„Mano vyras buvo nužudytas… Aš noriu teisingumo“, – cituoja Mariną Litvinenką ėmęs iš jos interviu prodiuseris ir rašytojas Piotras Pomerancevas straipsnyje “Newsweek”.
2000-aisiais metais Marina ir jos vyras, buvęs KGB karininkas, paprašė politinio prieglobsčio Londone, kur jis viešai apkaltino Rusijos FSB (Federalinę saugumo tarnybą) organizavus namų sprogdinimą Maskvoje bei reketo ir tarptautinių narkotikų kartelių kontroliavimu, rašo leidinys.
„2006 metų lapkričio 1-ąją dieną Aleksandras Litvinenka parėjo namo ir jis pradėjo vemti… Kai atvažiavo gydytojai, mes bandėme paaiškinti, kad esame disidentai ir kad tai gali būti užsakyto nužudymo bandymas. Jie pasižiūrėjo į mus kaip į bepročius“, – prisimena Aleksandro Litvinenkos našlė.
„Kai Aleksandrui ėmė slinkti plaukai, kai jis jau nebegalėjo kalbėti, kai jo oda pagelto ir susiraukšlėjo, pasidarė aišku, kad jis nunuodytas“ – rašo straipsnio autorius.
„Po trijų savaičių toksikologijos ekspertai padarė analizę dėl polonio-210, ir rezultatas buvo teigiamas. Kasmet pagaminama tik nedaug šito radioaktyvaus metalo, daugiausia valstybiniuose branduoliniuose reaktoriuose, kurių 97-eri procentai yra Rusijoje“ – pažymi “Newsweek”.
Skotland Jardas greitai aptiko polonio pėdsakus – jų rasta arbatos puodelyje, iš kurio gėrė Aleksandras Litvinenka, susitikęs su kitu KGB agentu – Andrejumi Lugovojumi. Pastarasis grįžo į Rusiją. Tyrimas, kaip ir įrodymai, buvo įšaldyti, aprašinėja A.Litvinenkos bylos aplinkybes straipsnio autorius.
„Šešerius metus aš nesiryžau šitam žingsniui. Bet jeigu aš dabar nieko nepadarysiu, ta byla nutruks“, – sako Marina Litvinenko.
„Ji inicijavo tyrimą prisiekusiųjų teisme ir rengiasi patraukti Kremlių teisman Europoje“, – praneša P.Pomerancevas.
„Marina šypsosi. Jos akys giedros, rugiagėlių spalvos, ir per visą tą pokalbį apie mafiją ir žmogžudystę jos spindi“, – dalijasi įspūdžiais autorius.
„Kaip jums sekasi laikytis taip guviai?“ – paklausė Marinos rašytojas. „Šokių dėka. Aš balinių šokių šokėja profesionalė. Tai suteikia vidinę laisvę“.
Iki 30-ies metų Marina žinojo apie KGB tik tiek, kiek rodė pagyrūniškuose sovietiniuose filmuose apie kilnius žvalgus, ir niekada negirdėjo apie disidentus. „Universitete aš galėjau rinktis ekonomiką ar šokių užsiėmimus. Aš jaučiau, kad sovietinė sistema apgaulinga, ir pasirinkau šokius“, – pasakoja Marina. Ji pasiekė puikių rezultatų – 1990 metais ji ir jos partneris pateko į sąjunginio balinių šokių čempionato finalininkų šešetuką.
1993 metais Marina susipažino su Aleksandru. Jis buvo iš kitos Rusijos – buvusio KGB kovos su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu skyriaus karininkas, rašo leidinys.
„Jo specializacija buvo grobti ir išpešti informaciją iš įtariamųjų terorizmu ir tai, dėl ko jis vėliau gailėsis, – klastojimas vaizdo įrašų, liudijančių žmogaus teisių pažeidinėjimus Čečėnijoje“, – pateikia A.Litvinenkos biografijos faktus leidinys.
Metai po metų Aleksandras atrodė vis labiau pavargęs ir dirglus. „Dauguma rusų gyvena tarsi už lango, kur, kaip jiems atrodo, neatsitinka nieko blogo, kol kas nors nesviedžia akmens ir neišdaužia stiklo“, – samprotauja Marina.
„Pirmas akmuo buvo mestas 1998 metais, kai Aleksandras savo interviu papasakojo, kas iš tikrųjų dedasi FSB“, – rašo straipsnio autorius.
Marina vedė aerobikos pamoką, kai atėjo Aleksandro bendradarbiai ir papasakojo, kad jį suėmė. Vėliau metai iš metų jam buvo keliami kaltinimai vienas po kito. Vos tik vienus jam teismas atmesdavo, tuojau pat būdavo keliami nauji. 2000-aisiais metais tarp kalėjimo terminų Aleksandras pasakė Marinai, kad ketina pabėgti, – pasakoja leidinys.
„Didžiojoje Britanijoje Litvinenkos pradėjo naują gyvenimą. Vyriausybė suteikė jiems naują pavardę – Karteriai. Aleksandras pradėjo leisti laiką su tokiais išguitaisiais iš Rusijos, kaip disidentinio judėjimo patriarchas Vladimiras Bukovskis“, – rašo straipsnio autorius.
Remiamas turtuolio Boriso Berezovskio Aleksandras pradėjo plačią kampaniją prieš tą organizaciją, kuri jį sukūrė, primena A.Litvinenkos gyvenimo aplinkybes po pabėgimo P.Pomerancevas.
Tačiau palaipsniui Aleksandras pradėjo nerimauti. „Kai turtingi rusai pradėjo supirkinėti ištisus Londono rajonus, jis pradėjo baimintis, kad KGB įsiskverbs į Didžiąją Britaniją. Niekas nežinojo, iš kur plaukia tie pinigai, kas tikrumoje stovi už rusų investuotojų į britų kompanijas. Pasaulis, nuo kurio mes bėgome, atėjo čia“, – prisimena Marina.
„Jis man papasakojo, kad padeda MI 6 ir Ispanijos specialiosioms tarnyboms tirti ryšį tarp rusų mafijos pinigų plovimo Europoje ir Kremliaus. Aš netikiu, kad jis nužudytas paprasčiausiai iš keršto“, – cituoja A.Litvinenkos našlę autorius.
„Marina pasikliovė Britanijos teisėsaugos sistema ir susitelkė į sūnaus auklėjimą. Bet kai ji užsiėmė privačiu gyvenimu, pradėjo rastis tokios A.Litvinenkos bylos versijos: ar galėjo Aleksandras gabenti branduolinį ginklą ir atsitiktinai apsinuodyti? Ar galėjo Borisas Berezovskis nužudyti jį tam, kad apdergtų Vladimirą Putiną? Tuo tarpu prezidentas Barakas Obama pradėjo „perkrovimo“ politiką, o ES darėsi vis labiau priklausoma nuo Rusijos energetinių išteklių“, – pažymi P.Pomerancevas.
Kadangi B.Berezovskis atsidūrė keblioje finansinėje padėtyje, A.Litvinenkos našlė liko be paramos ir viešai paprašė pagalbos, kad surinktų pinigų advokatams. Tyrimas jau konstatavo, kad dėl mirties yra „Rusijos valstybės kaltės“ įrodymų, pažymi leidinys.
„Jūs apgailestaujate, kad jis ėjo prieš sistemą?“ Marina neigiamai papurto galvą.
Nuotraukoje: Marina Litvinenko ir Aleksandras Litvinenko.
Šaltinis: “Newsweek”
2013.01.14
