Už Europą ir jos vertybes ne tie, kurie apie tą Europą ir vertybes balso stygas plėšo. Ir rėkdami jas "gina". Taip komjaunuoliai gindavo komunistinius išmislus. Aklai, užsimerkę, neskaitę ir net nematę nei kritikų knygų, nei numylėtos sistemos nesąmonių.
Europą labiausiai myli tie, kurie ją kritikuoja. Už jos vertybes yra tie, kurie mato realias problemas, galinčias sugriauti Europą su visomis jos vertybėmis. Tie, kuriems skauda dėl jos likimo ir išlikimo. Stovėti prie ligonio lovos ir aiškinti, kad viskas gerai ir medikai išsigalvoja yra ne meilė, o beprotystė.
Šiuo keliu į nebūtį žygiuoti smagu ir jau įprasta. Paprasta kairuoliškų nesąmonių schemutė tokia aiški, patogi, esi teisus ir gerutis. O kad taip gyvenant po keleto dešimtmečių Europa paskęs chaose – kam tai rūpi?
Juokingiausias eurokomjaunuolių "argumentas" – bet gi tai naudinga Putinui! Juk jis tą kritiką panaudos propagandai! O ką gi jam naudoti savo propagandai, po galais, jei ne mūsų klaidas ir nesąmones, kurias patys darom? Ar geriau naikinkim save ir toliau, kad Putinas mus pagirtų?
Europa serga multikultūralizmu, žlugdančiu jos pačios tūkstantmetį dvasingumo paveldą, kultūrinį identitetą ir istorinės ateities galimybes. Gražiai idėjai pritrūko labai nedaug – realumo. Tą žodžiais pripažino net geroji teta A. Merkel. Tik žodis netapo kūnu. Praktinė politika liko ta pati. Ir perspektyvoje veda į Europos charakiri, paskęstant islamiškame etnose ir kultūroje.
Politika, ne tik nesugebanti problemų spręsti, bet pati jas sukurianti dešimtmečiams – kitas tos ligos simptomas. Ūktelėjimas iš Berlyno, per porą mėnesių pavertęs kontinentą į chaoso apimtą zoną su spygliuotos vielos tvoromis ir laukais slankiojančiomis šimtatūkstantinėmis miniomis atbėgėlių.
Serga ne kūnas, o siela. Proto ligos nepagydomos savigyda ir apsigaudinėjimu. Civilizacijų konfliktas gali būti vaistai, galintys pagydyti. Paryžiaus aukos gali būti jų kaina ir bloga gali išeiti į gera. Tik būtina salyga, kad ligonis pradžiai bent suprastų, kad serga. Ir norėtų įveikti, o ne paneigti ligą.
Bet apie priežastis dar niekas rimtai nekalba. Permainoms Europos elitas dar nesubrendo. Viskas ir vėl baigsis, teisingiau – nesibaigs – simptominiu gydymu. Politinio paracetamolio tabletėmis. Ir nesigąsdinkit, kad Europa, jei nieko nekeis iš esmės, greit sugrius. Kritimas bedugnėn būna lėtas. Roma merdėjo kelis šimtmečius. Mes dar išgyvensim. Tik kaip su mūsų vaikais?
Panašu, kad bus ir vėl policinė operacija, padidinant ir taip didžiulius savo piliečių sekimo mastus. Suteikiant saugumo struktūroms dar didesnius įgaliojimus susinaikinimo politikos pasekmėms slopinti. Išgaudysim niekšus ir toliau linksmai gyvensim. Nes esam tobuli ir nieko nereikia rojuje keisti. Ypač amžinųjų prisiskaitytų vertybių, kurias reikia ginti, nors jų niekas nepuola. Jomis naudojasi mus žudyti.
Įveikti kariškai fanatikų gaujas – lengviausias darbas. Afganistanas, Irakas – daug galingesnės valstybės – buvo sudorotos per kelis mėnesius. Visa bėda po to. Arba reikia laikyti okupacines armijas amžinai, arba joms išėjus ten prasideda naujas chaoso ratas. Ir gimsta dar didesnis blogis.
Dabar pasigirsta balsų, kad Prancūzija neva vykdys kokią nors sausumos operaciją prieš Islamo valstybę. Žinant Europos sugebėjimus kariauti atrodo tragikomiškai. Seniai tam nėra ir nebuvo nei ryžto, nei galimybių, nei reikšmingų pajėgų. Viena Prancūzija per silpna ateiti ir laimėti. Sąjungininkai neparems (jau neparėmė), konflikto šalys nesutiks ir neleis. Tai utopija.
Bet tarkim – toks stebuklas įvyksta. Juk tą Islamo valstybę kada nors reikia pradėti naikinti. Bėda ta, kad jie tik ir svajoja, kad juos imtų naikinti. Tai jiems tiktų ir patiktų. Taptų tikėjimo kankiniais, patektų be eilės į rojų. Kuris juk ne krikščioniškas su savo nepabaigiamomis mišiomis, o normalus, islamiškas, su gausybe mergų. Musulmonų radikalizmo pasaulis atsiųstų dar rekrūtų ir atsirastų milijonai naujų šalininkų. Penktoji kolona Europoje aktyvuotųsi vos ne kiekviename mieste. Ir ne automobilius degintų.
Džihadistams dabar reikia ne pergalės kare ir net ne tikros valstybės, kurios nepripažįsta ir nepripažins pačios aplinkinės musulmoniškos šalys. O pasaulinio chaoso ir globalinio civilizacijų susidūrimo. Nes tik tada ta jų valsybė kaip islamo pasaulio gynėja ir vienytoja tikrai būtų tvariai įmanoma.
Pasaulį valdo ne svajonės ir pliurpalai apie vertybes. Tai – pakuotė. Valdo interesai. Štai American dream. Tame regione išskyrus Izraelio išlikimą ir Sueco kanalo laivybos stabilumą Amerika strateginių interesų nebeturi. Eikvoti resursus ten, kur nesvarbu – reiškia neturėti pakankamai jų ten, kur svarbu. Kad ir kylančios Kinijos galybės stabdymui.
Islamo pasaulis, įsivėlęs į begalinį konfliktą ne su Izraeliu ar Amerika, o tarpusavyje. Karas be laimėtojų tarp sunitų ir šiitų. Globalių grėsmių Amerikos interesams sumažinimas iki minimumo (teroristinės atakos, tuo labiau – Europoje, nėra globali grėsmė Amerikos interesams). Rusija, įklimpusi į tai iki ausų ir palaipsniui vis silpnėjanti. Sekinantis oponentų ir priešininkų tarpusavio karas, kuriame gali būti arbitru. Svajonė, nukritusi iš dangaus praktiškai už dyką.
Yra ir Russian dream. Vidaus politikoje prekyba įtaka laikoma korupcija, tarptautinėje – norma. V.Putino antrasis atėjimas. Tapsmas konflikto šalimi, be kurios neįmanomi jokie rimti sprendimai. Kuo daugiau regione karo, tuo daugiau šansų naftos kainų erekcijai, nes dabartinės Kremliui mirtis. Tylus Krymo pripažinimas de facto. Ukrainos situacijos užšaldymas ilgam laikui. Ją tyliai sprogdinant iš vidaus tarpusavio rietenomis, kurios neišvengiamos po visų revoliucinių pabandymų. Lėta sankcijų mirtis. Nauja euforijos dozė ir daugybiniai reitingų orgazmai.
Aplinkinės musulmoniškos šalys? Čia vien susiskaldymas ir interesų priešprieša. Islamo valstybė rakštis ne visiems. Tačiau visada problema tavo oponentui. Nugalėsi ją didelėmis pastangomis ir aukomis – o priešininkas sustiprės ir pasinaudos. Todėl niekas su kalifatu rimtai ir nekovoja. Vieni remia Sirijoje vienus, antri – kitus, treti – ketvirtus. Bet politiškai tik veiksmų imitacijos ir laukimo situacijos. Nemažai kas su ISIS patyliukais prekiauja ir pelnosi. Tegu geriau Vakarai ateina, viską sutvarko, mūsų palankumą nusiperka. O mes dėl kainos tai jau pasiderėsim.
EU dream skaidri kaip krištolas. Nieko nedaryti, nieko nespręsti, nieko nekeisti, niekuo nerizikuoti, nieko neplanuoti. Nusipirkti ramybę ir toliau joje ilsėtis. Tik kad mūsų nesprogdintų. Dėl to pasimelsim. Supakuosim ir deportuosim keliolika ar šimtą keliasdešimt potencialių niekadėjų. Policiją į musulmonų kvartalus. Pamėtysim šimtą kitą bombikių. Į Siriją sausumon neisim, nes, neduokdie, dar kokį mūsų karį nušaus. Visi kiti konflikto dalyviai į EU žiūri su neslepiama panieka. Ir teisingai. Jie ten nelemia ir nereiškia absoliučiai nieko. Kare yra vienintelis argumentas – jėga.
Politiniai sprendimai ir JTO nutarimai dėl Sirijos. Kokie nors rinkimai karo į gabalus sudraskytoje šalyje, kur milijonai pabėgėlių ir kasdien vyksta žudynės. To nėra nei vienoje pasaulinės fantastikos aukso fondo knygelėje. Jokios teritorijos kontrolės. Susitarti tarp visų konflikto šalių dėl paliaubų rinkimų laikotarpiui, sudaryti laikinąją administraciją? Pasaka. Jokių rinkimų nebus ir negali būti. Tai tik plepalai apie savanorišką Bašaro al-Asado patraukimą, kuris neįmanomas. Nes be to Amerikai, jį atseit demonizuojančiai, ir Rusijai, jį atseit ginančiai, nėra kaip imtis bet ko.
Ko reikia Islamo valstybės problemai išspręsti, aišku kiekvienam. Valstybės ar jų koalicijos, kuri ateitų, nugalėtų fanatikus ir ilgą laiką administruotų, finansuotų ir sanuotų tą pūlinį. Tam būtinas praktiškai visų aplinkinių musulmoniškųjų valstybių ir didžiųjų pasaulio žaidėjų susitarimas. Ir bendras ilgametis veiksmas. To kol kas nėra. Ir nenusimato.
Nėra nei vienos šalies, kuri sutiktų už karo baigtį sumokėti didelę kainą. Visi dalyviai siekia savo interesų patenkinimo ar bent nepažeidimo. Ir priešininkų interesų pažeidimo ar bent nepatenkinimo. Partijos baigtis neaiški. Nes žaidimas vyksta ne vienoje lentoje. Tai simultanas su daugeliu žaidėjų. Ir padėtis vienoje lentoje keičiasi priklausomai nuo situacijos kitose.
Vargu ar kas abejoja, kad tai greit nesibaigs. Ir kaip baigsis nežino net tie, kurie priima sprendimus. Jie veikia pabandymų ką nors daryti ir žiūrėti kas bus metodu. Vieningo intereso nėra, todėl nebus ir vieningų veiksmų. Jokios strategijos, tik taktika.
Aišku tik tai, kad Putinas vėl įkalė tritaškį. Jis vėl tas, nuo kurio priklauso sprendimai ir su kuriuo rimtai tariamasi. Prisikvietėm ne tik pasiutusius šunis su kalašnikovais. Sveikas sugrįžęs, Vladimirai Vladimirovičiau.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimamantas Rusteika.
2015.11.23; 11:06
