Buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas portalui gordonua.com papasakojo apie tai, kad, nepaisant oficialios biografijos, RF prezidentas niekada nedirbo žvalgyboje dėl „žemesnių už vidutiniškus gabumų“, apie Putino pravardes KGB ir apie tai, kokius du dokumentus pakanka pasirašyti JAV prezidentui, kad sužlugdytų Rusijos ekonomiką.
Kilęs iš Ukrainos, buvęs SSSR KGB Pirmosios Vyriausiosios valdybos karininkas, Andropovo Užsienio žvalgybos instituto auklėtinis, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje per patį „šaltojo karo“ įkarštį, buvo žvalgas Jungtinės Amerikos Valstijose.
Dirbo Sovietų Sąjungos Telegramų agentūros (TASS) korespondento priedangoje, rinko ir analizavo informaciją apie Amerikos netikėto branduolinio smūgio Sovietų Sąjungai galimybes.
1990 metais Švecas išėjo iš tarnybos, po trejų metų emigravo į JAV, kur išleido knygą „Rezidentūra Vašingtone: mano kaip KGB šnipo gyvenimas Amerikoje“. Pastaruosius 18 metų buvęs žvalgas vadovauja Amerikos firmai, užsiimančiai informacijos rinkimu ir komercinės rizikos vertinimu apie kompanijas, kurios planuoja daugiamilijoninį verslą tiek buvusios SSSR teritorijoje, tiek ir visame pasaulyje, įskaitant Lotynų Ameriką, Afriką ir Aziją.
Jurijus Švecas – vienas iš pagrindinių liudytojų dabar Londone vykstančiuose viešuose buvusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos bylos klausymuose. Būtent Švecas padėjo Litvinenkai surinkti ir išanalizuoti dosjė apie Viktorą Ivanovą – Vladimiro Putino bendražygį, Rusijos Federacijos Federacinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos direktorių. Dosjė buvo surinkta informacija apie Putino ir Ivanovo ryšius su Tambovo organizuota nusikalstama grupe, kuri dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vertėsi narkotikų prekyba ir vieno ir didžiausių Kolumbijos narkotikų kartelių pinigų plovimu.
Pagal Britanijos tyrimo medžiagą, būtent Švecas ir Litvinenka sužlugdė vienos ir vedančiųjų Europos korporacijų biznio sandėrį su RF, iš kurio Ivanovas neva tai planavo asmeniškai gauti didelį atlygį („otkat“).
Be to, Jurijus Švecas kaip ekspertas dalyvavo buvusio Ukrainos premjero Pavlo Lazarenkos imigracijos byloje, o 2002–2005 metais iššifravo ir analizavo „Melničenkos juostas“ – buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos pasiklausymo įrašus tiriant žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymo bylą. Įrašų šifruotę Švecas skelbė Ukrainos internetiniuose ištekliuose slapyvardžiu Piotras Liutyj.
Išskirtiniame interviu leidiniui „Gordon“ Jurijus Ševcovas papasakojo, kaip prieš metus, iki aktyvių kovinių veiksmų Donbase, stengėsi padėti „likviduoti ginkluotus separatistus“ ir ką jam atsakė Ukrainos vadovybė; paaiškino, kodėl Putiną laiko žmogumi “žemesnių nei vidutinių“ gabumų ir „kokius du dokumentus pakanka pasirašyti“ JAV prezidentui Barakui Obamai, kad Rusijos ekonomika sugriūtų.
/…/
– Aš šiandien Rusijoje įmanomas dvaro perversmas, kuris nušalins Putiną nuo valdžios?
– Visiškai, tuo labiau, kad dėl Vakarų sankcijų kenčia Kremliaus „elito“ biznis. Jiems nė velnio nereikia nei Krymo, nei Donbaso. Dabar pagrindinis strateginis Rusijos konfliktas – tai konfliktas tarp Putino siekio išsėdėti savo vietoje iki grabo lentos ir objektyvių šalies normalios raidos poreikių. Jeigu Putinas išsėdės viršuje iki galo, Rusija arba sugrius, arba virs trečiarūše valstybe, tokia kaip Šiaurės Korėja ar Mongolija.
– Ar Jums neatrodo, kad Kremliaus elitas labiau bijo rusų liaudies maišto, nei Vakarų sankcijų, ir todėl nesiryžta vykdyti perversmo?
– Tai įsišaknijusi viso Maskvos „elito“ liga. SSSR griūties išvakarėse pas mus į KGB kiekvieną savaitę atvažiuodavo koks nors partinis darbuotojas iš CK: girdi, vyrukai, jūs privalote padėti mums išlikti valdžioje, kitaip prasidės beprasmiškas ir negailestingas maištas, tada ir jus, ir mus kars ant žibintų stulpų, kaip Budapešte per antisovietinį sukilimą 1956-aisiais.
– Kiek tikėtina, kad Putinas paspaus branduolinį mygtuką?
– Nulis. Aš profesionaliai užsiiminėjau karinės strategijos problematika SSSR ir JAV „šaltojo karo“ įkarštyje, kai branduolinio karo pavojus buvo realus. Ką reiškia pradėti branduolinį karą? Reikia suduoti pirmą smūgį, kurio tikslas – sunaikinti maksimalų kiekį priešo antžeminio bazavimo raketų įrenginių, o kada kaip atsakas skries likusios raketos, jas reikia numušti savo raketinės gynybos priemonėmis. SSSR niekada neturėjo pirmojo branduolinio smūgio potencialo, Rusija – tuo labiau.
– Anot oficialių duomenų, 2013 metų rugsėjy RF arsenale buvo apie 3 tūkstančius kovinių galvučių, neoficialiuose šaltiniuose nurodoma per 50 tūkstančių.
– Rusijos antžeminio bazavimo raketų struktūra tokia, kad apie pusė kovinių galvučių įtaisytos raketose SS-18 arba „Satana“, pagamintose konstravimo biure „Južnoje“ Dnepropetrovske. Tai praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio kūrinys, ten maždaug po 10 kovinių galvučių kiekvienoje raketoje, bet jos nėra tokios tikslios, kaip reikėtų. Raketos skirtos smogti į plotą, o ne į tikslų taikinį.
Žodžiu, rusiškos branduolinės raketos gali nušluoti Niujorką, San-Franciską ir kitus JAV didmiesčius, bet nesunaikins amerikiečių raketų, įrengtų šachtose. Užtat garantuotai gaus atsakomąjį smūgį, kuris nušluos visą Rusiją.
Kritiškai svarbus veiksnys sprendžiant „suduoti ar ne branduolinį smūgį“ – tai, kaip tiksliai tavo raketa pataiko į taikinį. Sovietinės, o dabar Rusijos raketos pasižymi netaiklumu. Maža to, apie realų taiklumą niekas nežino, nes didžiulę įtaką raketos skrydžio trajektorijai turi tos zonos, per kurią ji skrieja į taikinį, atmosferos ypatumai.
Vienas dalykas – išbandyti raketą, kuri skrieja iš Rytų poligono į Kamčiatką tam tikru koridoriumi, kurio atmosferos ypatumai žinomi. Bet jeigu branduolinis smūgis ir bus smogiamas, tai raketos skries trumpiausia trajektorija, tai yra per Šiaurės ašigalį, ir kur, galų gale, jos nuskries, apskritai niekas nežino, nes tokių bandymų dar nebuvo.
Net jei Putinas galutinai išsikraustys iš proto ir nuspręs paspausti branduolinį mygtuką, draugai jį greitai pataisys ir viską jam paaiškins. RF prezidentas apskritai menkai tenusimano apie tuos dalykus. Dokumentiniame filme „Krymas. Kelias į Tėvynę“ Putinas giriasi, kaip „išgąsdino“ JAV eskadrinį minininką Juodojoje jūroje: girdi, mes išskleidėme krantų apsaugos kompleksą ir atvėrėme jį palydovams, kad amerikiečiai pamatytų ir pasibaisėtų…
Bet kažkodėl niekas nepaaiškino Putinui menkos detalės: rusų komplekso šūvio nuotolis – 250 km, o sparnuotųjų raketų skrydžio iš amerikiečių eskadrinio minininko nuotolis – 2,5 tūkstančio (!) km. Jeigu prasidės rimtas karas, kompleksai, kurių Rusijos lyderis prikaišiojo Kryme, bus nušluoti JAV šeštojo laivyno iš Viduržemio jūros, net neįplaukiant į Juodąją jūrą.
Be techninių klausimo aspektų, yra ir psichologinis. Jūs rimtai galvojate, kad žmogus kuris kasmet dingsta iš viešosios erdvės 7–10 dienų, kad pasitemptų veidą (Face Lifting – „Gordon“) ir prisipumpuotų botokso, gali sukurstyti branduolinį karą? Juk nuo atsakomojo smūgio botoksas išsilydys, ištirps iš baimės.
/…/
– 17-kos valandų derybose Minske 2015 metų vasarį buvo daug svarbių detalių. Apie ką konkrečiai Jūs kalbate?
– Derybų pradžia, Merkel, Olandas, Porošenka ir Putinas įeina į salę. Lukašenka pats visus susodina. Staiga prie Baltarusijos prezidento prišoka Rusijos lyderis ir vos jam ne iš rankų ištraukia konkrečią kėdę. Kyla sąmyšis. Žinote, kodėl? Todėl, kad kėdės aukštis – svarbiausias veiksnys dabartinėje RF užsienio politikoje. Kėdė turi būti aukšta, kad Putinas neatrodytų mažiukas. Tuo pačiu kėdė neturi būti pernelyg aukšta, kad RF prezidento kojytės netabaluotų ore.
Paruošti kėdę Putinui – svarbiausias uždavinys prieš kiekvieną jo pasirodymą publikai, ta kėdė ruošiama iš anksto. O čia Lukašenka nežinodamas kažkam kitam „slaptą“ kėdę siūlo. Vos nesužlugdė Minsko derybų. O jūs sakote – „paspausti raudoną mygtuką“. Aš jūsų maldauju!..
– Jeigu branduolinis šantažas – blefas, kodėl Vakarai taip vangiai reaguoja į Rusijos agresiją Ukrainoje?
– Dabartinė Vašingtono ir Maskvos priešprieša primena JAV ir SSSR santykius aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Tada Amerikai vadovavo liberalus ir švelnus Džimis Karteris, kuris stengėsi su visais gyventi draugiškai. Užuot tuo pasinaudojusi ir pagerinusi santykius su JAV, Sovietų Sąjunga pradėjo rimtą spaudimą – įlindo į Afganistaną, nutaikė į Europą raketas SS-20. Rezultatas toks, kad po Karterio 1981 metais prezidentu tapo Ronaldas Reiganas, kuris nusprendė padaryti galą SSSR išsišokimams.
Jis smarkiai padidino ginklavimosi išlaidas. Atsakydami sovietų generolai pradėjo tvirtinti KPSS CK Politiniam biurui ir generaliniams sekretoriui, girdi, amerikiečiai rengia pirmąjį smūgį Sovietų Sąjungai. O iš tikrųjų Reiganas to neplanavo.
– Kaip neplanavo, jei Reiganui prezidentaujant „šaltasis karas“ tarp JAV ir SSSR pasiekė viršūnę?
– 1985 metų balandį mane kaip TASS‘o korespondentą pasiuntė į Vašingtoną. Žurnalistika buvo priedanga, aš išvažiavau turėdamas užduotį „nepražiopsoti JAV pasirengimo staigiam raketų branduoliniams smūgiui Sovietų Sąjungai“. Tokią pat užduotį gavo visi mano kolegos iš politinės žvalgybos. Man pakako trijų mėnesių, kad suprasčiau: užduotis – visiškas niekalas.
Iš pradžių aš net pagalvojau, kad gal kažko nesupratau. Šnektelėjau su kitais rezidentūros bendradarbiais, bet jie visi sutiko su manim.
Ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos analitikai taip manė. Bet visi darniai raportavo Maskvai, kad prakeiktas Pentagonas rengia prevencinį smūgį SSSR.
– Kodėl sovietų užsienio žvalgybos bendradarbiai melavo centrui?
– KPSS CK Politiniame biure, kuris valdė valstybę, visą laiką vyko kova po kilimu. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje SSSR Gynybos ministerija ir KGB sudarė suokalbį ir sumanė neegzistuojantį JAV netikėto raketų branduolinio puolimo pavojų.
– Kam?
– Kad gąsdintų kitus Politinio biuro narius, iš kurių didžioji dalis buvo 80-mečiai marazmatikai. Netikėto raketų smūgio pavojus, nors ir neegzistuojantis, sustiprino Gynybos ministerijos ir KGB svarbumą ir reikšmingumą. Jėgos žinybų atstovai pradėjo gauti pinigų iš biudžeto, apdovanojimų, žvaigždžių, lampasų. Iš sovietinių žvalgų reikalavo informacijos apie JAV rengiamą raketų smūgį. Jeigu tu raportuoji, kad pavojaus nėra, tave tuojau pat atšaukia atgal į SSSR kaip nepakankamai gerai parengtą bendradarbį.
Dėl to SSSR atsirado dvi lygiagrečios realybės: viena prasimanyta, kuri formavosi vadovybės galvoje remiantis tais pranešimais, kuriuos ji gaudavo kaip atsakymus į niekines užduotis, kita – realus gyvenimas šalyje ir užsienyje. Tam tikrame etape tarp dviejų realybių atsirado praraja: viršūnėlės užsiiminėjo virtualiomis grėsmėmis, o valstybės ekonomika iro, šalis puvo iš vidaus ir 1991 metais subyrėjo. Visiškai tas pats Rusijoje dedasi ir dabar. Kaip ir Sovietų Sąjungoje, ją griauna jėgos atstovai, esantys valdžioje.
/…/
– Ar jūs neperdedate sovietinių generolų vaidmens? Pagaliau, būtent Reiganas įtraukė Sąjungą į ginklavimosi varžybas ir nusmukdė pasaulines naftos kainas, o tai galutinai pakirto SSSR ekonomiką.
– Klausimas „ar tiesa, kad Amerika sudarė suokalbį su Saudo Arabija, kad nusmukdytų pasaulines naftos kainas?“ la-a-a-bai diskutuotinas. Rusijoje irgi daug šūkaliojama: girdi, JAV susitarė su Saudo Arabija. Aš to tvirtinimo teisingumą vertinu 50 : 50.
Reiganas iš tikrųjų įtraukė SSSR į ginklavimosi varžybas, bet sovietinis generalitetas mielai ir visiškai negalvodamas į jas įsikibo, nesuprasdamas, kad tai sužlugdys ekonomiką. Kaip tik Gynybos ministerijos ir KGB vadovybė kėlė Politiniam biurui užduotį atsakyti JAV santykiu vienas – vienas: jei amerikiečiai įrengia raketą – ir mes privalome, jeigu stato povandeninį laivą – vadinasi, ir mums privalu. Kaip karinės varžybos su JAV atsispindės SSSR ekonomikoje, apie tai niekas daug negalvojo.
Dėl viso šito mazgelis atsirišo ir viskas pakriko. Absoliučiai tolygūs įvykiai Rusijoje klostosi dabar: jėgos struktūros generuoja niekinius pavojus iš išorės, verčia žiniasklaidą ir savąsias žvalgybos tarnybas juos tiražuoti, o paskui patys jais tiki.
/…/
– Ar Putinas ryšis plataus masto kariniam puolimui Ukrainoje?
– Žvalgyboje ir analizėje svarbu detalės, aš jų nežinau, bet matau du svarbius dalykus. Pirma, Rusijos kariuomenės koncentracija Ukrainos pasienyje jau peržengė ribas. Laikyti be darbo tiek žmonių negalima, jie demoralizuojasi ir virsta pačiai Rusijai pavojinga jėga.
Kita vertus, RF tiesiog būtina, kad Vakarai panaikintų jai visas sankcijas ir neįvestų naujų. Neseniai ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas aimanavo, darydamas pranešimą apie reikalų padėtį šalyje. Jeigu Putinas ryšis pulti, Rusijos ekonomika naujų sankcijų neatlaikys. Bet reikia atsižvelgti į „KGB teritorinio valdymo“, kurio ryškus atstovas yra Putinas, faktorių. Kaip sakė velionis Borisas Berezovskis, „sunku prognozuoti idiotų logiką“.
– Tada man paaiškinkite JAV prezidento logiką, kai jis stabdo letalinių ginklų tiekimą Ukrainai.
– Baraką Obamą kaip tik galima suprasti: jei amerikiečių ginklus numes taip, kaip ir ukrainiečių, atsitraukiant ATO jėgoms iš Debalcevo, bus skandalas, ir atsakomybė už tai teks ne senatoriams, reikalaujantiems teikti karinę pagalbą Ukrainai, o asmeniškai Barakui Obamai. Tai suduos stiprų smūgį Demokratų partijos pretendentui į JAV prezidento postą. Obama turi oriai palikti prezidento postą, kitaip jo vardas užsitrauks gėdą.
Bet žymiai svarbesnis klausimas „būtent kam perduoti amerikiečių letalinius ginklus?“ Apie savanorių batalionus negali būti nė kalbos, o tikros armijos, tokios, kaip supranta Vakarai, Ukrainoje iki šiol nėra.
– Kaip nėra, jeigu per pastaruosius metus armija kaip tik atsirado, pirmą kartą per visą nepriklausomos Ukrainos istoriją?
– Situacija aplink Ilovaiską ir Debalcevą vaizdžiai pademonstravo, kad yra nepasitikėjimo praraja ir net priešiškumas tarp Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų asmeninės sudėties, esančios mūšio lauke, ir vadovybės. Vadovybė gali išskleisti tam tikruose rajonuose ATO pajėgas, bet vos tik prasideda kautynės – tuojau pat praranda ryšį ir valdymą. Armija paliekama likimo valiai ir tampa nevaldoma minia. Nuvilnija gandas „mus paliko“, ir prasideda paniškas bėgimas.
Be abejo, tarp asmeninės sudėties yra masė didvyrių, bet pagrindinė problema, dėl kurios Ukrainoje praėjus metams (!) nuo agresijos pradžios vis dar nėra armijos, – nepasitikėjimo, nesupratimo praraja, ir net priešiškumas tarp asmeninės sudėties ir karinės vadovybės. Ir dėl to vienareikšmiškai kalta aukščiausioji karinė vadovybė.
– Deja, aš negaliu jums prieštarauti…
– Aš jums pasakojau apie sovietinius ir Rusijos generolus, o dabar pakalbėkime apie Ukrainos. Yra sąvoka „parketinis generolas“.
Euromaidano laikotarpiu Ukrainoje buvo 43 armijos generolai. Pagal tai, kiek jų tenka vienam kovojančiam kareiviui, tai, tikriausiai, pirma vieta pasaulyje. Armijos nėra, o neegzistuojančios armijos generolų yra. Dauguma jų gavo lampasus tuo metu, kai Ukrainos Ginkluotosios pajėgos iro ir byrėjo.
Matyt, prezidentai manė, kad kovinga armija jiems pavojingesnė už potencialų išorinį priešą. Ukrainos Ginkluotosios pajėgos nedalyvavo jokiuose koviniuose veiksmuose, net karinės pratybos nebuvo rengiamos. Paskutinės, kaip man sakė, buvo 1997 metais divizijų lygio – tai juokinga! Paaiškinkite, už kokius nuopelnus tiems žmonėms davė generolų lampasus?
– Už neteisėtą ginklų pardavimą užsieniui…
– … o dar už „otkatus“ aukštesniems viršininkams! Taigi, ieškoti karvedžių Ukrainos Gynybos ministerijoje ir Generaliniame štabe – beviltiškas reikalas. Jų ten iš principo negali būti Kautynių eiga Donbase dar kartą tai patvirtina,
– Ką jūs siūlote?
– Praėjusio šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje Afrikoje Siera Leonės valstybėje pasirodė sukilėliai ir pasiglemžė gerą kąsnį teritorijos, kurioje gausu deimantų. Vyriausybinė armija nieko negalėjo padaryt ir pasikvietė variagus. Atvyko 157 gerai apmokyti ir ištreniruoti užsienio kariniai specialistai, kurie per dvi savaites sudorojo dešimties tūkstančių sukilėlių armiją.
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Indonezija užpuolė mažytę Malaiziją. Pastaroji irgi suprato, kad nesusidoros su monstru ir pasikvietė variagus: tie atvyko ir sudaužė milžinišką Indonezijos armiją. Ir Afrikos, ir Malaizijos vadovybei pakako intelekto suprasti, kad neverta kautis iki paskutinio šalies gyventojo, o reikia samdyti karinius specialistus.
– Jūs darote užuominą, kad Ukrainos vadovybei neužteko tam intelekto?
– Arba neužteko intelekto, arba nebuvo noro užbaigti karą greitai ir be didelių nuostolių.
– 2014 metų gegužę, dar prieš prezidento rinkimus, Jūs atvykote į Ukrainą. Kam?
– Atvežiau vieną iš geriausių Vakaruose karinių specialistų, tokio lygio ekspertų pasaulyje gal 10 žmonių. Jo vardas ir biografija pasako apie jį pakankamai, patirties ir žinių, manau, jis turi daugiau, nei visas Ukrainos Generalinis štabas.
Prieš metus gegužę Donbase veikiančių ginkluotų separatistų buvo šimtai. Mes atvykome su konkrečiu planu, mano partneris buvo pasirengęs baigti visą tą košę Ukrainos rytuose daugiausia per du mėnesius. Mūsų separatistų likvidavimo planas būtų atsiėjęs tiek, kiek kainuoja eksportiniai du tankai T-90.
/…/
– Pavardę pasakysite?
– Neverta papildomai kiršinti. Bet patikėkite, aš kalbu apie pakankamai aukštą lygmenį. Šiandien Ukrainoje tą pavardę kiekvienas yra girdėjęs, o 2014 metų gegužę tas žmogus galėjo lengvai išspręsti separatistų klausimą Donbase, bet vietoj to pradėjo gromuliuoti problemą. Žinote, kas amerikiečius labiausia stebina ukrainiečių valdininkuose? Jie nesako konkrečiai „taip“ arba „ne“, o kažką neaiškiai mykia.
Aš grįžau į JAV, bet toliau dėjau pastangas, sugebėjau prasimušti iki ministerijos, kurios atstovai galėdavo prieiti iki naujai išrinkto Ukrainos prezidento. Atsakymas vėl buvo tyla. Kai tuo tarpu Ukrainos delegacijos važinėja po pasaulį, be paliovos prašo ginklų ir gauna neigiamą atsakymą. Užtat kai pas juos nuvažiuoja Vakarų specialistai ir siūlo apgalvotą, iki smulkmenų parengtą planą… Suprantate, tipinis Ukrainos valdininkas problemos nesprendžia, jis darbą dirba. Štai čia glūdi visa Ukrainos tragedija.
Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje KGB sklandė anekdotas, kuris labai tiksliai piešia šiandieninę Ukrainos biografiją. Nugrūdo ceževistą į Maskvą su užduotim įvykdyti valstybės perversmą. Nuėjo jis į Lubianką: vyrai, girdi, aš iš CŽV, pasirengęs dėl visko prisipažinti. „Užduotį turi?“ – klausia kagėbistas. Amerikietis patvirtindamas linksi galva. „Tada jums reikia eiti į gretimą kabinetą“, – atsako ceževistui. Eina jis į gretima kabinetą: „Aš iš CŽV, turiu užduotį“. „O radijo imtuvą turite?“. – „Turiu“. – „Tada Jums reikia eiti į gretimą kabinetą“.
Amerikietį kaip futbolo kamuolį mėtė iš kabineto į kabinetą. Vėlai vakare jis, visiškai nusikalęs, užeina į paskutinį kabinetą: „Aš iš CŽV, ir užduotį, ir radijo imtuvą, ir dar daug ką turiu“. – „Tai eik velniop ir vykdyk savo užduotį, netrukdyk ruoštis gegužės pirmosios demonstracijai“. Tas pats ir Ukrainoje.
– Gal nei Jūsų atstovaujamas lygmuo, nei Jūsų specialisto ir tų, kas buvo už jo, lygmuo nedarė įspūdžio Ukrainos vadovybei?
– Vieno iš geriausių pasaulyje specialiosios paskirties vado lygmuo Jums autoritetas? NATO specialiųjų operacijų vado lygmuo – autoritetas? Gal man su savo planu reikėjo iki JTO generalinio sekretoriaus prasimušti, kad Kijevas į jį atkreiptų dėmesį? Mano partneris, kaip visi Vakarų rimti žmonės, įpratę atsakyti už savo žodžius. Tuo labiau, kad turi atitinkamos kovinių operacijų patirties. Jeigu pasakė, kad per du mėnesius išspręs separatistų problemą Donbase, taip ir būtų, ir jau 2014 metų rugpjūtį Ukrainos rytuose būtų buvę viskas ramu, plius būtų ginklų ir specialiosios paskirties kovotojų.
– Kaip Jūs paaiškinsite, kodėl Ukrainos vadovybė atsisakė Jūsų projekto neutralizuoti separatistus?
– Sistema neveikia, ir tai baisu! Ukraina turi du priešus – Putino Rusiją ir savo valstybę valdininkų asmenyje. Prisimenate Radiščevo kūrinį „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“, išspausdintą XVIII amžiaus pabaigoje?
– Po prezidento ir parlamento rinkimų 2014 metais Ukrainoje pasikeitė vadovybė. Jūs bandėte vėl pasiūlyti savo projektą?
– Pas vieną iš tų aukštų valdininkų iki šiol guli mūsų projektas, pas tą patį, kuris televizijos ekranuose reguliariai drasko ant krūtinės marškinius: girdi, agresija, agresija… Mes prašome galutinio atsakymo, bet valdininkas tai išvažiavęs, tai išėjęs, tai nukritęs, tai dar nepasimankštinęs. Man jau cenzūriniai žodžiai išseko. Tas Ukrainos vadovybės atstovas jau su prezidento delegacija pasivažinėjo į Artimuosius Rytus, tų pačių ginklų, kuriuos mes siūlome ant lėkštutės.
– Ar nebandėte tiesiai į Porošenką kreiptis?
– Čia irgi problema. Jūs iš tiesų turite nuostabų prezidentą, ta prasme, kad jeigu jis būtų užsienio reikalų ministras – geresnės kandidatūros nėra. Aš mačiau, kaip Porošenka kalbėjo JAV Kongrese – tai išskirtinis diplomatinio meno pavyzdys. Bet yra Merfio dėsnis: kiekvienas valdininkas ar vadybininkas anksčiau ar vėliau pasiekia savo kompetentingumo ribas.
Ir aš labai bijau, kad ponas Porošenka galėjo tas ribas pasiekti Ukrainos URM vadovo poste. Nes prezidento poste jis turi dvi labai rimtas problemas: personalo parinkimo, pirmiausia karinio, pagal asmeninio atsidavimo kriterijų, o ne pagal profesinį tinkamumą, ir nesupratimo, kad Ukrainos likimas pirmiausia sprendžiamas frontuose, o ne prie derybų stalo, ir diplomatinės pastangos negali pralaimėjimą kautynių lauke paversti pergale prie derybų stalo. Diplomatija gali tik geriau ar blogiau užfiksuoti tai, kas jau nutiko mūšio lauke.
Man atrodo (beje, aš norėčiau klysti), kad ponas Porošenka prastai susigaudo kariniuose reikaluose, todėl nelabai jais ir užsiima, patikėdamas šalies likimą „parketiniams generolams“. O tai siaubingo pralaimėjimo receptas.
– Ar Jums neatrodo, kad pernelyg daug kam Ukrainos politikoje elementariai nenaudinga sustabdyti karą Donbase, kuriam galima suversti sisteminių reformų nebuvimą, tuo pačiu sukant milžinišką pilką verslą?
– Tai blogai baigsis, bus dar vienas Maidanas, ir sugrius apskritai viskas. Aš iš tiesų nesuprantu Porošenkos personalo politikos. Ankstesnis Ukrainos gynybos ministras (generolas pulkininkas Valerijus Geletejus, vadovavo Gynybos ministerijai 2014 metais nuo liepos 3 iki spalio 14. – „Gordon“). Jo paskyrimas – tai diversija prieš Ukrainą.
Atskleisiu to „karžygio“ biografiją. Pasirodo, jis baigė Ivano-Frankovsko specializuotą milicijos vidurinę mokyklą. Aš šokiruotas! Varžausi paklausti: pone Ukrainos prezidente, jeigu – neduok Dieve – jums prireiks sudėtingos širdies operacijos, ar jūs pasikliausite medicinos mokyklos auklėtiniu? Sovietų Sąjungoje tokio išsilavinimo žmogus daugiausia galėjo būti apylinkės policininku, o čia – kariaujančios šalies gynybos ministras…
Mačiau keletą Geletejaus pasisakymų, jis blykčiojo ką tik išbalintais dantimis ir skelbė: girdi, išmoko kovoti eidamas pareigas. Tai buvo Ilovaisko katilo išvakarėse. Jis net nesuprato, kad jo „mokymasis einant pareigas“ kainavo šimtus, jei ne tūkstančius žmonių gyvybių. Jeigu vidurinio išsilavinimo „mentas“ tampa Ukrainos gynybos ministru, tai tikriausiai Generalinio štabo viršininkas turi būti kulinarijos technikumo auklėtinis.
Nepaisant niūrios situacijos, yra didelė viltis. Kalbu apie naująją ukrainiečių kartą, kuri atėjo į politiką per pastaruosius maždaug 10 metų. Tai žmonės, kurių smegenys veikia teisingai: kai iškyla uždavinys, jie mąsto ir ieško jo sprendimo būdų.
O kaip tradicinis Ukrainos valdininkas sprendžia problemą? Jis pirmiausia sumeta: „O ką aš iš to turėsiu?“ Ir jeigu nieko, tai jis jos ir nespręs. O jei nuo tokių valdininkų priklauso šalies likimas, tai toji šalis atsiduria ten, kur atsidūrė Ukraina praėjus 25 metams po to, kai tapo nepriklausoma – be armijos ir be pinigų. Tikriausiai, Ukrainai reikia išmokti Biblijos scenarijų.
– Kol iš valdžios natūraliu būdu išeis senosios politinės sistemos žmonės, Ukraina gali išnykti.
– Čia viskas priklauso nuo to, kas bus su jūsų kaimyne šiaurėje. Dabar Rusijos likimas žymia dalimi priklauso nuo JAV prezidento. Pasirašęs tik du popierėlius, Obama be jokių branduolinių smūgių gali įstumti RF į priešinfarktinę būseną.
– Gal galima apie tai smulkiau?
– Pirma: didžiausios naftos monopolijos jau spaudžia Obamą, reikalaudamos atšaukti apribojimus Amerikos žaliosios naftos eksportui, jis kol kas priešinasi, bet vilčių yra. Jei Obama tą popierėlį pasirašys, pasaulinės naftos kainos kris.
Antra: suskystintų dujų eksportas. 2015 metų sausį ant Obamos stalo gulėjo apie 100 paraiškų eksportuoti suskystintas dujas iš JAV, o iš jų buvo patenkintos tik penkios. Bet prezidentą ir čia spaudžia galingi lobistai. Laukiama, kad po septynių–aštuonių savaičių pirmoji partija iškeliaus į Europą. Jeigu bus panaikinti apribojimai eksportuoti Amerikos suskystintas dujas, jų pasaulinės kainos irgi kris.
Ir pirmuoju, ir antruoju atveju Kremliui galas. Žinote, kuo unikali Rusija? Kai ekonomika gera, normalios šalys visada normalios. O Rusija tampa pakaltinama užsienio politikoje tik tada, kai patiria rimtų ekonominių problemų. Kai tik RF atsiranda atliekamų pinigų, Kremliui pasimaišo protas: vaikėzai užsimiršta ir išskečia pirštus kaip vėduoklę. Rusija – netradicinės orientacijos šalis ta prasme, kad strateginiu aspektu joje viskas daroma per vieną vietą. Jeigu Vakarai nepanaikins sankcijų, po poros metų Rusija sugrius.
Naftos gręžiniuose, kuriuos dabar eksploatuoja RF, įvairių specialistų vertinimu, naftos liko maždaug dvejiems metams. Naujų telkinių Rusija negali paruošti dėl Vakarų sankcijų. Tad po poros metų šalis liks be naftos.
Informacijos šaltinis – www.gordonua.com
Interviu pateikiamas šiek tiek sutrumpintas.
Gordon.com nuotraukoje: buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas.
2015.04.30; 19:37
