labai įdomi, labai sudėtinga, ir jeigu atėjai į politiką būdamas dvidešimt penkerių metų amžiaus, esi perskaitęs tik keletą puslapių, nesusigaudai, nesupranti ir tiesiog tau pačiam žingsnis po žingsnio reikės į tuos klausimus iš gyvenimo knygos rasti atsakymus. O juk kažkokius darbus reikia dirbti jau šiandien, dabar. Taigi išties politiko duona yra labai sunki, bet kartu ir labai įdomi.

Kai aš save palyginu, tokią visiškai pradžiamokslę, be jokių teorinių politikos mokslo žinių, bet turinčią tam tikrą gyvenimo patirtį, natūralu, kad tu skaitai, domiesi ir t. t. Kartais tą teoriją, kurią perskaitai, gretini su savo gyvenimiška patirtimi, su ta gyvenimo knyga – jau perskaityta ar baigiama skaityti – tada pats sau atrandi atsakymus. Atrandi atsakymus, kaip turi kalbėti su žmogumi, kuriam 60–70, kuriam šiandien 30, o gal tik 16–17 metų. Todėl, kad tu jau pats esi pasikeitęs iš esmės, tu šiandien esi kitoks, nei buvai prieš trisdešimt metų. Ne veltui tuose klasikiniuose politologijos vadovėliuose arba istorinėse įžvalgose rašoma būtent apie garsiuosius pasaulio politikus, kurie politikoje atsidūrė būdami  penkiasdešimties metų, turėdami patirties ir gerai pasiskaitę tą gyvenimo knygą.

Dėkoju už pokalbį.

Nuotraukoje: Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

2011.10.27


Prisijunkite prie diskusijos