Maironis sukūrė poetinę Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, viziją


Print

Lie­tu­vos Sei­mo pa­skelb­ti Mai­ro­nio me­tai bai­gė­si. Šios die­nos kul­tū­ros žmo­nės, jau­ni ir vy­res­ni, sa­vaip pra­ne­ša Sei­mui, kad di­džio­ji Mai­ro­nio me­tų pro­gra­ma iš es­mės bu­vo įvyk­dy­ta.

Žmo­gaus pa­sau­lis, kaip mes vi­si su­vo­kia­me, yra dau­gia­ly­pis ir dau­giak­lo­dis. Mes su­ka­mės sa­vo kas­die­ny­bė­je, sa­vo dar­buo­se ir rū­pes­čiuo­se, o už mū­sų su­ka­si ga­lin­ges­ni ra­tai, stip­res­nė jė­ga, ku­ri ga­liau­siai vis­ką su­sta­to į vie­tas. Mai­ro­niui at­ro­dė, kad ta di­džio­ji jė­ga yra is­to­ri­ja, to­dėl la­bai daug dė­me­sio sky­rė jai.

Šian­dien, mi­nė­da­mi di­džiuo­sius kū­rė­jus ir Mai­ro­nį, mes ieš­ko­me ar­gu­men­tų kul­tū­rai, mes no­ri­me su­pras­ti, ko­dėl, dėl ko at­si­tin­ka taip, kad kul­tū­ros var­dai pra­ėjus šimt­me­čiams iš­lie­ka gy­vi ir svar­būs. Mi­nė­da­mi di­dži­ą­sias su­kak­tis mes at­nau­ji­na­me kul­tū­ros ar­gu­men­tus. Ir Lie­tu­vos Sei­mas, at­ski­rai pa­gerb­da­mas Mai­ro­nį, jo 150-ąjį ru­de­nį, iš tie­sų pri­si­de­da prie kul­tū­ros ar­gu­men­tų.

Taip, Mai­ro­nis yra vie­nas di­džių­jų Lie­tu­vos kul­tū­ros žmo­nių, vie­na iš pa­grin­di­nių šak­nų. Nė vie­nas kū­rė­jas ne­pa­sie­kia sa­vo aukš­tu­mų ne­tap­da­mas sa­vo­sios tau­tos, sa­vo­sios kal­bos, kul­tū­ros ar­gu­men­tu. Di­džiai­siais sa­vo kū­rė­jais kul­tū­ra ar­gu­men­tuo­ja sa­ve, sklei­džia sa­vo pras­mę ir sa­vo bū­ti­ny­bę. Kei­čia­si tau­tų ir vals­ty­bių da­ri­niai, san­tvar­kos, o kul­tū­ra net tais at­ve­jais, kai ken­čia prie­spau­dą ir prie­var­tą, iš­lie­ka vis ta pa­ti.

Mai­ro­nis yra vie­nas svar­bių­jų mū­sų kul­tū­ros gran­džių. Jis per­ra­šo, per­ku­ria is­to­ri­nę Lie­tu­vą, Lie­tu­vos Di­dži­ą­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę, per­ei­na lie­tu­vių ir len­kų uni­jos lai­ką, net­gi iš­ban­do len­kų kal­bą, kaip sa­vo kū­ry­bos kal­bą. Mai­ro­nis su­bli­muo­ja auš­rą, anks­ty­vą­jį lie­tu­vių ro­man­tiz­mą, pa­ke­lia jį iki stip­rių­jų aist­rų, iš­gy­ve­ni­mų ir pri­ar­ti­na prie to lyg­mens, ku­rį, rem­da­ma­sis ir is­to­ri­ne Lie­tu­va, ro­man­tiz­mui, tu­rin­čiam ir Vil­niaus var­dą, su­tei­kia A. Mic­ke­vi­čius.

Kaip Lie­tu­vos kul­tū­ros ar­gu­men­tas, Mai­ro­nis at­lie­ka jun­gia­mą­jį vaid­me­nį – po­ezi­jo­je su­ku­ria pa­ti­ki­mą til­tą tarp is­to­ri­nės Lie­tu­vos, tarp to, ką yra įpras­ta va­din­ti pra­ei­ti­mi, ir da­bar­ties, ku­rią ga­li­me su­vok­ti kaip šių die­nų lai­ką. Mai­ro­nis įei­na į tą Lie­tu­vai lem­tin­gą lai­ką, ku­ris tu­rė­jo iš­ves­ti lie­tu­vių tau­tą į mo­der­nių­jų tau­tų ap­si­spren­di­mo, tau­tų ly­gia­tei­sio įsi­tvir­ti­ni­mo is­to­ri­jo­je epo­chą. Mai­ro­nį tei­sė­tai va­di­na­me lie­tu­vių tau­ti­nio at­gi­mi­mo po­etu ir na­cio­na­li­nio iš­si­va­da­vi­mo dai­niu­mi. Jis ra­gi­no tau­tie­čius į ku­ria­mą­jį dar­bą, kė­lė dva­sią, for­ma­vo ben­drą­jį nu­si­tei­ki­mą, ti­kė­ji­mą at­ei­ti­mi, auš­ra, sau­lė­te­kiu.

Mai­ro­nis kū­rė Lie­tu­vos is­to­ri­ją ir kaip po­eti­nę is­to­ri­ją, Lie­tu­vos ge­og­ra­fi­ją, ir kaip po­eti­nę ge­og­ra­fi­ją, brė­žė di­džių­jų Lie­tu­vos upių li­ni­jas – Ne­mu­no, Ne­vė­žio, Du­by­sos, Ne­ries. Mai­ro­nis įtvir­ti­no žvilgs­nį nuo aukš­tų­jų kal­nų. Mai­ro­niui, kaip ir A. Ba­ra­naus­kui, Lie­tu­va yra aukš­tu­mų, kal­nų ša­lis, ša­lis, ku­ri duo­da at­ra­mą žvilgs­niui iš aukš­tai. Mai­ro­nio kal­nai – Ge­di­mi­no, Bi­ru­tės, Med­vė­ga­lio, Pu­nios, Šat­ri­jos. Di­džio­sios Mai­ro­nio per­so­ni­fi­ka­ci­jos – Vil­niaus, Tra­kų pi­lies, bet ir ypa­tin­gas sū­niš­kas gim­tų­jų vie­tų ma­ty­mas: „Šat­ri­ja – tu, se­nu­te, mei­li, per tiek am­žių iš aukš­to žiū­rė­jus, daug, oi, daug, ap­sa­ky­ti ga­li apie mū­sų di­džius pra­no­kė­jus“ („Šat­ri­jos kal­nas“).

Kul­tū­ros ta­pa­ty­bę la­biau­siai le­mia kal­ba ir kraš­to­vaiz­dis, kad ir kaip tai at­ro­dy­tų ne­ti­kė­ta. Pir­mi­niai kul­tū­ros mo­de­liai sly­pi kraš­to­vaiz­dy­je, ir Mai­ro­niui bu­vo la­bai pa­pras­ta ir pa­ti­ki­ma pa­sa­ky­ti, kad gam­ta yra kny­ga, su­jun­gian­ti gam­tą ir kul­tū­rą. Mai­ro­nio kraš­to­vaiz­dis ne tik ma­to­mas pa­vir­šiu­je, jis yra tri­ma­tis, kaip ir žmo­gaus pa­sau­lis, kaip ir kul­tū­ra. Mai­ro­nio po­ezi­jos aukš­tis – aukš­ti val­do­vai, aukš­ti kal­nai, plo­tis – „įsi­su­pus pla­čiai“, gy­lis, jau ir dva­sios me­ta­fi­zi­nis gy­lis – „jo gi­lią min­tį te­ži­no Die­vas“.

Žvel­giant į ben­drą eu­ro­pi­nę Mai­ro­nio epo­chą iš Lie­tu­vos, ją bū­tų ga­li­ma api­bū­din­ti kaip są­mo­nin­gų­jų pa­si­rin­ki­mų epo­chą. Mai­ro­nis bu­vo Eu­ro­pos žmo­gus. Jau­tė­si jo­je tvir­tai, ne­bi­jo­jo. Pa­sau­lio po­emą „Jau­no­ji Lie­tu­va“ už­bai­gė Švei­ca­ri­jo­je, o po­emo­je „Mū­sų var­gai“, baig­to­je 1920 me­tais, tu­rin­čio­je pa­an­traš­tę „Ke­ly į ne­pri­klau­so­my­bę“, ap­rė­pia­mas lai­kas nuo pir­mų­jų tau­ti­nės są­mo­nės pa­bu­di­mų iki ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų ir pir­mo­jo Sei­mo.

Įdo­mu, kad Mai­ro­niui rū­pi ne tik Lie­tu­va, bet ir Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro nu­a­lin­tos Eu­ro­pos li­ki­mas. Mai­ro­nį jau­di­na klau­si­mas, ką Eu­ro­pa pa­si­rinks, kaip ras sa­vo ke­lią. Bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad Mai­ro­nis tar­si ma­tė šian­die­nos Eu­ro­pą, bent jau pra­na­ša­vo tą šian­die­ną: „Gal lai­kai ne­to­li­mi, kad bus Eu­ro­poj ren­ka­mi di­džios res­pub­li­kos at­sto­vai į ben­drą Sei­mą nuo tau­tų, vi­sų be sky­riaus pa­šauk­tų iš­ny­kus tarp­tau­ti­nei ko­vai“.

Mai­ro­nis ra­gi­no Lie­tu­vą la­biau įsi­tvir­tin­ti tarp ki­tų tau­tų kul­tū­ros bū­du ra­gin­da­mas: „Į ei­lę stok gre­ta ki­tų Eu­ro­poj val­dan­čių tau­tų ir nešk kul­tū­rai sa­vo da­lį“. Tai­gi svar­biau­sias da­ly­va­vi­mo tau­tų ben­dri­jo­je ke­lias yra per kul­tū­rą. Jos ar­gu­men­tai yra sva­riau­si. Tos Mai­ro­nio pa­mo­kos ne­tu­ri­me už­mirš­ti. Su­dė­tin­gu lai­ku, kai rei­kė­jo Lie­tu­vai ap­si­spręs­ti dėl bu­vu­sių są­jun­gų su­tar­čių, kal­bų, Mai­ro­nis rin­ko­si sa­vą­ją Lie­tu­vą – et­ni­nę, pri­gim­tą­ją ir is­to­riš­kai ją ap­ri­bo­jo, at­sky­rė nuo bu­vu­sių įsi­pa­rei­go­ji­mų.

1918 m. va­sa­rio 16 d. ak­tas ju­ri­diš­kai įtei­sins Lie­tu­vos et­ni­nį at­ski­ru­mą, o pir­mas žings­nis šia lin­kme po­ezi­jo­je yra ženg­tas Mai­ro­nio. Bū­tų ga­li­ma sa­ky­ti, kad Mai­ro­nis su­kū­rė Lie­tu­vos po­eti­nę vi­zi­ją kaip sa­va­ran­kiš­kos vals­ty­bės vi­zi­ją ir net­gi po­eti­nį kū­ną, ku­rį vė­liau re­a­li­za­vo jau po­li­ti­niai do­ku­men­tai. Tai­gi Va­sa­rio 16-osios ak­tu įtei­sin­tas ir pra­dė­tas Lie­tu­vos po­li­ti­nio kū­no kū­ri­mas ir įtvir­ti­ni­mas, ku­ris kad ir su sun­kio­mis per­trau­ko­mis ir kom­pli­ka­ci­jo­mis te­be­si­tę­sia iki šiol, ir ti­kė­ki­me, tę­sis, ne­at­ski­ria­mai yra su­si­jęs su Mai­ro­nio var­du.

Ar­tė­ja­me prie Va­sa­rio 16-osios ak­to šimt­me­čio. Mi­nė­da­mi jį, mi­nė­si­me ir Mai­ro­nį, ir vie­no iš svar­bių­jų Lie­tu­vos him­nų – „Lie­tu­va bran­gi“ – šimt­me­tį, at­ei­sian­tį 1920 me­tais. Gal­vo­da­mi apie sa­vo po­li­ti­nę kul­tū­rą, nuo­lat tu­ri­me pri­si­min­ti ir Mai­ro­nį – krikš­čio­niš­ko po­li­ti­nio vei­ki­mo do­ku­men­tų kū­rė­ją, vi­suo­me­nės kri­ti­ką, ašt­rių po­li­ti­nių sa­ty­rų kū­rė­ją.

Tu­ri­me su­pras­ti, kad tau­ta privalo tu­rė­ti sa­vo kri­tiš­kų žvilgs­nių. Bet ne­tu­ri­me šian­dien su­ab­so­liu­tin­ti to kri­tiš­ko žvilgs­nio, lai­ky­ti jį pa­čiu ak­tu­a­liau­siu. Nie­ka­da ne­tu­ri­me už­mirš­ti, kad Mai­ro­nio ak­tu­a­lu­mas yra jo, kaip lie­tu­vių ly­ri­kos kla­si­ko, lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­ko aukš­čiau­sios kū­ry­bos vir­šū­nės – „Už­mi­go že­mė“, „Nuo Bi­ru­tės kal­no“, „Vil­nius“. Pa­mi­nė­jo­me „Vil­nių“ ir pa­mi­nė­jo­me „Bi­ru­tės kal­ną“ ir tik vie­na trum­pa li­ni­ja tu­ri­me su­jung­ti Mai­ro­nio žvilgs­nį, ku­ris ėjo nuo svar­biau­sių sak­ra­lių­jų Lie­tu­vos cen­trų – nuo Bi­ru­tės kal­no Pa­lan­go­je iki Ge­di­mi­no kal­no Vil­niu­je. Tai – Mai­ro­nio po­eti­nė li­ni­ja.

Mai­ro­nis vie­nas pir­mų­jų pa­gal sa­ky­mo įtai­gą ir pir­ma­sis pa­grin­dė gim­to­sios kal­bos svar­bą mo­ra­li­nei, pi­lie­ti­nei ir po­li­ti­nei są­mo­nei bei su­kū­rė pa­trio­ti­nės lai­ky­se­nos is­to­ri­jos aki­vaiz­do­je apo­te­o­zę griež­tai ir aiš­kiai teig­da­mas, kad „tas ne lie­tu­vis, ku­ris Tė­vy­nę bai­liai kaip kū­di­kis ap­leis, kur­sai pa­mins, ką bo­čiai gy­nė per am­žius mil­ži­nų ke­liais“.

Be abe­jo, tai – pa­trio­ti­nis pa­to­sas, ku­ris yra su­si­jęs su is­to­ri­ja, su is­to­ri­jos si­tu­a­ci­ja, bet ki­taip ne­bū­na. Is­to­ri­jo­je ir da­bar­ty­je vei­kia ta pa­ti vi­di­nė ener­gi­ja, ku­ri ne­ma­to­mais bū­dais vei­kia ir tau­tų li­ki­mus. Mai­ro­nis mū­sų da­bar­čiai yra su­telk­tas ki­tų di­de­lių var­dų – Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no, ku­rio 120-osios me­ti­nės tuoj pat po Nau­jų­jų me­tų, per Tris Ka­ra­lius; pro­fe­so­rės Van­dos Za­bors­kai­tės, pa­ra­šiu­sios pir­mą­ją mo­nog­ra­fi­ją apie Mai­ro­nį ir mū­sų lai­kui – ma­no kar­tai, anks­tes­nei ir šiek tiek vė­les­nei – iš tie­sų pri­ar­ti­nu­siai Mai­ro­nio di­dy­bę ir įpa­rei­go­ju­siai to­liau rū­pin­tis Mai­ro­nio kū­ry­ba, jo au­to­ri­te­tu ir jo ar­gu­men­tais.

Ati­da­rant pa­ro­dą gir­dė­jo­me gra­žią V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no ci­ta­tą apie tai, kad Mai­ro­nis jo kar­tai ir ki­toms bu­vo dau­giau ne­gu po­etas. Tas dau­giau yra įma­no­ma tik ta­da, kai jis iš­ky­la iš po­eto ga­lios, pa­čią sa­ve tar­si pra­au­gan­čios, reiš­kia bu­vi­mą vi­suo­se es­mi­niuo­se sa­vo tau­tos klau­si­muo­se, pir­miau­sia kal­bos, is­to­ri­jos ir kul­tū­ros.

Sun­kia­jam ne­lais­vės lai­kui Mai­ro­nis reiš­kė sak­ra­lu­mo iš­li­ki­mą, Šven­tos kny­gos ga­li­my­bę bū­ti ir vie­šo­je vie­to­je su­teik­ti Šven­tos gies­mės gie­do­ji­mo ga­li­my­bę.

Baig­da­mi Mai­ro­nio me­tus ir ap­žvelg­da­mi vis­ką, kas bu­vo pa­da­ry­ta, ką ga­lė­jo­me iš­girs­ti, šian­dien, ro­dos, ir tu­ri­me pa­grin­do sa­ky­ti, kad yra Mai­ro­nis, kad yra ir bus Lie­tu­va. Kol bus Lie­tu­va, bus ir Mai­ro­nis.

Teksto autorė – prof., ha­bil. hu­man. m. dr. Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė-Pa­ke­rie­nė.

(Kal­ba, pa­sa­ky­ta gruo­džio 13-ąją Sei­me, Jo­no Ma­čiu­lio-Mai­ro­nio 150-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių mi­nė­ji­me)

2013.01.13


Prisijunkite prie diskusijos