Paroda parengta 1996-aisiais. Pirmiausia ji eksponuota Vokietijos Bundestage Bonoje, paskui – ir kituose susijungusios Vokietijos miestuose. Ypač didelio susidomėjimo „Štazi“ veikimo metodus demaskuojanti paroda sulaukė buvusio Rytų bloko šalyse – Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Estijoje, Bulgarijoje. Kaip tvirtino Marianne Birthle, Vokietijos federacijos įgaliotinė dėl Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) saugumo tarnybos „Štazi“ dokumentų, kilnojamoji paroda jau pabuvojo daugiau kaip 60 miestų, ją aplankė per 250 tūkst. lankytojų. Pasak M. Birthler, „Vokietija turi Europai ką papasakoti apie sovietinių slaptųjų tarnybų darbo metodus, nes nei Briuselis, nei Londonas, nei Paryžius neįsivaizduoja, kokia klastinga, galinga ir žiauri buvo „Štazi“. Juk ji atliko ne tik slaptosios policijos bei slaptosios žvalgybos funkcijas. Ji dar buvo baudžiamosios teisės tardymo organas.
Dr. Matthias Braun iš Vokietijos rodo laistytuvą, kuriame įrengta slapta filmavimo kamera. Gintaro Visocko nuotr.
Gintaras VISOCKAS
(Savaitraštis „XXI amžius“)
Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje atidaryta paroda „Valstybės saugumas – Vokietijos vieningosios socialistų partijos (VVSP) diktatūros garantas“. Keli šimtai į Vilnių atvežtų eksponatų išsamiai pasakoja apie slaptosios tarnybos „Štazi“ stebėjimo, manipuliavimo bei persekiojimo būdus socialistinėje Vokietijoje 1949 – 1990 metais. Kilnojamoji paroda veiks iki gegužės 4-osios dienos. Čia demonstruojama daug įspūdingų eksponatų: laistytuvas su įmontuota filmavimo kamera, įrenginys, kuriuo žmonės įveikdavo Rytų ir Vakarų Vokietiją skyrusią Berlyno sieną, indai su užkonservuotais žmonių kvapais…
Susilaukė didelio dėmesio
Paroda parengta 1996-aisiais. Pirmiausia ji eksponuota Vokietijos Bundestage Bonoje, paskui – ir kituose susijungusios Vokietijos miestuose. Ypač didelio susidomėjimo „Štazi“ veikimo metodus demaskuojanti paroda sulaukė buvusio Rytų bloko šalyse – Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Estijoje, Bulgarijoje. Kaip tvirtino Marianne Birthle, Vokietijos federacijos įgaliotinė dėl Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) saugumo tarnybos „Štazi“ dokumentų, kilnojamoji paroda jau pabuvojo daugiau kaip 60 miestų, ją aplankė per 250 tūkst. lankytojų. Pasak M. Birthler, „Vokietija turi Europai ką papasakoti apie sovietinių slaptųjų tarnybų darbo metodus, nes nei Briuselis, nei Londonas, nei Paryžius neįsivaizduoja, kokia klastinga, galinga ir žiauri buvo „Štazi“. Juk ji atliko ne tik slaptosios policijos bei slaptosios žvalgybos funkcijas. Ji dar buvo baudžiamosios teisės tardymo organas. Ji turėjo teisę pradėti baudžiamosios bylos tyrimo procesą bei atlikti svarbiausius tyrimo veiksmus – sulaikyti, atlikti kratas, konfiskuoti turtą, atlikti kvotos funkcijas. Dažnusuk baugindavo savo aukas, net kankindavo.
180 km ilgio lentyna
Šiandien Vokietija turi sukaupusi tiek „Štazi“ bylų, kad jas sustačius į eilę, susidarytų maždau 180 km ilgio lentyna (Lietuvoje, istoriko Arvydo Anušausko teigimu, susidarytų vos 2 km ilgio lentyna). Tokie skirtumai – ne vien dėl to, kad daug dokumentų iš Lietuvos buvo išgabenta į Rusiją (pavyzdžiui, į Maskvą išgabenta kartoteka su 600 tūkst. Lietuvos gyventojų rašto pavyzdžiais). Toks skirtumas – dar ir dėl to, kad jokioje kitoje Rytų bloko valstybėje nebuvo tiek daug sovietinių slaptųjų agentų, kaip VDR. „Štazi“ oficialiai susikūrė 1950 metų vasario 8 dieną. Ši slaptoji tarnyba, kitaip dar vadinama Valstybės saugumo ministerija, buvo kuriama pagal griežtą sovietinio KGB modelį. Nuo pat pirmųjų susikūrimo dienų ši tarnyba tapo svarbiausiu instrumentu, padėjusiu Vokietijos vieningajai socialistų partijai kontroliuoti padėtį šalyje. Neoficialiai „Štazi“ vadinta VDR komunistų partijos „skydu ir kalaviju“, saugančiu socialistinę santvarką nuo bet kokios kritikos. „Štazi“ žiauriai slopino „bet kokią pogrindinę politinę veiklą, kiekvieną politinę – ideologinę diversiją“.
VDR saugumiečiams nieko netrūko
Atlikti šią misiją nebuvo ypatingai sunku, kadangi „Štazi“ nieko netrūko – nei lėšų, nei kadrų. Jau pirmosiomis susikūrimo dienomis ši slaptoji tarnyba turėjo 8800 etatinių darbuotojų. 1961-aisiais, kai buvo statoma Berlyno siena, „Štazi“ jau turėjo per 20 tūkst. darbuotojų. 1971-aisiais – daugiau kaip 45 tūkst. 1982-aisiais daugiau kaip 81 tūkst. O 1989-ųjų pabaigoje „Štazi“ darbavosi 91 tūkst. kadrinių darbuotojų. Jiems gi talkino net 174 tūkst. neoficialių „Štazi“ bendradarbių, gaunančių puikius honorarus bei įspūdingas socialines garantijas. Lietuvoje maždaug tais pačiais metais veikė apie 7 tūkst. sovietiniam KGB oficialiai talkinusių žmonių. Šie skaičiai byloja, kad VDR turėjo 35 kartus daugiau su sovietine slaptąja tarnyba susijusių žmonių, nei sovietinė Lietuva. Mat Rytų Vokietijoje ir Lietuvoje gyventojų skaičius tuomet skyrėsi tik penketą sykių. Tiesa, istorikas A. Anušauskas tvirtina, jog tokie palyginimai nėra labai tikslūs. Mat Rytų Vokietijoje agentai skirstyti net į dešimt kategorijų, kai tuo tarpu Lietuvoje tebuvo viena kategorija. Rytų Vokietijoje jie buvo vadinami slaptaisiais bendradarbiais, o Lietuvoje veikė dar viena kategorija, kuri nebuvo registruojama jokiose bylose. Tai vadinamieji patikimi asmenys. Priskaičiavus patikimus asmenis, pridėjus dar tuos, kurie tarnavo pasienio apsaugoje, susidarytų kur kas didesnis skaičius, nei tie 7 tūkst. Vis dėlto VDR buvo nepralenkiamas lyderis: 160 piliečių vienam „Štazi“ darbuotojui. Kaip teigia M. Birthler, „per ilgą aštuntąjį dešimtmetį „Štazi“ išaugo į bene didžiausią slaptosios policijos ir slaptųjų tarnybų aparatą pasaulinėje istorijoje“.
Buvę „Štazi“ darbuotojai – nemėgstami
„Štazi“ ir KGB metodai beveik nesiskyrė. Nekontroliuojamos slaptosios tarnybos komunistinėse šalyse taikė vienodus darbo metodus ir visos masiškai pažeidinėjo pagrindines žmonių teises. Tačiau liustracijos procesai Vokietijoje ir Lietuvoje šiandien skiriasi. Abejose valstybėse su slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavę žmonės nepersekiojami. Lietuvoje jiems tik draudžiama eiti kai kurias pareigas. Vokietijoje tokio įstatymo nėra. Vokietija nedraudžia buvusiam „Štazi“ karininkui įsidarbinti valstybinėje ar privačioje įstaigoje. Tačiau Vokietijoje įsivyravęs ypač neigiamas požiūris į buvusius „Štazi“ etatinius ir neetatinius darbuotojus. O tai reiškia, kad ryšių su komunistine slaptąja tarnyba turėjusiam vokiečiui realiai neįmanoma įsidarbinti nei į valstybines, nei į privačias tarnybas. Tiesiog pateikiamas užklausimas į federalinio įgaliotinio įstaigą, ir, gavus atsakymą, jog žmogus tarnavo „Štazi“, jam nesuteikiama galimybė įsidarbinti. Nereikia jokių įstatymų. Užtenka vien neigiamos visuomenės nuomonės. Lietuvoje – kiek kitokia situacija. Lietuva kur kas atlaidesnė buvusiems KGB darbuotojams ir KGB agentams.
Netikras sekretorius
„Štazi“ organizacija buvo itin klastinga. Jos vadovams ne vienerius metus pavyko mulkinti Vakarų Europos slaptąsias tarnybas, vedžioti už nosies net galingą Jungtinių Amerikos Valstijų slaptąją tarnybą CŽV (Centrinė žvalgybos valdyba). Štai tik keli įspūdingiausi pavyzdžiai. Ilgamečiui „Štazi“ vadovui generolui Markui Volfui pavyko savo agentą „įdarbinti“ net Vakarų Vokietijos kanclerio Vilio Brandto sekretoriate. „Štazi“ agentas Giunteris Gijomas plušėjo Vakarų Vokietijos kanclerio sekretoriate ne vienerius metus, Rytų Vokietijos komunistams sugebėjo perduoti neįkainojamos informacijos. Jis sėkmingai trukdė vakarų vokiečiams neutralizuoti „Štazi“ ir KGB veiklą. Jam buvo prieinamos ne tik VFR, bet ir kai kurios NATO, JAV paslaptys. Vakarų Vokietijai prireikė maždaug 20 metų, kol ji suprato, kas iš tiesų yra G. Gijomas. 1973 metais Vakarų Vokietija jau žinojo, kad šis žmogus dirba sovietams. Tačiau trūko juridiškai tvirtų įkalčių, ir G. Gijomui leista dar apie vienerius metus nekliudomam plušėti kanclerio sekretoriate. G. Gijomas buvo sučiuptas tuo metu, kai su broliu išvyko atostogauti į Skandinaviją. Tada jį sulaikė, nes tikrai žinojo, jog „sekretorius“ su savimi turi pasiėmęs slaptų dokumentų, kuriuos neutralioje teritorijoje ketina perduoti „Štazi“ darbuotojams. Suimtas ir tadomas jis prisipažino dirbęs „Štazi“ agentu ir buvo nuteistas kalėti 13 metų. Kai visuomenė sužinojo, kad Vakarų Vokietijos kanclerio padėjėju bei patarėju ne vienerius metus dirbo „Štazi“ šnipas, kancleris V. Brandtas turėjo gėdingai atsistatydinti. O „Štazi“ vadovas Markas Volfas galėjo džiūgauti, pagrįstai tvirtindamas, jog „Štazi agentų buvo visur“. Beje, jo agentas G. Gijomas 1984-aisiais buvo iškeistas į kelis Vakarų Vokietijos žvalgybininkus, tad jam neteko atlikti pilnos bausmės. Generolui M. Volfui likimas irgi buvo maloningas. 1990-aisiais metais aukšti Rytų Vokietijos slaptųjų tarnybų darbuotojai buvo teisiami. Teismo neišvengė ir Volfas (šešeri metai kalėjimo). Tačiau 1995-aisiais Konstitucinis teismas paskelbė nutarimą, esą buvę „Štazi“ darbuotojai baudžiamojon atsakomybėn patraukti nepagrįstai. Volfui ir jo bendražygiams, ištisus dešimtmečius vogusiems paslaptis iš Vakarų, drastiškais metodais šnipinėjusiems „šaltojo karo“ metais, tai reiškė visišką amnestiją.
Slaptoji operacija „Auksas“
Viena iš sėkmingiausių „Štazi“ operacijų galima laikyti ir vadinamąją „Berlyno tunelio“ bylą. Pačiame „šaltojo karo“ įkarštyje JAV CŽV vadovas Alenas Dalesas sumanė po į Rytų ir Vakarų sektorius atskirtu Berlynu iškasti slaptą požeminį tunelį ir tokiu būdu prisijungti prie komunistinės Vokietijos telefono kabelių. Šiam itin slaptam projektui pritarta 1954-aisiais metais. Tunelis buvo iškastas beveik 5 metrų gylyje, buvo 90 metrų ilgio ir 180 cm aukščio. Tačiau iš pirmo žvilgsnio sėkminga operacija buvo pasmerkta pražūčiai. Įtariama, kad „Štazi“ apie rausiamą tunelį žinojo. Žinojo greičiausiai nuo pat pirmųjų akimirkų, kai planas kodiniu pavadinimu „Auksas“ buvo patvirtintas CŽV būstinėje ir suderintas su Didžiosios Britanijos žvalgyba. Apie planus išrausti tunelį po Berlynu „Štazi“ greičiausiai sužinojo iš KGB šnipo Džordžo Bleiko. Tačiau įdomiausia, kad „Štazi“, pasitarusi su Maskva, leido vakariečiams manyti, jog apie tunelio rausimą jie nė nenutuokia. Tokiu būdu „Štazi“ ketino, matyt, mulkinti Vakarų Vokietiją, perduodama dezinformaciją. 1954 – 1955 metų žiemą „Berlyno tunelio“ veikla laikinai buvo sustabdyta. Jo egzistavimą galėjo išduoti virš žemės staiga nutirpęs sniegas. CŽV vadovybės nurodymu buvo laikinai išjungta aparatūra, kuri šildė žemę. Tačiau nei JAV, nei Vakarų Vokietija neįtarė, kad „Štazi“ greičiausiai tik apsimeta nieko nežinanti apie operaciją „Auksas“.
Berlyno siena
Prisimenant sėkmingas „Štazi“ operacijas, negalima nepaminėti ir Berlyno sienos pastatymo. Vakarų žvalgybos nesugebėjo numatyti kelių vadinamųjų „Berlyno krizių“, kurios grėsė net trečiuoju pasauliniu karu. Pirmoji tokia krizė ištiko 1948-aisiais, kai Sovietų Sąjunga visaip kliudė Vakarų šalims susisiekti su Berlynu, o birželio 24 dieną jį visiškai uždarė. Uždarė visus sausumos, vandens ir oro kelius. Daugiau kaip du milijonai berlyniečių faktiškai atsidūrė visiškoje apsuptyje. Šitaip SSRS siekė priversti Vakarus atsisakyt pretenzijų į Berlyną bei sukurti Vakarų Vokietijos valstybę amerikiečių, anglų ir prancūzų okupacinėse zonuose. Izoliuotus Berlyno gyventojus išgelbėjo JAV karo lėktuvai, kurie per 321 blokados dieną atliko 270 tūkst. skrydžių ir į miestą atgabeno 2,5 milijonus tonų maisto produktų, kuro. Berlyno blokada panaikinta 1949 metų gegužės mėnesį. Štai tada ir susikūrė NATO – kaip bastionas sovietų agresijai atremti. Tais pačiais metais Vakarai paskelbė įkuriantys Vokietijos Federacinę Respubliką, o kiek vėliau Sovietų Sąjunga – Vokietijos Demokratinę Respubliką. Berlynas kaip ir visa Vokietija buvo padalintas į dvi dalis. 1953-aisiais, po J. Stalino mirties, rytų vokiečiai sukilo prieš sovietinę diktatūrą, bet buvo numalšinti sovietų tankų. Amerika nesiryžo apginkluoti sukilėlių. 1961-aisiais įvyko JAV prezidento Džono Kenedžio ir SSRS vadovo Nikitos Chruščiovo šaltas susitikimas Vienoje. N. Chruščiovas pareiškė, kad visas Berlynas bus perduotas Rytų Vokietijai, jei Vakarai nepripažins jos kaip nepriklausomos valstybės. Kilo nauja „Berlyno krizė“. Amerika mobilizavo 250 tūkst. rezervistų. Buvo kuriami net atominio smūgio planai. Tūkstančiai rytų vokiečių bėgo į Vakarus, kuo toliau nuo sovietų. Būtent dėl Vakarų valstybių slaptųjų tarnybų nerangumo sovietai pateikė dar vieną įspūdingą siurprizą: beveik per naktį pastatė Berlyno sieną. Ir ne tik tarp Berlyno: tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos įsiterpė spygliuotos vielos, sargybinių bokštai. Žemėje buvo įrausta tūkstančiai pėstininkų minų. Kad niekas iš Rytų Vokietijos negalėtų nepastebėtas arba nesužalotas pabėgti į Vakarus. Apmaudžiausia, kad vakariečiai nieko nenutuokė apie pasiruošimus greit, vos ne per kelias valandas, pastatyti Berlyno sieną. Kalbama, kad JAV prezidentas Dž. Kenedis po tokio akibrokšto vos neišvaikė CŽV. Bet šaukštai jau buvo po pietų. Berlyno siena buvo pastatyta…
Smurto išvengta
Rytų ir Vakarų Vokietijas skiriant siena ėmė griūti 1989-aisiais. Kai tais metais vis daugiau VDR žmonių išeidavo į gatves demonstruoti savo neigiamą požiūrį į Vokietijos vieningąją socialistų partiją, jų protestas visų pirma buvo nukreiptas prieš šios diktatūros slaptąją policiją – „Štazi“. 1989 – 1990-ųjų žiemą VDR piliečiai užėmė saugumo ministerijos įstaigas, o netrukus buvo panaikinta visa valstybės saugumo institucija. Lemiamomis savaitėmis nebuvo imtasi jokių represijų prieš „Štazi“ darbuotojus. Ilgai kiekvienam vokiečiui kėlusi didžiausią baimę, „Štazi“ dabar pasitraukė taikiai, spaudžiama beginklių, taikių demonstracijų. Išvengti kraujo praliejimo pavyko dėl kelių priežasčių: žlugimą spartino tiek spaudimas iš užsienio, tiek gili ekonominė krizė. Tačiau svarbiausia, kad „Štazi“ vadovybė pasijuto bejėgė prieš masinį visuomenės nepasitenkinimą. Taigi taikiam piliečių judėjimui pavyko nuversti gerai ginkluotą valstybės saugumo aparatą, išisus dešimtmečius kėlusį siaubą tiek saviškiams, tiek užsieniui. Pirmasis laisvai išrinktas VDR parlamentas 1990-aisiais priėmė įstatymą, reglamentuojantį „Štazi“ bylų apsaugą bei naudojimosi bylomis tvarką, sąlygas. 1991-ųjų pabaigoje po triukšmingų debatų įstatymą palaimino visos Vokietijos parlamentas. Minėtas įstatymas numato galimybę visuomenei laisvai, be suvaržymų susipažinti su visomis „Štazi“ bylomis. Įstatymas taip pat įpareigoja valdžios institucijas skleisti informaciją apie „Štazi“ nusikaltimus demokratijai bei žmogaus teisėms. Vilniuje demonstruojama kilnojamoji paroda apie „Štazi“ veiklos metodus – vienas iš tokios veiklos pavyzdžių.
