Vienus griaunam, kitų nestatom


Print

Čia apie paminklus. Vienus griaunam, kitų nestatom, tik apsimetam, kad ketiname statyti, apsiribojam konkursais.

Dar neaišku, ar Vilniuje pastatysime paminklą Jonui Basanavičiui. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis – tikrai nepatastatytumėm, nesusitartumėm dėl vietos, atmestumėm Rapolo Jakimavičiaus sukurtą, nes Basanavičius sėdi ne ant vamzdžio, net ne ant žirgo. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis… Tik to šimtmečio dar reikia sulaukti. Putinas gali pasirūpinti, kad nesulauktumėm, bet šį kartą aš ne apie tai.

Iškiliems mūsų žmonėms paminklus stato… kitose valstybėse. Štai pernai rugsėjo 30-ąją Minske iškilo „įspūdingas poros metrų aukščio tribriaunis raudono granito akmuo, kuriame iškaltas autografas „MKČ“ ir Čiurlionio paveikslo motyvas, vaizduojantis saulę ir kalnus. Trečioje briaunoje iš toli gerai matomas užrašas skelbia, kad gatvė yra pavadinta pasaulinio garso kompozitoriaus ir dailininko M.K.Čiurlionio vardu“.

Ar žinojoje šį malonų faktą? Aš sužinojau tik iš žurnalo „Santara“, vakar atsitiktinai patekusio į rankas. Tame pačiame leidinyje prof. Vytautas Landsbergis rašo: „Tai, kad kažkur M.K.Čiurlioniui pastatytas paminklas, yra labai gerai ir labai gražu. Neturėtumėm prieš tai nei protestuoti, nei būti nepatenkinti, bet kita medalio pusė esame mes patys… Deja, mes neturime M.K. Čiurlionio paminklo viešoje vietoje, aikštėje“.

Po dešimties metų – M.K. Čiurlionio 150-osios gimimo metinės. Vėl skelbsime konkursus, ginčysimės ir niekaip nesusitarsime, kaip nesusitarėme dėl Laisvės paminklo Lukiškių aikštėje. Na, dėl M.K.Čiurlionio susitarti turėtų būti paprasčiau. „Kur mes esame? Pasižiūrėkime į save“, – ten pat rašo V.Landsbergis. Tačiau jis abejoja, ar tada, po dešimties metų, dar bus Lietuva.

Kur ji dings, bus, bet gal be lieuvių. Nebent sprogtų Astravo atominė – tada nebūtų ne tik lietuvių. Tačiau aš ne apie tai. 

Maniau, kad diskusijos apie Žaliojo tilto skulprūras pasibaigė. Neliko skulptūrų – nėra apie ką kalbėti. Kur tau! Istorikas Valdemaras Klumbys parašė, o Delfi.lt paskelbė didelį jo straipsnį. Atrodo, istorikas turi vilties, kad dar ne viskas prarasta. Juk skulptūrų autorius ne bet kas, o Juozas Mikėnas.

Klasikų paminklus griauname, visai kaip sovietmečiu! Baisiausia, kad vienbalsiai nuspręsta šių skulptūrų nesaugoti kaip nemeniškų. Partijai paprašius, visi balsavo taip, kaip reikia. Suprantu, žodį „partija“ autorius vartoja kaip metaforą, bet, šiaip ar taip, valdžioje dabar sėdi buvę komunistai, buvusi partinė nomenklatūra. Jie nori ištrinti sovietmetį, tarsi jo nebūtų buvę, jie pakėlė ranką prieš skulptūros klasiką? Ar kokie tremtiniai, politiniai kaliniai, kurie seniai neturi jokio balso, kuriuos išduoda net buvę sąjūdininkai konservatoriai? Nomenklatūra klasiko sukurtus „karius išvaduotojus“ griauna, o komunistų partiją šlovinusį Justiną Marcinkevičių gina? 

Kas ką gina, kas ką griauna, man regis, profesionaliausiai išaiškino Vytautas Rubavičius straipsnyje „Apie patriotiškumą, „Patriotų premiją“ ir Putinaitės „drąsą“ bei Valentinas Sventickas – „Apie Justiną Marcinkevičių: kas pameluota ir kas neperskaityta“.     

Labai gaila, kad reikėjo nukelti (bet reikėjo!) Juozo Mikėno skulptūras, labai gaila, kad negalime didžiuotis kai kuriomis Salomėjos Nėries poemomis, Liudo Giros keturiomis raidėmis, kai kuriais Perto Cviros apsakymais, Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus eilėraščiais… Kai kurie iš čia paminėtų ir nepaminėtų kūrėjų kaip Lietuvos piliečiai pasielgė išdavikiškai. Tokia mūsų XX a. antrosios pusės istorija. 

Kai laidojom Vincą Mykolaitį-Putiną, prie kapo duobės kalbėjo buvęs jo studentas poetas Justinas Marcinkevičius, kuris prisiminė brangią nuotrauką: studentų apsuptyje, centre stovi profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas. Dabar jis stovi mūsų literatūros centre, – maždaug taip pasakė Justinas Marcinkevičius, be abejo, talentingiausias lietuvių literatūros klasiko mokinys, dabar nepagrįstai puolamas pseudomokslininkės ir patriotų – už meilę Lietuvai, lietuvių tautai, jos kalbai. Ir vienas, ir kitas verti pagarbos ir paminklo labiau negu Petras Cvirka.

Klumbys užsimena, kad „apie išdaviko Cvirkos paminklo nugriovimą jau prabilta“. Žavėjausi ir žaviuosi šio iš tiesų lietuvių tautai ir Lietuvai nusikaltusio rašytojo kūryba, ją skaičiau mokyklos suole, geriausius kūrinius paskaitau ir dabar. O kaip dėl paminklo, labai didelio, stovinčio puikioje vietoje? Pagalvojau, kad ten, tame kalnelyje, galėtų sutilpti gal dešimt paminklų rašytojams,  ne mažiau už Cvirką nusipelniusiems lietuvių kultūrai ir literatūrai. Bet pastarasis paminklas neturėtų stovėti kalnelio papėdės centre, kaip stovi dabar.

Mano mokytoja, Jono Basanavičiaus premijos laureatė Danutė Krištopaitė buvo nepaprastai įsimylėjusi poetę Salomėją Nėrį. Ji ją mėgdžiojo, panašiai rengėsi, panaši buvo jos šukuosena. Su savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja telefonu bendravau iki jos gyvenimo pabaigos. Mūsų pokalbiai trukdavo valandą ir daugiau. Mes, jauni pedagogai, pasisemti patirties kartais nueidavom į poeto Anzelmo Matučio lietuvių literatūros pamokas, – pasakojo Krištopaitė. – Sėdžiu paskutiniame suole, o mokiniai vis atsisuka, vis žvilgčioja į mane. Kodėl? Mokytojų kambaryje Matutis man paaiškino. Mokytojau, ar pas mus buvo atėjusi poetė Salomėja Nėris? – klausė jo mokiniai.

Nerdįsau savo mokytojos paklausti, ar ir dabar ji taip entuziastingai žavisi poete, parvežusia Saulę iš Maskvos.

Iš visų išdavikų bene labiausiai man gaila talentingosios Salomėjos, girų, korsakų, cvirkų, venclovų suklaidintos. Bėgdama iš Tėvynės ji raudojo: tavęs man begaliniai gaila… Būtų mano valia, aš jai rasčiau vietos tame Cvirkos skvere.

O sovietų kario, mus pavergusio, nereikia, nors jį sukūrė iškilus mūsų skulptorius, kaip nereikia kito iškilaus skulptoriaus sukurto Lenino ir Kapsuko, kaip nereikia salomėjos Nėries „Poemos apie Staliną“, kaip nereikia kai kurių Justino Marcinkevičiaus eilėraščių. Neabejoju, jeigu Lietuva bus, paminklą Justinui ji pastatys, ir nemažą, kaip besistengtų ta kosmopolitų suklaidinta „mokslininkė“.

Dėl to vieningo balsavimo, kuris taip sujaudino istoriką Valdemarą Klumbį. Deja, šiais demokratijos, žodžio laisvės laikais išties labai dažnai esame nelaisvi – viena galvojame, kita kalbame, trečia darome. Baimės neįtikti aukščiau stovinčiam, turtingesniam, kvailesniam – labai daug. Nes ir partijų dabar ne viena.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2016.03.20; 07:21


Prisijunkite prie diskusijos