Kaip buvo saugojamas Stalinas? Ar SSRS diktatorius pagarbiai žvelgė į savo sargybą? Ar Stalino asmens sargybiniai mėgavosi privilegijomis? Ar tiesa, jog prieš Staliną nebuvo surengta nė vieno pasikėsinimo?
Į šiuos klausimus atsako buvęs Stalino asmens sargybinis Vladimiras Vasiljevas, diktatorių saugojęs nuo pavojų ilgus aštuonerius metus. Interviu paskelbtas laikraštyje “Soveršenno sekretno”. Interviu autorius – buvusio asmens sargybinio sūnus Andrėjus Vasiljevas. Publikacija pavadinta “Žmogus iš “deviatkos”. Savo skaitytojams pateikiame keletą įdomesnių epizodų iš to interviu. Ar galima tikėti tuo, ką tvirtina buvęs SSRS saugumietis, – tegul sprendžia kiekvienas skaitytojas asmeniškai.
1939-aisiais Vladimirą Vasiljevą pašaukė į Raudonąją Armiją. Tarnauti iš pradžių teko Felikso Dzeržinskio vardo Ypatingosios paskirties divizijoje. Kodėl pakliuvo būtent į F.Dzeržinskio diviziją, sunku pasakyti. Karinei komisijai, matyt, patiko puikūs fiziniai V.Vasiljevo duomenys.
Pašauktas į RA jaunasis Vladimiras netrukus atsidūrė Suomijos karo fronte. Ten buvo lengvai sužeistas. Antrojo pasaulinio karo metais irgi nesėdėjo užnugaryje. Frontuose gijo neįkainuojamos karinės patirties. Tačiau teturėjo seržanto laipsnį. Sulaukti paaukštinimo trukdė išsilavinimo spragos. Prisiminti Antrojo pasaulinio karo metų niekad nemėgo. Sūnui tėra pasakojęs tiek: kad apie karą prirašyta daug melo, kad daug nuostolių patirta dėl vadų ir kareivių nepatyrimo, kad būta daug netvarkos, nesusikalbėjimo. Žodžiu, heroizmą skatino ne tiek patriotiškumo, kiek beviltiškumo jausmas. O apie heroiką, jo manymu, iš viso nėra ko šnekėti. Heroiką sugalvojo tie, kurie karo nematė savo akimis. Knygų apie karą ilgokai neskaitė. Skaitė tik tas, kurias parašė buvę kareiviai ir karininkai, kovęsi pirmosiose fronto linijose.
Į klausimą, kodėl 1943-aisiais metais išsikvėpė Vokietijos armijos kovingumas, V.Vasiljevas sūnui yra paaiškinęs maždaug taip: “Vokiečiai palūžo psichologiškai, jie labai daug žudė. O žudyti daug ir ilgą laiko tarpą – labai sunku, jei tik tu – ne psichopatas. Štai jie ir pavargo, išsikvėpė…”
1943-aisiais V.Vasiljevas išsiunčiamas mokytis į specialiuosius karininkų kursus. Ten pramoko visko: ir topografijos meno, ir sprogmenų gamybos, ir sambo veiksmų, ir šaudymo iš automatų, pistoletų, revolverių…
Štai tada viskas ir prasidėjo. Maždaug šimtas būsimųjų karininkų buvo nugabenti į Teheraną saugoti Teherano konferencijos dalyvių. Tarp nusiųstųjų buvo ir V.Vasiljevas. Jis buvo perrengas civiliais drabužais, gavo ginklų. Apart fronto nieko nemačiusiam jaunuoliui miestas paliko neišdildomą įspūdį. Miestas – didelis, žmonių papročiai visai kitokie nei Rusijoje, apsirengimas – kuo įvairiausias. Tačiau grožėtis Teheranu neteko. Įtampa buvo didelė. Jiems buvo pranešta, esą kontržvalgyba turinti žinių apie galimą pasikėsinimą į konferencijos dalyvius. Pasikėsinimą neva rengia profesionaliai parengti vokiečių diversantai. V.Vasiljevui teko saugoti vilas, kuriose apsistojo JAV, Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos vadovai. Jis privalėjo slampinėti netoli vilų apsimesdamas atsitiktiniu nuobodžiaujančiu praeiviu, apžiūrinėjančiu miestą. Ten jis pirmą kartą ir išvydo Staliną. Tiesa, iš toli.
Po Teherano konferencijos – vėl frontas. V.Vasiljevas tarnavo kontržvalgyboje. Apie dešimt sykių parašiutu buvo permestas į Baltarusiją pas raudonuosius partizanus. Padėjo organizuoti vokiečių traukinių sprogdinimus. Po to buvo permestas į tuometinę Jugoslaviją vaduoti į apsupimą pakliuvusio Broz Tito. Grupė, kuriai priklausė V.Vasiljevas, išgelbėjo Broz Titą. Atsidėkodamas Jugoslavijos vadovas jam asmeniškai įteikė ordiną. Tačiau tuo ordinu V.Vasiljevas neturėjo galimybės pasipuikuoti. Mat Stalinas netrukus rimtai susipyko su Broz Tito, ir iš visų, gavusiųjų Jugolsavijos prezidento ordinus, apdovanojimai buvo atimti. Tiksliau tariant, – konfiskuoti.
1945-aisiais V.Vasiljevas buvo pasiųstas saugoti Potsdamo konferencijos dalyvių. Jam teko saugoti vilą, kurioje gyveno JAV delegacija. Potsdamo konferencijoje, skrtingai nei Teherane, jau nebuvo sunku, pavojinga ir įtempta. Kontržvalgai jau turėjo šiek tiek laisvo laiko, galėdavo išlenkti ir vieną kitą taurelę. Tačiau alkoholiu nepiktnaudžiavo, nes vadovybė tokių dalykų netoleravo. Tiesa, sykį Geringo viloje, neturėdami ką veikti, pašaudė į vazas. Šitaip pamiklino ranką. Jei vadovybė būtų sužinojusi, galbūt būtų sulaukę priekaištų. Bet vadovybė nesužinojo.
Vos tik baigėsi Potsdamo konferencija, V.Vasiljevas buvo paskirtas Stalino asmens sargybiniu. Tiksliau tariant, pakliuvo į vadinamąjį devintuką – grupę, kuri nuolat būdavo šalia Stalino. Toji “deviatka”, jų žargonu tariant, buvo sudaryta iš septynių asmens sargybinių, grupės vadovo ir vairuotojo. Iš viso asmens sargybinių, V.Vasiljevo žodžiais tariant, buvo 35 karininkai. O išorės sargybinių – dar daugiau. Josifas Stalinas iš viso turėjo 200 sargybinių, kurie nuolat buvo šalia jo.
Tuometinis SSRS lyderis daugiausiai laiko praleisdavo Kuncevo viloje prie Maskvos. Į ją vedė vienintelis kelias, kuriame dieną naktį patruliavo milicininkų būriai. Miške, supusiame vilą, taip pat knibždėte knibždėjo saugumiečių. Stalino vila buvo apsupta net dviem aklinais žiedais. Viename žiede, sudarytame iš 5 metrų aukščio tvorų, lakstė vokiečių vilkšuniai. Kitas žiedas – tai vadinamasis fotoblokas, parsivežtas iš Vokietijos. To fotobloko veikimas nesudėtingas, bet veiksmingas. Nuolat padėtį keičiantys lazerio spinduliai, užkliuvę tegul ir už kiškio ar ežio, čia pat duodavo ženklą “aliarmas”. Po to vilą supo dar viena beveik penkių metrų aukščio tvora su angomis šaudymui. Prie kiekvienos angos – po iki dantų ginkluotą saugumietį.
Stalinas nėmėgdavo keliauti. Būdamas Maskvoje jis važiuodavo tik į Kremlių ir atgal į Kuncevo vilą. Daugiau niekur. Važiuojantį į Kremlių ar iš Kremliaus Staliną lydėdavo du šarvuoti automobiliai. Tą maršrutą nuo Kremliaus iki vilos apsaugoti nebuvo sunku. Kebliausia būdavo, kai Stalinas sumanydavo išvykti į Krymą ar Kaukazą atostogų.
Tokias išvykas jis rengdavo ne rečiau kaip kartą per metus. Važiuodavo traukiniu. Visos pakeliui pasitaikiusios geležinkelio stotys tuomet būdavo apsupamos saugumo. Visas kelias saugomas milicininkų, kurie būdavo sustatomi maždaug kas kilometrą. Priekyje važiuodavo apsaugos traukinys. Iš paskos – dar vienas apsaugos traukinys. Visi traukiniai, tiek tas, kuriame važiuodavo pats Stalinas, tiek apsauginiai, buvo šarvuoti. Traukiniai teturėjo vieną silpnąją vietą – stogą. Todėl V.Vasiljevas ir jo komanda labiausiai nervindavosi, kai traukinys turėdavo važiuoti po tiltais. Stalino asmens sargybiniams vadovybė buvo pareiškusi, esą nuo vieno iš tokių tiltų ant traukinio gali būti numesta bomba. Kas ir kodėl gali numesti sprogmenį, – neaiškino. Užteko paaiškinimo, jog būtent tokiu būdu gali būti surengtas pasikėsinimas
Asmens sargybinių komanda, kuriai priklausė V.Vasiljevas, dėvėjo kariškas uniformas. Visi kiti rengėsi kaip civiliai. Civiliškai apsirengusieji savo automatus slėpė smuikų futliaruose. Todėl kartais situacija atrodydavo komiškai: Staliną lydi raumeningi, pasitempę … muzikantai.
Pasak V.Vasiljevo, netiesa, kad Stalinas nemėgo prabangos. Dar ir kaip mėgdavo. Jo rengiamos puotos ir vaišės trukdavo po keletą parų. Pats Stalinas alkoholio gerdavo labai mažai – išskirtinai tik raudono sauso gruziniško vyno. Bet svečius versdavo gerti prabangiausius gėrimus iki sąmonės netekimo. Vėliau asmens sargybiniams tekdavo išnešti po stalu besivoliojančius svečius. Stalai visuomet lūždavo nuo įvairiausių skanėstų.
Kartą, nieko neperspėjęs, vienų tokių išgertuvių metu Stalinas nusprendė paplaukioti garlaiviu po ežerą. Asmens sargybiniai vos spėjo sušokti į kitą garlaivį. Bet garlaivis, kuriuo plaukė sargybiniai, buvo daug lėtesnis. Ir V.Vasiljevas su ginklo draugais atsiliko nuo laivo, kuriuo plaukė “SSRS generalisimus”. Kaip tik tuo metu ir didelė audra kilo, garlaivius ėmė rimtai siūbuoti. Bet, laimė, laivai neapsivertė ir niekas nenuskendo. O Stalinas nepyko, kad apsauga šį kartą nespėjo paskui jį.
Ar Stalinas sirgo persekiojimo manija? Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Šią mintį nuolat kurstė Lavrentijus Berija. Taip, Stalinas žinojo, kad turi daug priešų, kad daug kas jo nekenčia ir norėtų jam atkeršyti, jei tik galėtų. Už nužudytus artimuosius ar prarastą valdžią. Pasikėsinimo į Stalino gyvybę laukta, jam ruoštasi. Niekas net neabejojo, kad į Staliną gali būti bent jau pamėginta šauti ar mesti bombą. Taigi nerimo, įtampos būta. Tačiau ar ją galima vadinti paranoja? Įspūdis kartais susidarydavo toks, kad pasikėsinimo labiausiai bijojo ne Stalinas, o L.Berija. Ar pats Stalinas labai bijojo pasikėsinimo, – nežinoma.
Kai kurių konferencijų metu neišvengta kuriozinių nesusipratimų. Štai kad ir iškilmės Didžiąjame Maskvos teatre. SSRS lyderį saugojusios tarnybos vadovavosi tokiomis proporcijomis: trys svečiai ir vienas saugumo darbuotojas. Todėl V.Vasiljevui ir jo komandai kai kada tekdavo apsimesti net padavėjais. Štai Miša Klopovas iš vadinamosios “deviatkos”, vaizduodamas padavėją, negrabiai atidarė šampano butelį ir … nuo galvos iki kojų aplaistė vieno aukšto pareigūno žmoną. Bet dėl to niekas nesupyko ir jokių pretenzijų niekam nepareiškė. Tas nesusipratimas atsitiko per Stalino septyniasdešimtmečio iškilmes.
Pasakodamas savo sūnui apie asmens sargybinio darbo subtilybes V.Vasiljevas pabrėžė, jog laisvalaikio “deviatka” beveik neturėdavo. Visą laisvalaikį surydavo treniruotės. Tačiau ilgainiui jie rasdavo laiko ir skaitymui. Skaitydavo Balzaką, Dikensą, Floberą… Žodžiu, jie nebuvo tie kariškiai, kurie per visą savo gyvenimą tebuvo perskaitę trumpąją komunistų partijos programą ar karinį statutą. Tarp “deviatkos” narių nusistovėjo draugiški, bičiuliški santykiai. Nebuvo priešpriešos, konkurencijos, apkalbų, skundimų.
Tuo tarpu pats Stalinas į savo asmens sargybinius žiūrėjo greičiau paniekinančiai nei draugiškai. Arba galima pasakyti net taip: “deviatkos” vyrų diktatorius tarsi nepastebėdavo. V.Vasiljevas pabrėžė: jiems buvo uždrausta kalbinti Staliną. Juolab jiems buvo griežtai uždrausta ko nors prašyti Stalino. O paprašyti norėjosi daug ko. Pavyzdžiui, geresnių gyvenimo sąlygų. Nes jie, Stalino asmens sargybiniai, gyveno lygiai taip pat kaip ir kiti karininkai: dviejų pereinamų kambarių butas komunaliniame name, bendra virtuvė, tualetas – lauke…
V.Vasiljevas prisimena, kaip saugumas, bandydamas išsiaiškinti, ar jis yra patikimas kontržvalgybos karininkas, kamantinėjo jo motiną. Mat 1939-aisiais jo motina, profesionali siuvėja, buvo pasiuvusi suknelę tuometinio Suomijos ambasadoriaus žmonai. Kai V.Vasiljevas tapo Stalino asmens sargybiniu, motinai teko rašyti išsamų pasiaiškinimą, kodėl siuvo, kaip siuvo, apie ką kalbėjo, kaip susipažino. Pasakodamas sūnui apie savo gyvenimą V.Vasiljevas ironizavo: dabar Rusijos prezidento asmens sargybiniai gali pakliūti kur tik širdis geidžia – ir į Valstybės Dūmą, ir į banką. O tada – niekur.
Jų padėtis ypač pablogėjo po Stalino mirties. Jie visi buvo atleisti. Vos ne su “vilko bilietu”. Niekur negalėjo įsidarbinti. Todėl V.Vasiljevui teko išvykti uždarbio ieškoti į Šiaurę – Magadaną. Taigi jis, aštuonetą metų akylai saugojęs SSRS vadovą, buvo priverstas atsidurti Magadane, ten, kur Kremliaus vadovybė tremdavo politinius kalinius.
Beje, per tuos aštuonetą metų, kol saugojo Staliną, nepasitaikė nė vieno rimto skandalo. Nebuvo nė vieno pasikėsinimo. Tik viena ypatinga situacija buvo susiklosčiusi. Kartą miške, kur stovėjo Stalino vila, jie sulaikė įsimylėjelių porelę. Bet tai – ir viskas.
Lygindamas Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino biografijas, V.Vasiljevas pastebėjo, jog į Hitlerio gyvybę buvo bandoma pasikėsinti apie keturiasdešimt kartų. Į Stalino gyvybę ir sveikatą – nė sykio. Nors Stalinas priešų turėjo ne mažiau už Hitlerį. Toks skirtumas tik todėl, kad tie, kurie norėjo nužudyti Staliną, buvo tikri, kad pasikėsinimas – neįmanomas. Ir šis įsitikinimas buvo pati geriausia tramdanti priemonė. Tačiau buvęs Stalino asmens sargybinis V.Vasiljevas mano, jog kad ir kaip jie atidžiai saugojo Sovietų Sąjungos vadovą, šimtaprocentinių saugumo garantijų nebuvo. Ir negalėjo būti. Nes šimtaprocentinių garantijų niekas negali duoti. Tokų garantijų tiesiog nebūna.
Gaila, kad buvęs asmens sargybinis nepateikia nė menkiausios užuominos, kaip gi iš tikrųjų mirė Stalinas – sava mirtimi ar vis tik buvo nužudytas. O juk V.Vasiljevas yra tvirtinęs, jog Staliną saugojo iki pat jo mirties.
Nuotraukoje: aštuonetą metų Josifą Staliną saugojęs asmens sargybinis Vladimiras Vasiljevas.
2011.07.16
