Įtampa tarp JAV, Rusijos ir Kinijos. Ar gresia karas?


Print

Ka­ras tarp ga­lin­giau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių vi­sai įma­no­mas, o po­ten­cia­laus ame­ri­kie­čių ir ki­nų kon­flik­to at­ve­ju ru­sai pa­lai­ky­tų ki­nus. Taip tvir­ti­na po­li­to­lo­gas Ka­ro­lis ALEKSA.

„To­kiu at­ve­ju mū­sų lau­kia įdo­mūs lai­kai“, – įsi­ti­ki­nęs K. Alek­sa, ne­se­niai Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­te (VU TSPMI) ap­si­gy­nęs di­ser­ta­ci­ją „Jung­ti­nių Vals­ti­jų ka­ri­nės trans­for­ma­ci­jos po­vei­kis Ru­si­jos ir Ki­ni­jos sau­gu­mo po­li­ti­kai“.

Apie tai, ar ame­ri­kie­čiai vis dar ga­lin­giau­si pa­sau­ly­je ir ko ti­kė­tis iš Ki­ni­jos bei Ru­si­jos, su moks­li­nin­ku kal­bė­jo­si LRT žur­na­lis­tas Si­mo­nas BENDŽIUS.

Kaip įver­tin­tu­mė­te šian­die­nos JAV ka­riuo­me­nę? Ar ga­lė­tu­me sa­ky­ti, kad ši vals­ty­bė ka­ri­niu po­žiū­riu vis dar yra pa­ti stip­riau­sia pa­sau­ly­je?

Taip, JAV ka­riuo­me­nė šiuo me­tu ne­abe­jo­ti­nai yra pa­ti stip­riau­sia ka­riuo­me­nė pa­sau­ly­je. Vien dėl to, kad jos ka­ri­nė ga­lia lei­džia jai už­tik­rin­ti kos­mo­so, jū­rų kon­tro­lę, t.y. tų erd­vių, ku­rios yra ypač svar­bios no­rint do­mi­nuo­ti pa­sau­ly­je. Ki­tas da­ly­kas yra tas, kad JAV iš tik­rų­jų tu­ri pa­čias mo­der­niau­sias sau­su­mos pa­jė­gas, ku­rios ypač svar­bios, no­rint sėk­min­gai da­ly­vau­ti ka­ri­niuo­se kon­flik­tuo­se ir juos spręs­ti sa­vo nau­dai. Aš ma­nau, kad tą pa­de­monst­ra­vo ka­ri­nės ope­ra­ci­jos, ku­rias ame­ri­kie­čiai vyk­dė po Šal­to­jo ka­ro.

Be to, ame­ri­kie­čiai la­bai in­ten­sy­viai sie­kia įsi­sa­vin­ti ir pa­čias nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas. Ma­to­me, kad ki­ber­ne­ti­nė erd­vė tam­pa la­bai svar­bi šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je. Jos įsi­sa­vi­ni­mas, ge­bė­ji­mas iš­vys­ty­ti ki­ber­ne­ti­nės ata­kos puo­la­muo­sius pa­jė­gu­mus tai­p pat yra la­bai svar­bus. Ame­ri­kie­čiai iš tik­rų­jų sten­gia­si iš­lik­ti ly­de­riai. Jiems ant kul­nų mi­na kai ku­rios vals­ty­bės, to­kios kaip Ru­si­ja, Ki­ni­ja it kt.

Ta­čiau aš sa­ky­čiau, jog dėl su­kaup­to ba­ga­žo, kurį amerikiečiai pradėjo kurti Šaltojo karo pabaigoje, dėl pradėtų taikyti informacinių technologijų jie kol kas ir lai­ko­si kaip ly­de­riai šio­je sri­ty­je.

Kas le­mia ame­ri­kie­čių pra­na­šu­mą? Jūs mi­nė­jo­te, kad jie tu­ri pa­čias mo­der­niau­sias sau­su­mos pa­jė­gas, at­krei­pė­te dė­me­sį į in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų svar­bą. Bet kas kon­kre­čiai – ko­kie gin­klai, ko­kios tech­no­lo­gi­jos?

Ame­ri­kie­čiai la­bai sėk­min­gai įsi­sa­vi­no in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas tuo po­žiū­riu, kad jie su­kū­rė in­for­ma­ci­jos rin­ki­mo, per­da­vi­mo pa­jė­gu­mus, ku­rie yra la­bai svar­būs šiuo­lai­ki­nia­me kon­flik­te. Ir tai­p pat su­kū­rė tiks­lių­jų gin­klų sis­te­mas, ku­rias nuo­lat to­bu­li­na.

Kas yra tiks­lie­ji gin­klai?

Tiks­lie­ji gin­klai yra tokie gin­klai, ku­riuos ga­li­ma nu­sta­ty­ti į tai­ki­nį, į kurį jie le­kia. Ta­čiau dar yra pro­tin­gie­ji tiks­lie­ji gin­klai. Šie nuo pa­pras­tų tiks­lių­jų gin­klų ski­ria­si tuo, kad jie pa­tys ga­li ko­re­guo­ti tai­ki­nio ko­or­di­na­tes. Jei­gu tai­ki­nys pa­ju­da, tie gin­klai su­ge­ba pa­si­ko­re­guo­ti kryp­tį. Ame­ri­kie­čiai iš­si­ski­ria tuo, kad jie tu­ri pui­kią na­vi­ga­ci­nę sis­te­mą. Mes ži­nom ją GPS var­du. Ta­čiau ame­ri­kie­čiai taip pat tu­ri ir pa­ra­le­li­nes na­vi­ga­ci­nes sis­te­mas, ku­rios pa­de­da už­tik­rin­ti do­mi­na­vi­mą.

Kal­bant apie jū­ras, mes ži­no­me, kad jie tu­ri lėk­tuv­ne­šius, kuriuos su­pa ko­vi­niai lai­vai. Iš to­kių mo­der­niau­sių gin­klų gal­būt bū­tų ga­li­ma pa­mi­nė­ti be­pi­lo­čius lėk­tu­vus ir be­pi­lo­čius ko­vos lėk­tu­vus. Ame­ri­kie­čiai ski­ria dau­gy­bę pi­ni­gų, kur­da­mi šiuos gin­klus.

Taip pat ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad ame­ri­kie­čiai iš­lei­džia mil­ži­niš­kus pi­ni­gus kur­da­mi il­go nuo­to­lio tiks­laus tai­ky­mo kon­ven­ci­nius pa­jė­gu­mus. Gal­būt gir­dė­jo­te iš ži­niask­lai­dos – pa­si­ro­do to­kie la­bai pa­trauk­liai skam­ban­tys ter­mi­nai, kaip „su­per­grei­ti plat­for­mos ne­šė­jai“, ku­rie esą per va­lan­dą ge­ba nu­skris­ti apie 2000 km.

At­ro­do, kad ame­ri­kie­čiai ir tu­rė­tų iš­lai­ky­ti tą pra­na­šu­mą, ta­čiau ne­aiš­ku, kiek dar il­gai.

Vy­res­nio­ji kar­ta ge­rai pri­si­me­na Šal­to­jo ka­ro lai­ko­tar­pį, kai dvi su­per­vals­ty­bės lenk­ty­nia­vo įvai­rio­se sri­ty­se, ka­ri­nė pra­mo­nė taip pat bu­vo vie­na iš tų sri­čių. Šian­dien prie tų vals­ty­bių po truputį pri­si­jun­gia Ki­ni­ja. Ap­žval­gi­nin­kai ją va­di­na po­ten­cia­lia su­per­vals­ty­be. Ar tarp šių tri­jų vals­ty­bių – Ame­ri­kos, Ru­si­jos, Ki­ni­jos – ga­li­ma įžvelg­ti įtam­pą?

Ru­si­ja ir Ki­ni­ja, vi­sų pir­ma reik­tų pa­sa­ky­ti, yra la­bai jaut­rios ka­ri­nės ga­lios lo­gi­kai. Tai yra vals­ty­bės, ku­rios ne­puo­se­lė­ja de­mo­kra­tinių ver­ty­bių ir žvel­gia į sa­vo vaid­me­nį pa­sau­ly­je per ka­ri­nės ga­lios priz­mę. Tai jei­gu yra vie­na vals­ty­bė, to­kia kaip JAV, ku­ri už jas daug pa­jė­ges­nė ar­ba bent jau pa­jė­ges­nė ka­ri­niu po­žiū­riu, ir lai­ko­si skir­tin­gų ver­ty­bi­nių po­zi­ci­jų, skir­tin­gos po­li­ti­kos, skir­tin­gos pa­sau­lio vi­zi­jos – tai joms yra grės­mė.

Dėl to ame­ri­kie­čių ka­ri­niai pa­sie­ki­mai, ka­ri­nės ino­va­ci­jos – taip aš ar­gu­men­tuo­ju sa­vo di­ser­ta­ci­jo­je – po­ten­cia­liai su­tei­kia ame­ri­kie­čiams puo­li­mo pra­na­šu­mą. Aš sa­kau, kad gal ame­ri­kie­čiai ga­li įgau­ti pra­na­šu­mą ir bran­duo­li­nio puo­li­mo gy­ny­bos ba­lan­se. O tai reiš­kia, kad ru­sai ir ki­nai ga­li bū­ti ne­pa­jė­gūs bran­duo­li­niais gin­klais at­gra­sin­ti ame­ri­kie­čių. Šiuo po­žiū­riu ru­sams ir ki­nams tai yra di­džiu­lė grės­mė.

Ru­sai ir ki­nai re­a­guo­ja siek­da­mi ga­na ag­re­sy­vių ka­ri­nės mo­der­ni­za­ci­jos pro­gra­mų. Ki­ni­jos ope­ra­ci­nė ka­ri­nė dok­tri­na iš tik­rų­jų jau yra dau­giau puo­la­mo­jo po­bū­džio. Jie sa­ko – mes gin­si­mės, bet ta jų gy­ny­ba yra puo­la­mų­jų ope­ra­ci­jų dok­tri­na, tai­gi jie sa­ko – mes gin­si­mės pul­da­mi.

Ru­sams ame­ri­kie­čių ka­ri­nė trans­for­ma­ci­ja tai­p pat yra la­bai di­de­lė grės­mė dėl jų ma­žo pa­jė­gu­mo po Šal­to­jo ka­ro nor­ma­liai fi­nan­suo­ti gy­ny­bą. Ta­čiau jie, įžvelg­da­mi tą pa­vo­jų, bu­vo la­bai su­si­rū­pi­nę stra­te­gi­niu sta­bi­lu­mu, t.y. bran­duo­li­nio at­gra­si­ni­mo sta­bi­lu­mu. Mes da­bar tai ir ma­to­me. Tai ro­do ir START su­tar­ties (Nau­jo­ji Ru­si­jos ir JAV Stra­te­gi­nės gin­kluo­tės ma­ži­ni­mo su­tar­tis (START) – red.) pa­si­ra­šy­mas tarp Dmit­ri­jaus Med­ve­de­vo ir Ba­rac­ko Oba­mos.

Bet re­a­liai ver­ti­nant Ru­si­jos tu­ri­mus bran­duo­li­nius pa­jė­gu­mus at­ro­do, kad ame­ri­kie­čių ka­ri­nė trans­for­ma­ci­ja ne­ke­lia to­kios ka­ri­nės grės­mės, kaip ru­sai ban­do pa­teik­ti. Ru­sai tu­ri ge­ro­kai dau­giau nei tūks­tan­tį bran­duo­li­nių gal­vu­čių ir yra tik­rai pa­jė­gūs pra­si­skverb­ti pro ame­ri­kie­čių ku­ria­mas prieš­ra­ke­ti­nes gy­ny­bi­nes sis­te­mas. Kad ame­ri­kie­čiai pa­jėg­tų ap­si­gin­ti, jiems rei­kė­tų la­bai stip­riai vys­ty­ti tuos prieš­ra­ke­ti­nės gy­ny­bos pa­jė­gu­mus.

O kaip pa­tys ame­ri­kie­čiai žiū­ri į Ru­si­ją, į Ki­ni­ją? Ar de­kla­ruo­ja, kal­ba apie ga­li­mą grės­mę iš tos pu­sės?

Pa­ra­dok­sas yra tas, kad ame­ri­kie­čių na­cio­na­li­nės sau­gu­mo stra­te­gi­jo­se ir ki­tuo­se gy­ny­bos per­žiū­ros do­ku­men­tuo­se ga­li­ma ma­ty­ti, jog ame­ri­kie­čiai sa­ko, kad Ru­si­ja ir Ki­ni­ja yra tos vals­ty­bės, ku­rios yra la­bai svar­bios pa­sau­li­niam sta­bi­lu­mui. Jie tei­gia, kad su jo­mis rei­kia pa­lai­ky­ti ge­rus san­ty­kius, siek­ti kuo dau­giau skaid­ru­mo. Ame­ri­kie­čių po­žiū­ris yra toks, kad jos yra svar­bios sis­te­mos da­lys ir su jo­mis tu­ri bū­ti sie­kia­ma ben­dra­dar­bia­vi­mo ir su­ta­ri­mo.

Pa­vyz­džiui, ži­no­me, kad Šiau­rės Ko­rė­ja gal­būt tie­kia ko­kias nors tech­no­lo­gi­jas, ku­rios ga­li bū­ti pa­nau­do­tos kur­ti bran­duo­li­nius gin­klus. O ame­ri­kie­čiams la­bai svar­bus Ki­ni­jos ir Ru­si­jos ben­dra­dar­bia­vi­mas, ka­dan­gi ru­sai ir ki­nai po to ga­li tą tech­no­lo­gi­ją pla­tin­ti. Jie tą iš da­lies ir da­rė, o ame­ri­kie­čiai ban­dė su­stab­dy­ti. Na, ir jiems iš da­lies pa­vy­ko. Tai to­kiais bū­dais vyks­ta ben­dra­dar­bia­vi­mas.

Ga­li­me pa­žvelg­ti ir į tai, kaip ame­ri­kie­čiai žiū­ri į Ki­ni­jos vaid­me­nį Ra­mio­jo ir Azi­jos van­de­ny­no re­gio­ne. Jie ne­ban­do su­prie­šin­ti re­gio­ne esan­čių vals­ty­bių. Pa­vyz­džiui, Tai­lan­do, Fi­li­pi­nų, Aust­ra­li­jos, Ja­po­ni­jos, Pie­tų Ko­rė­jos – sa­vo tra­di­ci­nių są­jun­gi­nin­kų prieš Ki­ni­ją. Jie ban­do kaž­kaip stip­rin­ti tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mą.

Ta­čiau, ki­ta ver­tus, jei­gu pri­si­min­si­me to­kį fak­tą, kad prieš 10 me­tų ame­ri­kie­čiai pra­dė­jo da­ry­ti tam tik­ras ata­skai­tas apie Ki­ni­jos au­gan­čią ka­ri­nę ga­lią – tai jau yra sa­vo­tiš­kas iš­reikš­tas su­si­rū­pi­ni­mas Ki­ni­jos vaid­me­niu. Taip pat ga­li­me pri­si­min­ti au­gan­čią gru­pę Ame­ri­kos po­li­ti­nio eli­to gre­to­se, ku­rie Ki­ni­ją su­vo­kia kaip au­gan­čią grės­mę.

Jei­gu ste­bė­si­me, ga­li­me pa­ma­ty­ti la­bai įdo­mius de­ba­tus tarp tų Ame­ri­kos po­li­ti­kų ir aka­de­mi­kų, ku­rie sa­ko, kad Ki­ni­ja bus grės­mė (pa­vyz­džiui, Joh­nas J. Mers­hei­me­ris) ir tarp tų, ku­rie sa­ko, kad Ki­ni­ja ne­bū­ti­nai bus grės­mė (tar­ki­me, Zbig­nie­was Brze­zińskis). Tai yra iš tik­rų­jų kar­di­na­liai skir­tin­gos po­zi­ci­jos Ame­ri­ko­je.

Ir kuo tai at­si­lie­pė? Tai at­si­lie­pė tuo, kad ame­ri­kie­čiai pra­dė­jo la­biau „ske­nuo­ti“ Ki­ni­ją ir sek­ti, ką ki­nai iš tik­rų­jų vei­kia. Ame­ri­kie­čiai pa­ste­bi, kad ki­nai yra vis dar ka­riš­kai ne­skaid­rūs, t.y. jie ne­dek­la­ruo­ja, kiek kon­kre­čiai jie iš­lei­džia gy­ny­bai (ne­pai­sant to, kad patys ki­nai sa­ko, jog vis­ką pa­tei­kia vie­šai). Sun­ku su­pras­ti kai ku­riuos jų veiks­mus ir tai iš tik­rų­jų ke­lia su­si­rū­pi­ni­mą.

Čia ga­li­ma pri­si­min­ti to­kį įdo­mų fak­tą, kaip prieš 5 me­tus ame­ri­kie­čių ka­ri­nio lai­vy­no Ra­mio­jo van­de­ny­no re­gio­ne va­das yra pri­si­pa­ži­nęs, kad ki­nai jam pa­sa­kė – pa­si­da­lin­kim Ra­mų­jį van­de­ny­ną, mes jį kon­tro­liuo­si­me Ki­ni­jos van­de­ny­no pa­kran­tė­se, o ame­ri­kie­čiai kon­tro­liuos sa­vo pu­sėje. Aki­vaiz­du, kad tie da­ly­kai per­si­smel­kia net­gi ne­ofi­cia­liuo­se, ne­for­ma­liuo­se po­kal­biuo­se.

Ir ki­tas da­ly­kas, kad „Ki­ni­jos ly­de­rių in­ten­ci­jos iš­liks iki ga­lo to­kios tai­kios“. Ar mes tin­ka­mai su­pran­ta­me tą ki­nų žo­dy­ną? Nes ki­nai bran­duo­li­nį at­gra­si­ni­mą (jei­gu pri­si­min­si­me se­nes­nius lai­kus) – pa­tį at­gra­si­ni­mą – su­vok­da­vo kaip nei­gia­mą ter­mi­ną, ka­dan­gi, jų po­žiū­riu, gra­sin­ti ki­tam sie­kiant ap­si­gin­ti – ne­ga­li­ma, tai ap­skri­tai yra ne­su­vo­kia­ma. Bran­duo­li­nis at­gra­si­ni­mas bu­vo tuo ir pa­rem­tas, kad aš gra­si­nu sa­vo ato­mi­niais gin­klais ki­tam, kad tu ma­nęs ne­pul­tum.

Va­ka­rie­čiams iš tik­rų­jų yra la­bai sun­ku per­pras­ti ki­nus, jie vi­siš­kai skir­ti­ngai mąs­to. Ką va­ka­rie­čiai ga­li da­ry­ti, tai sek­ti jau prak­ti­nius kon­kre­čius Ki­ni­jos veiks­mus, nes jų kal­ba ga­li bū­ti ne iki ga­lo ge­rai su­pran­ta­ma.

Tai ko­kia, Jū­sų ma­ny­mu, ga­lė­tų bū­ti at­ei­tis? Ko­kie tie karš­čiau­si taš­kai, di­džiau­sios pro­ble­mos, ku­rios ga­lė­tų su­kel­ti ka­ri­nius kon­flik­tus?

Taip, aš sa­ky­čiau, kad Ame­ri­kos ir Ki­ni­jos at­ve­ju la­bai ra­cio­na­liai ir lo­giš­kai mąs­tant sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad tos vals­ty­bės ga­lė­tų vie­na su ki­ta ka­riau­ti. Gal­būt fi­lo­so­fuo­jant taip bū­tų ga­li­ma prog­no­zuo­ti, kad kil­tų to­kia, kaip bu­vu­si So­vie­tų Są­jun­gos ir ame­ri­kie­čių, prieš­prie­ša – vie­na kurs kaž­ko­kias tech­no­lo­gi­jas, ki­ta ban­dys at­sa­ky­ti, vyks sa­vo­tiš­kos gin­kla­vi­mo­si var­žy­bos.

O kal­bant la­bai prak­tiš­kai, tai, pa­vyz­džiui, Tai­va­no at­ve­jis. Jei­gu Tai­va­nas stai­ga su­gal­vo­tų pa­skelb­ti ne­pri­klau­so­my­bę, ne­si­de­rė­ti su ki­nais, ga­lė­tų tap­ti ame­ri­kie­čių ir ki­nų ka­ri­nio su­si­dū­ri­mo vie­ta.

Ki­tas da­ly­kas yra tas, kad mes iš tik­rų­jų ne­ži­no­me, ko­kios ga­lė­tų bū­ti Ki­ni­jos ir Ja­po­ni­jos san­ty­kių vys­ty­mo­si per­spek­ty­vos. Ja­po­nai, žiū­rė­da­mi į si­tu­a­ci­ją re­gio­ne, ban­do stip­rin­ti sa­vo ka­ri­nę ga­lią, o ki­nai taip pat reiš­kia am­bi­ci­jas ir no­rą kon­tro­liuo­ti ne tik sa­vo te­ri­to­ri­nes jū­ros ri­bas, ta­čiau ir šiek tiek dau­giau. Taigi ame­ri­kie­čiams ga­li tek­ti pa­si­rink­ti, ar jie sto­vės nuo­ša­ly­je, ar ban­dys kaž­ko­kiu bū­du gra­sin­ti Ki­ni­jai. Ir kur ta­da bus ta ri­ba?

Jau yra bu­vęs toks skan­da­las, kad ame­ri­kie­čių lėk­tuv­ne­šis plau­kė, o ki­nų po­van­de­ni­nis lai­vas plau­kė ša­lia. Ame­ri­kie­čiai net ne­ma­tė, kad jis ten buvo. Va­di­na­si, ki­nai ir­gi nė­ra ka­riš­kai sil­pni. To­kių in­ci­den­tų ga­li dau­gė­ti ir ne­aiš­ku, koks bus jų at­gar­sis. Ka­ri­nis kon­flik­tas ga­li įsi­žieb­ti vien dėl to, kad bus pa­si­kei­tu­sios Ki­ni­jos am­bi­ci­jos. Gal iš prin­ci­po ji nu­spręs, kad at­ėjo tin­ka­mas lai­kas pa­keis­ti ga­lių pu­siau­svy­rą?

Jei­gu pa­si­žiū­rė­si­me, ką ki­nai sa­ko stra­te­gi­nė­se dok­tri­no­se, tai jie tei­gia no­rin­tys bū­ti pa­si­ruo­šę ka­riau­ti su ga­lin­giau­sio­mis pa­sau­lio vals­ty­bė­mis XXI a. vi­du­ry­je. Jei šiek tiek lai­ko iš­lauk­si­me iki XXI a. vi­du­rio, tai ga­li ki­nai ir pa­si­ryž­ti kaž­ko­kiems veiks­mams. Pa­vyz­džiui, Ru­si­jos at­ve­ju prog­no­zuo­ti, ar iš tik­rų­jų ame­ri­kie­čiai ir ru­sai su­si­rems, gal­būt šiek tiek sun­ku, nes at­ro­do, kad ame­ri­kie­čių dė­me­sys vi­sų pir­ma kryps­ta į Azi­jos Ra­mio­jo van­de­ny­no re­gio­ną. Ir ne­at­ro­do, kad ru­sams bū­tų kaž­kuo nau­din­ga ri­zi­kuo­ti įsi­ve­liant į kon­flik­tą Eu­ro­po­je.

O jei tai iš­si­vys­ty­tų į kon­flik­tą su ame­ri­kie­čiais, klau­si­mas, koks ap­kri­tai būtų ru­sų vaid­muo po­ten­cia­lia­me ame­ri­kie­čių ir ki­nų kon­flik­te? Pa­gal sis­te­mi­nę lo­gi­ką, iš tos te­ori­nės pu­sės, tai ru­sai tu­rė­tų steng­tis pa­lai­ky­ti ki­nus. Ta­čiau tai pri­klau­sy­tų nuo to, ką ame­ri­kie­čiai pa­siū­lys ru­sams ir ką ki­nai pa­siū­lys ru­sams. Ma­nau, kad tiek ki­nai, tiek ame­ri­kie­čiai nė­ra ak­li, jie ma­to, ko­kia si­tu­a­ci­ja vys­to­si, kad įtam­pa di­dė­ja. Ir vi­si ban­dys už­si­tik­rin­ti vie­no­kį ar ki­to­kį Ru­si­jos vaid­me­nį.

Iš da­bar­ti­nės po­li­ti­kos at­ro­do, kad ru­sai ir ki­nai yra ne­iš­ski­ria­mi drau­gai, ku­rie net­gi ku­ria ben­dras įmo­nes, plė­to­ja ben­dras tech­no­lo­gi­jas. At­ro­do, kad yra šiek tiek dau­giau ga­li­my­bių, kad ru­sai pa­lai­kys ki­nus. Na, ir to­kiu at­ve­ju, mū­sų lau­kia įdo­mūs lai­kai. Tos ten­den­ci­jos yra ga­nė­ti­nai ne­ra­mi­nan­čios.

No­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad mes po Šal­to­jo ka­ro gal­vo­jo­me, jog ka­ri­nė ga­lia nie­ko ne­reiš­kia, vis­kas pa­si­bai­gė. Re­mian­tis Fran­ciu Fu­ku­y­a­ma, ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad at­ėjo de­mo­kra­tijos lai­kai, Va­ka­rų pa­sau­lis nu­ga­lė­jo, is­to­ri­ja pa­si­bai­gė, ne­bus ka­ri­nių kon­flik­tų. Da­bar, žiū­rint į tuos ga­lių žai­di­mus, mes ne­ga­li­me bū­ti to­kie užtikrinti.

Ko­kią ga­lų ga­le jie tu­rės reikš­mę Lie­tu­vai?

Ši­to vals­ty­bių su­si­dū­ri­mo mes tai­p pat bū­si­me pa­veik­ti. Kiek ame­ri­kie­čiai, jei toks kon­flik­tas bus, iš­lai­kys įsi­pa­rei­go­ji­mą Eu­ro­pai, koks bus ru­sų vaid­muo, kaip jie elg­sis Eu­ro­po­je, jei­gu ame­ri­kie­čiai vi­su ka­ri­niu svo­riu pa­links į Ki­ni­ją – tai ke­lia daug įdo­mių pa­mąs­ty­mų.

Informacijos šaltiniai – LRT ra­di­jo lai­da „Ry­to gar­sai“, LRT.lt bei „XXI amžius“

2013.01.14


Prisijunkite prie diskusijos