Minint 50-ąsias Džono Kenedžio nužudymo metines, kai JAV prisimena tą dramatišką įvykį, dėmesio centre vėl atsidūrė Li Harvi Osvaldo buvimo SSSR aplinkybės. Taip rašo, pavyzdžiui, The Christian Science Monitor korespondentai Fredas Veiras ir Maikas Ekelis.
Štai kaip aprašo bendravimą su Li Harvi Osvaldu būsimasis pirmasis nepriklausomos Baltarusijos vadovas Stanislovas Šuškevičius, kuriam 1961 metais Minsko gamyklos vadovybė pavedė mokyti amerikietį rusų kalbos. „Jis buvo tipiškas kareiva, ir aš neradau su juo nieko bendro. Rusiškai jis tada kalbėjo pakenčiamai. Iš viso mes tada turėjome kokius 10 užsiėmimų, paskui liovėmės bendrauti. Tada aš labiausiai krimtausi, kad jam paves gaminti mano suprojektuotą įrenginį, nes šaltkalvis jis buvo siaubingas“.
„Kai vėliau aš sužinojau apie Kenedžio nužudymą ir kad į tai įpainiotas L.H.Osvaldas, buvau šokiruotas, – pasakojo žurnalistams S.Šuškevičius. – Net pamaniau: kaip aš galėjau prarasti susidomėjimą tuo žmogum? Gal aš visiškai nepažįstu žmonių?“
Li Harvi Osvaldas pirmą kartą atvyko į SSSR 1959 metų spalį, sakoma straipsnyje. Iš pradžių sovietų valdžia netroško priimti dėmesio neverto amerikiečio, bet jis pats save sužalojo, ir tada atgal išvažiuoti buvo neįmanoma.
„Išdavė jam dokumentus kaip asmeniui be pilietybės, neleido pasilikti Maskvoje, o išsiuntė į Minską, – prisimena buvęs KGB pulkininkas Olegas Nečiporenka, kuris vėliau susitiko su Osvaldu Sovietų ambasadoje Mechike. – Jam suteikė butą, darbą, bet jis visą laiką buvo kontroliuojamas specialiųjų tarnybų“.
Netrukus Osvaldui įgriso net pagal sovietinius mastus nuobodus gyvenimas Minske. 1962 metų viduryje jis paprašė leidimo grįžti į Jungtines Valstijas kartu su žmona Marina Prusakova, ir Sovietų valdžia tam netrukdė.
Tačiau ne tai, o netikėtas Osvaldo pasirodymas Kubos ir Sovietų ambasadose Mechike 1963 metų rugsėjy turėjo sukelti Amerikos tyrėjų įtarimus, mano publikacijos autoriai.
Pasak O.Nečiporenkos, Osvaldas pasirodė ambasadoje ir pareikalavo vizos sugrįžimui į SSSR, bet gavo neigiamą atsakymą. Kitą dieną jis grįžo su revolveriu ir pareiškė, kad jį medžioja FTB.
„Paskui jis sakė, kad priverstas vaikščioti ginkluotas ir kad jei jo gyvybei kas nors grės, jis bus priverstas gintis, – tęsia buvęs čekistas. – Jis nesakė, prieš ką panaudos ginklą, neminėjo jokių pavardžių“.
O.Nečiporenka pranešė apie Osvaldo vizitus į Maskvą, bet atsakymą gavo jau po Dž.Kenedžio nužudymo.
Kaip pasakojo Nikitos Chruščiovo sūnus Sergejus, žinia apie Dž.Kenedžio mirtį sukėlė šoką Kremliuje: Sovietų vadovybė būgštavo, kad amerikiečiai iškart viskuo apkaltins Maskvą.
„Tai kėlė nerimą mano tėvui, ir jis paskambino KGB vadovui Vladimirui Semičiastnui ir paprašė suruošti visus dokumentus apie Osvaldą. V.Semičiastnas pranešė, kad SSSR ir KGB niekaip nebuvo susiję su Osvaldu“, – pasakoja generalinio sekretoriaus sūnus.
Dešimtajame dešimtmetyje išslaptintuose FTB dokumentuose sakoma, kad nužudyto prezidento laidotuvėse Sovietų delegacijos vadovas Anastasas Mikojanas priėjo prie Žaklinos Kenedi pareikšti užuojautos. Sergejus Chruščiovas praneša, kad URM vadovas Andrejus Gromyka norėjo pagal protokolą pasiųsti į ceremoniją ambasadorių. „Mano tėvas pasakė: "Ne, negalima kaip įprasta, siųsti ambasadoriaus, šiuo atveju reikia siųsti kai ką aukštesnio rango".
Tėvas svarstė, ar nevažiuoti pačiam, bet nusprendė: „Ne, tai gali būti nelabai gerai abiem šalims“, todėl nusprendė, tegul važiuoja mano pirmasis pavaduotojas Mikojanas, puikus diplomatas“.
„Kenedis buvo gražus, protingas, žavus žmogus, paliekantis stiprų įspūdį. „Tada mes nežinojome jo trūkumų, – prisimena rusų istorikas Rojus Medvedevas. – Pamenu, vienas partijos CK bendradarbis užėjo pas mane po nužudymo ir pasakė: „Jis buvo per geras šitam pasauliui“.
Nuotraukoje: JAV prezidentas Džonas Kenedis.
Šaltinis: The Christian Science Monitor
2013.11.25
