Šiandien S. perskaitė įsakymą mūsų koloniją vadinti Veliučionių proftechnine mokykla Nr. 1. Daug kas keičiasi, nors esmė – ta pati. Norima "pasakyti", kad mūsų šalyje žaibiškai neliko nepilnamečių nusikaltėlių. O iš tiesų – jų daugėja.
Buvau susitikęs su V. motina. Nedidukė, nesena, bet susenusiosios veidu. Rūko. Žadėjo kyšį, jeigu anksčiau išleisiu jos Joną. Gyrėsi, kad gerai gyvena, nemažai uždirba. V. byloje parašyta, kad V. motina – beveik prostitutė. Tikrų prostitučių pas mus nėra.
D. vis dar už jo darbelius nejudina (Omeny turiu jo neleistinus familiarius ryšius su vaikais, prekybą cigaretėmis). Auklėtojai bėga. Aiškiai pastebimas vadovybės nuolaidžiavimas darbo drausmės pažeidėjams. Vėluojama į darbą, visą dieną grupė būna be auklėtojo. Aną dieną aš irgi nedirbau, bet niekas už tai nebaudė.
Prieš šventes, kai aš nedirbau, vaikai padegė mokyklą. Tarp dviejų durų buvo padegti popieriai. Net sirena kaukė. Į mokyklą sulėkė visi štabo darbuotojai. Gaisras greitai buvo likviduotas, o padegėjai surasti ir pasodinti į kandeiką.
——————————————————-
Apie D. sužinojau baisių dalykų. Ši moteris turėdavo lytinių santykių su mūsų vaikais. Kaip sužinota? Kalbama, kad pateko į direktoriaus rankas laiškas, kuriame ji rašo meilės žodžius vienam buvusiam kolonistui. Mylėdavosi įvairiose vietose; miegamajame, televizijos kambaryje, kartais išeidavo už zonos. J. grupės vaikai ją atvirai vadina k… Jie gerai žino visus auklėtojos meilės nuotykius. Nemelavo K. ir P., vadindami ją nepasotinama, ne be reikalo pirmasis tyčia prie jos kalba visokias nešvankybes. Ji man ne kartą skundėsi: "Žinai, visai neįmanoma dirbti. Užeini į skyrių, tai tiesiog griebia už tos vietos. Šlykštūs, ištvirkę vaikai!" O ji turi gražų vyrą ir vaikų.
Po atostogų jos jau neįleido į zoną. Tuoj pat atleido jos pačios prašymu, dėl ko daugelis darbuotojų stebėjosi. S. pasitarimo metu net prašė paaiškinti, kodėl taip? Direktorius nieko aiškaus neatsakė. Tokios nuomonės, esą, buvusi ir Valdyba.
Panašiai negerai kalbama ir apie kitą auklėtoją – D. B., medikas, teigia, kad ji užsiimdinėja "žodine prostitucija": pasakoja vaikams apie "antrą galą" kaip kokia pasileidėlė. Ji turėjusi lytinius santykius su V., vienu iš vaikų vadeivų.
———————————————————
D. ir G. – tos pačios grupės auklėtojai. Vienas ir kitas – garbėtroškos, mėgsta dominuoti, todėl nuo pat bendro darbo pradžios jų santykiai įtempti. Kartą G. paskundė D., parašė raportą. Ši jam liepė atsiimti, bet ambicingas vyras nenusileido. Tada D. iškapstė žinių apie G. praeitį ir sugebėjo pasiekti, kad apie tai būtų kalbama metodinėj taryboj. Tada aš dar nedirbau, ir apie G. žinau tik nuotrupas iš K.
Jau anksčiau buvau girdėjęs, kad jis apkeliavęs pusę Lietuvos, yra nesugyvenamas. Kai vienoje mokykloje jis buvo direktorius, pasilikdavo patinkamas mergaites po pamokų ir jas bučiuodavo. Taip atsitiko kartą su Ž., kažkada buvusia jo mokine, o dabar – mokytoja. Mergaitė viską papasakojusi tėvui, kuris G. vos nesumušęs. Tada G., norėdamas užčiaupti kaimiečiui burną, pradėjo grasinti Sibiru. Dar posėdžio metu kažkas papasakojo, kad G. virtuvėje prikakojo. Ši žinia visus pralinksmino iki ašarų. Kaip nubaudė? Balsų dauguma nutarta kreiptis į aukštesnes instancijas, tegul jos sprendžia, ką su juo daryti. Beje, visi G. grupės mokiniai raštu prašė pašalinti G. iš mokyklos. Vieną vaiką jis vertęs bučiuoti jo ranką.
——————————————————–
Anarchijos metu vachtoje pastebėjau simpatišką, madingai apsirengusią jauną moterį. "Tai būsimoji auklėtoja", – kažkas pasakė. Netrukus visi įsitikinome, kad ši naujokė labai energinga, nemėgsta prieštaravimų. Ji iškart pasijuto "kaip namie", ėmė mokyti ir kritikuoti P. ir visus kitus. Kartą ryte ji man pasigyrė, kad yra baigusi aukštąją mokyklą ir studijuojanti aspirantūroje. Dirbanti čia tik dėl charakteristikos. Išeidama parašysianti visą tiesą apie mokyklą, čia vyraujančią betvarkę. Pasitarimų metu ji žodžio kišenėje neieškodavo, pasišaipydavo iš vyrų – bailių, nesugebančių sudrausminti paauglių. O kai buvo diržais mušami vaikai, ji bene aktyviausiai (ir D.) ragino pliekti, pati bėgiojo į klases ir atvesdavo vis naujas aukas.Sekmadienį, susikivirčijusi su prižiūrėtojais, vaikams girdint, ji pasakė: "Daugiau jūs nedaužysit vaikų! Gana".
Iš aktyviausių anarchijos organizatorių sudaryta atskira grupė, visiškai izoliuota nuo kitų vaikų: atskirai valgo, miega, neina į mokyklą, nedalyvauja jokiose pramogose, o dirba daugiau už kitus. Ten ir mano R.
Šiandien buvau užsukęs į karantiną (kambarys, kuriame gyvena naujai atvykusieji). Aštuoni lietuviukai visą tą valandą su manim buvo mandagūs, paklusnūs, kai ką iš jų sužinojau. Vienas labai ramiai papasakojo apie tėvo mirtį, apie motiną, kuriai atimtos motinystės teisės. Tėvas naktį girtas ėjęs namo ir įkritęs į upę. Motina gyvenanti atskirai, dabar ji invalidė, suparalyžiuota. Į klausimus vaikas atsakinėjo ramiai, tarsi būtų kalbama apie kasdieniškiausius dalykus.Kitas nedidukas keturiolikmetis nežino motinos adreso, o tėvui nenori rašyti laiškų, nes jis versdavęs jį vogti, mušdavęs, išvarydavęs iš namų.
————————————————–
Administracijos akyse Ž. vėl išsikovojo pasitikėjimą. Gudrus. Energingai imasi tik to darbo, kuris pastebimas, kurio rezultatai tuoj pat išryškėja. Juodą darbą palieka man. Visaip stengiasi įrodyti savo pranašumą. Niekada man nieko nepasakoja apie vaikus, kuriuos kartu auklėjame. "Reikia pačiam sužinoti. Koks tu auklėtojas, jeigu nežinai, kas skyriuje dedasi", – kartą man net taip pasakė. Panašios taktikos laikosi ne jis vienas – beveik visi "seniai". Tik S. noriai viską pasakoja. Mes su juo studijavome Universitete, jis baigė dvejais metais anksčiau.
Ne aš vienas stebiuosi S. uosle. Apie darbuotojų praeitį, jų juodus darbelius jis sužino vienas pirmųjų. Vaikų įvairiausi slapti pasirengimai, grubūs nusižengimai – S. ne paslaptis.
Kalbėjausi su R. iš Jurbarko, milicininko sūnumi, prieš kelias dienas prarijusiu 27 įvairaus dydžio sulankstytas, surūdijusias vinis, kelias suskaldytas šaškes, galą suvyniotos vielos ir dar šį tą. "Kodėl taip pasielgei?" – "Man vaikai sakė, kad tokiu būdu galima iš čia išeiti: padarys operaciją ir paleis". – "O tu nepagalvojai, kad gali numirti, tapti invalidas?" Iš vaiko akių ima riedėti ašaros. Jis gailisi taip pasielgęs. Jau prasidėjo skausmai.Šis septyniolikmetis turi abu tėvus. Čia pateko už parduotuvės apiplėšimą. Jis tik saugojęs, vogė kiti. Dažnai neidavęs į mokyklą, bėgdavęs iš namų, gyvendavęs pas gimines arba draugus Vilniuje, Taline. Turėjęs slaptą bunkerį, kuriame jį miegantį ir sučiupo. Draugas išdavęs.
R. papasakojo, kad panašiai elgėsi dar vienas berniukas, dabar esantis mūsų mokykloje. Vilniaus priimamajame jis rijęs nuskustas degtukų macas. Po vienos stambios porcijos (nuskuto 50 degtukų) jam pasidarė bloga: pajuodo veidas, atsirado traukuliai, nepaprastai ėdė skrandį. Atsidūrė ligoninėje, iš kurios po kurio laiko pabėgo ir, kas keisčiausia, netrukus pakartojo tą patį, tik dabar prarijo dar didesnę macų porciją. Stebiuosi, kad mūsų daktaras nerado reikalo R. nugabenti į ligoninę. Prirašė tik vidurius laisvinančių vaistų.
————————————————-
Po to, kai taip negailestingai buvo sutryptas G., S. mokytojų kambaryje atvirai kritikavo kolektyvo, tiksliau, direktoriaus poziciją šiuo klausimu. Tame posėdyje jis, kaip ir aš, nedalyvavo. "Nereikėjo aikštėn kelti to, už ką G. jau yra nubaustas, kas buvo seniai. Reikėjo žmogų kritikuoti už šiandienos darbo trūkumus". Aš jam linkęs pritarti, nors G. man labai nesimpatiškas žmogus. Komsorgas, o gal metodistė, girdėję šią S. kritiką, jo žodžius perpasakojo direktoriui, kuris man girdint po kelių dienų reagavo: "Tai kritikuojat mane, drauga S."
Visi pastebėjo, kad naujasis komsorgas V. iki šiol absoliučiai nieko nedirba. Visiškai nieko. D. vieno pasitarimo metu apie tai užsiminė, bet nei M., nei V. nieko neužsirašė į savo užrašų knygelę, o paskui, kritikuodamas kitus, V. "pamiršo". Tą patį galima pasakyti ir apie metodistę. Draugams ir meilužėms daromos nuolaidos.
[Komsorgas pas mus sukiojosi neilgai ir tik dėl akių. Po kelerių metų jis padarė didelę karjerą: viename mieste tapo pirmuoju sekretoriumi. Mėnesį kitą pašmėžuoti kolonijoje jam, matyt, reikėjo dėl charakteristikos: sumaniai ir energingai vadovavo komjaunimui, ir ne bet kur – sunkiai auklėjamų paauglių įstaigoje]
Kai kurios vietos iš motinos laiško sūnui, mano grupės auklėtiniui: "Rašai, kad tavo siuntinį krėtė, ieškojo cigarečių. Gerai, kad parašei. Aš jas dabar taip paslėpsiu, kaip Kaminskienė slepia samagoną. Tik parašyk, ar supratai, ką noriu pasakyti, ar gali siuntinį įsinešti į miegamąjį?.. Tu nenusimink, ilgai nesėdėsi. Žinok, esi nekaltas. Tas pajuodėlis direktorius ir dabar tave šmeižia." Toliau laiške neaiški mintis, atrodo, vaikas tardymo metu buvo mušamas. "Parašyk, ar visus laiškus gauni. Aš jais nepasitikiu. Jeigu pati į Maskvą nepajėgsiu nuvažiuoti, samdysiu žmogų. Reikia peržiūrėti bylą, reikia nuteisti kyšininkus ir melagius… Netikėk, kad nėra Dievo. Tu matai, kaip komunistai bedieviai elgiasi su žmonėmis… " Baigdama rašo: " Šį kartą parašiau daugiau, kad jiems būtų daugiau skaitymo. Ar laiškus, kuriuos tu gauni, tikrina?"
[Taip, auklėtojai privalėdavo skaityti vaikams atsiųstus laiškus.]
—————————————————–
Vakar su grupe buvom Rusų dramos teatre. Vaikai visą dieną rengėsi šiai išvykai: lygino kelnes, blizgino batus, siuvosi sagas, lopė. Matėme spektaklį "Dviese sūpuoklėse" (Dvoje na kačeliach), kuris vaikams labai nepatiko. Vienos pertraukos metu jie net siūlė nelaukti pabaigos. To ir reikėjo tikėtis. Ne tokiems žiūrovams šis spektaklis, kuriame vaidina Inozemcevas ir Mironaitė. Man labai patiko. Pjesės autorius siekia parodyti puolusios moters sugebėjimą aukotis, tikros meilės, jaukaus šeimos židinio ilgesį. Taip, gali būti (ir yra) žmonių, kurių joks purvas negali sutepti, dažnai jie po visų negandų, skaudžių išmėginimų ir paklydimų tampa tyresni ir gražesni. Aktoriai geri, su Inozemcevu esu pažįstamas nuo Universiteto laikų, kai vaidinau Teatrinėje studijoje.
O vaikai nuobodžiavo. Spėjam, kad po vienos pertraukos dalis jų vieną veiksmą praleido tualete. Pertraukų metu godžiai rūkė, tą pats mačiau. Važiuojant namo, kadangi dengtoje mašinoje buvo tamsu, vaikai bandė dar kartą užsirūkyti, nepaisydami pavaduotojo kaimynystės. Prižiūrėtojai pas Ch. rado kelis pakelius cigarečių, kitas turėjo palaidnų.
G. sakė, kad vakar vieno mokinio sesuo permetė per tvorą 50 pakelių cigarečių.
Girtas J. buvo užėjęs į vachtą ir, vaikams girdint,, auklėtojų prašė paskolinti buteliui, keikėsi. V. apie tai raštu pranešė direktoriui.
Iš išblaivinimo įstaigos direktoriaus vardu atėjo raštas apie auklėtojo O. vieno vakaro nuotykius. Atrodo, jam pareikštas papeikimas.
Panašiai atsitiko ir Ž. Visi manė, kad šis kartas jam jau paskutinis, bet apsiriko. Karkvabalis (taip jį vadina vaikai) vėl sugebėjo išsisukti.
T. jau kelinta savaitė nesirodo darbe. Kažkas jį matęs su mėlynėmis po akimi.
B. girtas mušė vaikus.
——————————————————-
Vakar buvau teisme. Turėjo būti nagrinėjama mano auklėtinių K. ir E . byla. Nešvariame, apsilupusiame laukiamajame , kur pastatytas tik vienas nedidelis suoliukas, nuo 11 iki 14,30 val. teko laukti. Iš Klaipėdos atvyko E. tėvas. Barzdotas, stiprus, sveikas senis, rusas. Kai aš atėjau, jis neskubėdamas valgė riestainį, į nieką nekreipdamas dėmesio. Dešimties vaikų tėvas. Visi vaikai – su pirmąja žmona. Šiek tiek papasakojo apie sūnų, kuris, pasak tėvo, pakliuvo dėl balandžių. Kartą išplėšė kaimyno sandėliuką, ieškodamas balandžių. Draugai sugadinę sūnų. Minėjo R., kuris dabar mano grupėje. "Baudžiau, draudžiau – neklausė, tai dabar tesižino. Kaip pasiklos, taip ir miegos". Net tada, kai advokatė pasakė, kad bylos nagrinėjimas atidedamas, nes E. psichiškai nesveikas, senis liko abejingas: "Prisirūkė, tai dabar blogai pasijuto".
Visai kitokia K. motina. Jauna, neblogai atrodanti moteris čia verkė, šia juokėsi, nuolat piktinosi teismo nerangumu, kaltino koloniją, mokytojus, draugus. Ji moka sklandžiai kalbėti, laiku pravirkti, bet nemoka nuoširdžiai sielotis. Taip man pasirodė.
Jeigu E. tikrai psichiškai susirgo, labai gaila. Jis daug geresnis už savo bendrą, už daugelį kitų mokyklos vaikų. Nesistebiu: jautresnis žmogus tokioje žiaurioje aplinkoje gali išprotėti.
————————————————————-
Kalbama, kad direktorius bėga iš mokyklos. Dabar išvažiavęs į Maskvą, paskui 78 dienas atostogaus, o po atostogų negrįš. Pareiškimas, kalbama, seniai guli valdyboje.
Mažai tikiuosi iki rugsėjo išeiti atostogų. Labai trūksta žmonių: vietoj 22 auklėtojų – dirba tik 10, dar keli atostogauja. Bet pusantro etato jokiu būdu nenori skirti. Už kažkokius niekam nesuprantamus nuopelnus privilegijuoti tik M. ir S. Už būrelius taip pat nežada mokėti. Pikta matant tokias ir dar didesnes neteisybes, bet esi bejėgis.
O. išeina. Jis rusas, išvažiuoja į Pskovą. Pavydžiu jam, tik ne Pskovo. Šiurpas nupurto pagalvojus apie ateinantį rudenį. Vėl purvas, šaltis ir žiaurūs vaikai.
R., tas vinių rijikas, gyvena ir dirba pas mus. Atrodo, jis visai neblogai jaučiasi, visada šypsosi, ir ta šypsena man daro psichiškai sergančio žmogaus įspūdį.
Aną pirmadienį pasitarimo metu, kai direktorius jau atostogavo, auklėtojai ėmė reikšti nepasitenkinimą šefo elgesiu: grubus, nemandagus, kerštingas ir t.t. Pagaliau pratrūko žmonių kantrybė! Jis S. vaikų akivaizdoje iškoneveikė už tai, kad S. ne kabinete paprašė pasirašyti kažkokį popierių. Vyr. auklėtojui jau du kartus liepė rašyti pareiškimą ir išeiti. Visi auklėtojai labai nepatenkinti šefo santykiais su pavaldiniais. Jo visi bijo. Pavaduotojas patarė apie tokius dalykus kalbėti ne "už akių". Aš irgi neiškenčiau: "Jis kiekvienam siūlo rašyti pareiškimą, o kai žmogus jį parašo, tada niekaip nenori išleisti, plėšo tuos pareiškimus".
——————————————————
"Kodėl tu ne darbe?", – kreipiausi į ant suoliuko sėdintį berniuką. – "Aš atleistas". Prisėdau ir pabandžiau su juo nuoširdžiai pasikalbėti. Netrukus sužinojau, kad mano pašnekovo dešinioji akis "akla", o kairiąja, kuri nuolatos primerkta, lyg žiūrėtų į saulę, mato tik 50 proc. . "Mūsų visa giminė tokia. Dėdė visai aklas". Tėvas jo jau miręs. Patėvis kaltas, kad jis čia įkalintas. Vaiką nuolatos mušdavęs, ypač girtas būdamas. Berniukas kalbėjo neskubėdamas, be pykčio. Jo balse jaučiau nusivylimą, netikrumą dėl ateities. "Pradžioje, kai buvau mažesnis, jo bijojau. Paskui baimė praėjo. Jam mama sakydavo: ateis laikas, ir tu nuo jo gausi." – "O ką sako gydytojai?", – klausiu. – "Negalima skaityti, dirbti. Prirašė akinius, bet kažkas pavogė stiklą". Mūsų vaikai negailestingi net invalidams. Jie tyčiojasi iš jo žlibumo, juokiasi, kai vaikas užsideda akinius, kurių rėmai tikrai negražūs. "Ką veiksi, kai išeisi?" Neskubėdamas, primerkta akimi žiūrėdamas kažkur į tolį, atsakė: "Gydysiuosi… Reikės daryti operaciją".
Nelengvas bus šio žmogaus gyvenimas, nelengvas.
K., buvęs mano auklėtinis, vėl, sako, greit atvyks pas mus. Geria, slampinėja naktimis. Nustebau pamatęs labai jauną jo tėvą. Jūrininkas.
Komisija iš Maskvos jau išvažiavo. Niekas, atrodo, net nebandė nubausti auklėtojų – egzekutorių. Vakar vėl kai kuriems vaikams lėkė žiežirbos iš akių. Ir lėks.
Vieno auklėtinio rankose pastebėjau mašinėle prirašytą popieriaus lapą. Labai nustebau, kad tai B., buvusio auklėtojo, charakteristika. Parašyta, kad B. blogai dirbo, kartais pavartodavo fizinę jėgą, nereagavo į patyrusių darbuotojų (M.!) pastabas, nuo grupės laikėsi nuošaliai. Jo darbą tikrino G., partijos narė, labai ribota moteriškaitė iš buhalterijos. Jos vyras prižiūrėtojas – juokingas žmogelis, pakrikusių nervų.
Man atostogaujant, iš darbo buvo atleisti Ž., mano grupės auklėtojas, ir V., tas pats auklėtojas, su kuriuo rūsyje "pametėm" savo auklėtinį. Pirmasis už girtuokliavimą, kitas – už neleistinus ryšius su mokiniais. Vyrai pasakoja, kad V. su mano R. , kuris užvakar buvo iš mokyklos išleistas, gėręs degtinę. V. tvirtino gėrę tik alų.
Daug buvo triukšmo, kai atleido mediką B. Jis su keliais kitais parašęs skundą, kuriame minimi aukšti pareigūnai, kai kurie auklėtojai.
Nuo rugsėjo 1 d. išeina iš darbo K. Išvyksta į Maskvą studijuoti. Visą mėnesį demonstratyviai nieko nedirbo, niekuo nesidomėjo, tik vaikštinėdavo patvoriais arba sėdėdavo ant suoliuko. Nuolatos susiraukęs, nekalbus. Neseniai viename laikraštyje paskelbė išsamų straipsnį apie mūsų mokyklą. Yra paskelbęs ir eilėraščių.
D. liepos menesį buvo gavęs 10 parų. Mačiau jį, šluojantį gatves. Nesmagiai pasijutome.
Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Vytautas Visockas.
(Pabaiga)
2013.10.07
