Teisinės valstybės bruožai Lietuvoje – tikrai neaiškūs. Nes Lietuvoje taikoma labai keista teisminių procesų praktikos ir bausmių sistema. Buvęs sveikatos viceministras A.Skikas nuteistas greitai, per mėnesį, jam už 20 tūkstančių litų kyšio paėmimą pritaikyta simbolinė 2 metų lygtinio teistumo bausmė. O štai buvęs Seimo vadovas V.Muntianas dėl, kaip teigiama, 2 tūkstančių litų kyšio jau du metus tampomas po teismus, ir teismų procesams dar galo nesimato. Drąsiaus Kedžio ir čečėnų Gatajevų bylos iliustruoja prieštaringą teisinę padėtį mūsų krašte. Vaikomasi Drąsiaus Kedžio, keliamas didžiulis ažiotažas, tuo tarpu po Lietuvos miestų gatves laisvai vaikšto EBSW ir ,,Luokės” klanų lyderiai, išgrobstę iš valstybės biudžeto ir mūsų piliečių santaupų milijardus litų. Tačiau jų suimti niekas net neketina. O kam juos teisti? Jie juk „savi“, papildę saviems kišenes milijonais litų, kai kurių partijų „juodosios kasos“ vis dar pildomos iš tokių klanų iždo.
Lietuvoje vėl atgimsta reketo era. Reketas atliekamas keliais būdais. Viena kryptis tradicinė – kai kuriuose miestuose ir rajonuose iš parduotuvių, kavinių ir autoservisų savininkų gaujų nariai reikalauja duoklių. Reikalaujamas sumos svyruoja nuo 200 iki 500 litų už menesį. Bet kiti du paplitę reketo būdai yra priskiriami subtilaus reketo sferai. Kai kurie oligarchai po jau įvykusių įmonių akcijų pardavimo ar nekilnojamojo turto pardavimo sandorių neva pamato, kad gavo per mažai pinigų ir pasitelkę kriminalinius lyderius, reikalauja papildomai sumoketi. Sumos gana stambios – svyruoja nuo 300 tūkstančių iki 1 milijono litų. Kitas variantas, kad naudamiesi krize kriminaliniai lyderiai palaipsniui perima vertingų įmonių akcijas.
Tuo tarpu vienas iš Lietuvos politinės galios centre egzistuojančių reiškinių nusipelno ypatingo dėmesio. Ryšiai tarp ekspremjero G.Kirkilo, Vilniaus tarybos nario ir teatro direktoriaus G.Kėvišo bei premjero A.Kubiliaus pastebimi jau seniai. Daromos realios prielaidos, kad šie ryšiai yra susiję su iš valstybės biudžeto skirtų šimtų milijonų litų neskaidriu panaudojimu ir įvairiais abejotinais sandėriais. Šis 3K projektas veikia pagal ypatingus dėsnius. G.Kėvišas gaudavo didžiules lėšas, skirtas jo vadovaujamo teatro scenos remontui, su G.Kėvišu ir jo bičiuliai siejami ir garsieji VEKS projektai bei kitų specifinių kultūros renginių finansavimas. G.Kirkilas ir A.Kubilius užtikrindavo, kad šiems tikslams būtų skiriamos didžiulės sumos. Už tai G.Kėvišas ir jo bendražygiai Vilniaus taryboje paremdavo G.Kirkilo kolegas ir jų stumiamus verslo projektus. Akivaizdžios ir G.Kėvišo sąsajos su kai kuriais konservatorių partijos nariais. Lietuvos kultūros sferoje veikiantys G.Kėvišo grupės nariai – tikri ,,kultūriniai reideriai”, jie veikia iš esmės Rusijoje paplitusių ,,juodujų reiderių” (profesionalių pelningų įmonių ir žemės sklypų užgrobėjų grupių) metodais. Skiriasi tik ,,kultūrinių reiderių“ veiklos objektai – jie užvaldo kultūros ir meno sferai skirtus valstybės biudžeto pinigus. Konservatorių partijoje bręsta rimtos permianos. Tarp A. Kubiliaus ir Seimo vadovės I.Degutienė egzistuoja pastovi trintis. Kai kurie pažangūs TS – LKD veikėjai (Aurelija Stancikienė, Kazimieras Uoka, Rytas Kupčinskas, Saulius Stoma, Gintaras Songaila, Naglis Puteikis) siekia esminių permainų šalyje.
Tokioje iškreiptoje politinėje erdvėje formuojasi tamsiais sandėriais grįsta politinė kasdienybė, kurioje dominuoja manipuliacijos ir tamsiųjų politinių technologijų žaidimai. Plinta ir stambaus kalibro politikų bei smulkesnių politikierių patologiškas galios siekimas. Kada pagaliau pradėsime vertinti politikus ne pagal pažadus, o pagal realius darbus, pagal tai, ka jie nuveikė?
Lietuvos ekonomikos sferoje dominuoja antirinka – kaip kitaip pavadinti ekonominę sistemą, kurioje dominuoja monopolijos ir šešėlinio verslo apraiškos, o didžiulių mokesčių našta tiesiog skandina normalų verslą į visišką liūną. Vienas iš tokių pavyzdžių – viešbučių savininkai paprašė PVM lengvatų, nes viešbučiuose mažėja klientų, ypač juntama, kai į viešbučius atvyksta vis mažiau turistų. Turistai paskutiniu metu dažnai aplenkia Lietuvą ir vyksta į kaimyninius kraštus, kur ir viešbučių verslui sudaromos geresnės sąlygos. Štai Estijoje viešbučių verslui taikomas tik 8 procentų PVM tarifas, o Latvijoje 10 proc. PVM lengvatos Estijoje ir Latvijoje galioja ir spaudai, tuo tarpu Lietuvoje spaudai galioja drakoniškas 21 procento PVM tarifas. Ir mūsų krašto kultūros sferoje dominuoja antikultūra – bulvarinė ,,akropolių kultūra”, kurioje įsigali komercinės tendencijos, korupcija ir atviras įtakingų giminių bei bičiulių grupių įsigalėjimas. Politinė kultūra irgi glaudžiai siejasi su tokiais procesais.
Europoje egzistuoja nerašyta taisyklė, kad jei ministrą delegavusi partija pareikalauja jo pasitraukimo, tai jis bęsalygiškai traukiasi iš posto. Bet Lietuvoje padėtis kitokia. Štai mūsų kultūros minstras R.Vilkaitis pareiškė, kad nesitrauks iš posto, nors jo pasitraukimo pareikalavo jį delegavusi Tautos prisikėlimo partija. Visuomenės ir valstybės raidos klausimus, jų ryšius su socialiniais procesais išsamiai nagrinėjo didieji XX amžiaus mąstytojai filosofas ir psichologas Erichas Fromas, filosofas Karlas Jaspersas ir teologas Karlas Raneris. E.Fromas teigė, kad žmogaus ir visuomenes raidai didžiulę reikšmę turi ne tik vidiniai impulsai, bet ir socialiniai, ekonominiai veiksniai: ,,Ekonominės ir politinės krizės dažnai prasideda ten, kur nusižengiama socialinio teisingumo dėsniams, kur pradeda fomuotis represinės visuomenės“.
Gintaro Visocko nuotr.
2010.04.20
