Stasio Šilingo testamentas


Print

Šiandien susirinkome paliudyti paprastą ir kartu labai didingą tiesą apie lemiantį asmenybės vaidmenį tautų gyvenime. Tas vaidmuo remiasi tuo, kad tautų didybę kuria ne kolektyvai, ne tautos, o asmenybės. Kūryba yra išimtinai asmenybės individualios dvasios raiška regimu pavidalu. Be to, pati tauta yra ne kas kita, kaip kuriančių asmenybių sąveika, kur varžosi kūrybingos asmenybės, kur į priekį išeina kūrybos požiūriu itin veržlios ir stiprios asmenybės, galinčios paskui save patraukti kitas asmenybes ir jų kūrybinę energiją sufokusuoti, nukreipti į šiai bendrijai itin reikšmingų vertybių įgyvendinimą. Ar XVIII a. pabaigos prancūzų revoliucija, jos idėjos būtų taip išplitusios Europoje be Napoleono Bonaparto, ar Vokietija XIX a. pabaigoje būtų susivienijusi be Bismarko, ar anglų imperija būtų suklestėjusi be išmintingos karalienės Viktorijos politikos, ar Lietuva būtų atgavusi nepriklausomybę ir ar ta nepriklausomybė per 20 metų būtų įgijusi žinomus pavidalus, ypač teisinio, valstybinio susitvarkymo srityje, be Srasio Šilingo ir kitų ryžtingų, patriotiškai nusiteikusių kūrybingų asmenybių? Lietuvos valstybingumo kokybė – tai jį kūrusių asmenybių objektyvizuotos dvasios kokybė. Iš pasekmių pažįstame priežastis.

Apie Šilingą galima mąstyti kaip apie visuomenininką, plataus akiračio teisininką, valstybininką, įvairių organizacijų steigėją, redaktorių, meno vertybių saugotoją, tautiškumo puoselėtoją, kaip didelį patriotą, politinį kalinį, tremtinį. Tačiau visą jo gyvenimą galima apibendrinti trim žodžiais – kūryba, kova, kančia. Pirmiausia jis buvo kūrėjas, ir tik dėl to, kad toks buvo, buvo ir Sibiro lagerių kankinys, nes kūryba neina šalia kančios; kūryba yra dviguba kančia, ji kaip procesas, kaip gebėjimas kurti yra sunkus darbas, reikalaujantis sunkaus ilgalaikio rengimosi kūrybai ir kartu ji sukelia kitų žmonių reakciją prieš kūrėjus. Kūrėjai dažnai patenka į dideles nemalones, nes jie suvokiami kaip didelė grėsmė visokiems socialiniams autoritetams, kurių autoritetas remiasi ne kūryba. Suprantama, kodėl okupantas, naikindamas kurios nors tautos politinę laisvę ir nepriklausomybę, pirmiausia naikina tą nepriklausomybę kūrusias ir kuriančias asmenybes, nes kol išlieka tokios asmenybės, tol išlieka galimybė atkurti panaikintą nepriklausomybę. Todėl kūrėjui lemta būti dar ir kovotoju, ir kankiniu.

Šilingui dalyvaujant Lietuvos valstybės kūrime teko kovoti prieš įvairių spalvų priešus, siekusius neleisti atsirasti tokiam kūriniui, o kai jis atsirado – jį sunaikinti.

Pavadinant Šilingo vardu vieną iš mūsų auditorijų galbūt kai kas sakys, jog tuo norime pagerbti Šilingo asmenybę, įamžinti jo vardą. Galbūt. Bet Šilingas norėjo, kad šia proga kalbėdami apie jį kartu mąstytume ir apie save, apie savo santykį su tomis vertybėmis, kurios buvo svarbios Šilingui. Strateginė Šilingo vertybė – laisva lietuvių tauta, turinti savo laisvą, nepriklausomą valstybę, laisvai kurianti savo gerovę. Tai strateginė, niekada nepraeinanti, nenublankstanti, nenutylanti vertybė, kviečianti kiekvieną lietuvį kultūriniam ir socialiniam aktyvumui.

Šilingas ją teigė visu sąmoningu savo gyvenimu, visa savo šakota kūrybine veikla, ir kuria, manau, yra  susirūpinusi jo vėlė, žvelgdama į mus iš Amžinybės, tarsi klausdama, kaip tvirtai mes esame susiję su šiomis vertybėmis ir dirbame šių vertybių naudai. Šilingui rūpėjo, kokia bus Lietuva po to, kai jo nebus.

Išeidamas iš šio pasaulio jis neturėjo progos palikti mums savo rašytinio testamento, bet užtat paliko dvasinį testamentą, kurį iššifruoti būtų lyg ir mūsų pareiga. Ką Šilingas būtų įrašęs į savo testamentą, jei būtų jį rašęs, ir kokias vertybes puoselėti jis būtų mus pakvietęs, ką jis būtų pasakęs mūsų studentijai, teisės mokslininkams, valstybininkams, žurnalistams, apskritai lietuviams patriotams?

Mūsų studentams, pirmiausia teisininkams, Šilingas tikriausiai būtų sakęs: „Ruoškitės ne tik teisininko, bet ir visuomenininko darbui; valstybės gyvenimas yra ne tik savo asmeninių, bet ir bendrų reikalų tvarkymas, bendros gerovės kūrimas, nes valstybė išlieka tik iki tol, kol ji yra visų tautiečių vertybė ir nuosavybė. Žinokite ne tik tai, ką sako įstatymas, bet ir ką sako teisė ir teisingumas, kad per teisę ir teisingumą skleistumėte savo tautoje santarvę, artimo meilę, tarpusavio pasitikėjimą ir paramą, kaip stabilaus ir saugaus gyvenimo pamatus.“

Nūdienos teisininkams mokslininkams Šilingas, kaip patriotas, kaip lietuviškų vertybių saugotojas ir puoselėtojas, taip sakytų: „Rašykite kuo daugiau originalių, sistemingų, kritiškų knygų ir straipsnių lietuvių kalba, kad Lietuvos jaunimas galėtų savo gimtąja kalba gauti specialybei ir kitiems reikalams pačių reikalingiausių, pažangiausių žinių, patyrimo, kad Lietuvos jaunimas vyktų į užsienį ne geresnio mokslo ieškoti, o tik išplėsti savo akiratį, išmokti kitų tautų kalbų, kad vartodami jų kalbas, galėtų pažinti ir pasisavinti kitų tautų kūrybos priemones ir jomis sustiprintų originalias savo kūrybines jėgas. Tik reikšmingi darbai lietuvių kalba gali palaikyti lietuvių kalbos prestižą kultūrų lenktyniavime, apsaugoti ją nuo globalizacijos jai keliamų grėsmių. Mąžta samčio reikšmė, jei nėra ką juo semti.“

Valstybininkams jis, tikriausiai, būtų sakęs: „Nebūkite sustingę doktrinieriai, kurie pirmenybę teikia ne tikslui, o priemonei; ne tautą lenkite prie santvarkos, o santvarką prie tautos istorinių galimybių ir poreikių, į kiekvieną santvarką žiūrėkite kaip į tampančią, kuri savo tapsmą orientuoja į tautos saugumą ir gerovę; rinkitės tokią santvarką, kuri konkrečiu metu mobilizuotų tautą; jos parlamentarizmas geras ne pats iš savęs, o tik savo galimybėmis atpalaiduoti ir skatinti tautos kūrybą.“

Valstybininkams Šilingas dar sakytų: „Neparduokite savo Mažeikių naftos, neparduokite Žemaitijos naftos telkinių, neparduokite Telekomo, kitų savo gamyklų, neparduokite savo miškų ir savo žemių, nes tai – tautos kūrybos priemonės, tautos gerovės, savarankiškumo, orumo ir didybės priemonės. Jas pardavę, parduosite ir savo savarankiškumą, savo orumą. Neatiduokite savo kūrybos priemonių kitiems, kad šie, perėmę tas kūrybos priemones, nepaverstų jūsų nesavarankiškais, neoriais ir, pirmiausia, ne sau dirbančiais žmonėmis. Lietuvis turi ateitį tik kaip kūrėjas, o ne kaip svetimųjų tarnas, patarnaujantis darbuotojas.

Savo tautiečiams Šilingas tikriausiai sakytų: „Neskubėkite, nerinkite į aukščiausios valdžios postus nepatriotiškų, nekūrybingų žmonių, nes, nebūdami nusiteikę kūrybai, jie nesupras savo turimų turtų (savo gamyklų, savo miškų, savo žemės) paskirties, neįžvelgs juose kūrybos priemonių ir šiuo požiūriu traktuos juos kaip jiems nereikalingus. Todėl žiūrės į juos ne kaip į savarankiškos kūrybos priemones, o kaip į lengvai parduodamą prekę, kurią pardavus galima pasipuikuoti laikina gerove. Kūryba ir jos priemonės yra tikroji tautos laisvė ir nepriklausomybė, be to, nuolat kurianti ir nuolat šioms vertybėms suteikianti naują vertę. Nekuriančiam žmogui laisvė mažai reikalinga, nes jis nežino, ką su ja daryti, nes tikroji laisvės paskirtis – išlaisvinti žmogų ne nusikaltimui, ne agresijai, ne neveiklumui, o kūrybai, kaip niekada nesibaigiančiai akcijai. Laisvė reikalinga būtent žmogui kūrėjui, siekiančiam savo dvasios kokybę versti savo gyvenamosios aplinkos kokybe, t. y. būti savo daiktine būtimi tuo, kuo esi savo individualia dvasia.“

Todėl Biblijos teiginį veritas liberabit nos [tiesa išlaisvins mus] Šilingas papildytų posakiu creatio liberabit nos [kūryba išlaisvins mus].

Taigi pavadindami Šilingo vardu mūsų universiteto auditoriją, įsileidžiame į mūsų universiteto gyvenimą Šilingo dvasią: patriotiškumą, asmenybės kultūrinį socialinį aktyvumą, nenuilstantį darbštumą, pasiaukojimą, ištikimybę laisvei ir nepriklausomybei, kaip atpalaiduojančioms mūsų kūrybines jėgas ir jas socialiai įprasminančioms. Orientuodamiesi į pavyzdžio vertas asmenybes tvirčiau jausimės savo pasirinktame kelyje.

(Pranešimas, skaitytas vasario 11 d. Mykolo Romerio universiteto renginyje, skirtame Vasario 16-ajai ir iškilaus valstybės ir visuomenės veikėjo Stasio Šilingo vardo suteikimui universiteto I-311 auditorijai).

Vytauto Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius profesorius Alfonsas Vaišvila.

2010.02.21


Prisijunkite prie diskusijos