Džesika ir septyni troliai


Print

Suomių žurnalistė, tyrusi prorusiškų interneto trolių veiklą, tapo jų taikiniu

Džesika Aro, dirbanti leidinyje YleKioski, daugiau kaip metus stebėjo Rusijos „trolių fabriko“ veiklą Suomijos žiniasklaidos erdvėje ir socialiniuose tinkluose.

Apie jos tyrimo rezultatus Laisvės radijas (Svoboda.org) jau yra pranešęs. Kaip aiškėja, šis darbas Džesikai psichologiniu požiūriu buvo gana varginantis: pati žurnalistė tapo taikiniu trolinimo atakoms internete, asmeniniams užsipuolimams ir svarstymams teismuose.

Šiomis dienomis Džesika Aro pasidalijo savo patirtimi su YleKioski skaitytojais. Pasak jos, pačiu šiurkščiausiu, šlykščiausiu ir kartu kvailiausiu žurnalistė laiko SMS pranešimą, atsiųstą jai nepažįstamo asmens jos seniai mirusio tėvo vardu, kuris neva tai gyvas ir nepatenkintas stebi dukters profesinę veiklą.

Džesika Aro papasakojo Laisvės radijui apie savo „karą“ su troliais ir jų bendraminčiais.

– Kai prieš metus jūs pradėjote tyrinėti prorusiškų internetinių trolių veiklą Suomijoje, ar manėte, kad tai gali turėti tam tikrų pasekmių asmeniškai jums?

– Aš tikėjausi neigiamos reakcijos iš kai kurių žmonių, bet nemaniau, kad tai įgaus tokius mastus ir faktiškai virs persekiojimo kampanija.

Kaip visa tai klostėsi po jūsų pirmosios publikacijos apie trolius?

– Savo pirmajame straipsnyje, dar 2014 metų rugsėjį, aš, be viso kito, pasiūliau skaitytojams, susidūrusiems su tuo reiškiniu, dalytis savo patirtimi, pasakoti apie būdus, kuriuos naudoja troliai, veikiantys Suomijos žiniasklaidos forumuose ir socialiniuose tinkluose, apie tai, kokias temas ir medžiagas jie skleidžia ar „įmeta“ kaip objektus diskusijoms ir t. t.

Reakcija neuždelsė. Aktyviau už kitus reiškėsi Suomijoje žymus prorusiškas visuomenės aktyvistas Johanas Bekmanas: jis davė interviu keliems rusiškiems portalams, kur apkaltino mane, kad aš neteisėtai sudarinėju Suomijoje gyvenančių Vladimiro Putino simpatikų sąrašus, kad aš bendradarbiauju su CŽV, su Estijos saugumo policija.

Ar tai buvo melas, taip pat ir sąrašo sudarinėjimas?

– Absoliutus. Aš atvirai rašiau, kad manęs nedomina ne tik pavardės, bet net vartotojų, kuriuos mano skaitytojai įtars trolinimu, slapyvardžiai. Mane domina pats fenomenas, jo mastai ir konkretūs būdai. Tačiau Bekmanas ir jo bendraminčiai apkaltino mane neteisėta veikla, nes Suomijoje neleidžia įstatymai sudarinėti tokius sąrašus privačia tvarka, ne oficialiai ir be atitinkamos sankcijos.

Melagingi kaltinimai man neapsiribojo Rusijos žiniasklaida, jie pasirodė ir kai kuriuose Suomijos internetiniuose bei socialiniuose tinkluose. Tuo pačiu metu internete prasidėjo surežisuota kampanija prieš mano darbdavį – valstybinę televizijos ir radijo kompaniją Yleisradio, kurią taip pat apkaltino, kad ji neva tai skriaudžianti tuos žmones Suomijoje, kurie nusiteikę prorusiškai ir simpatizuoja Putinui.

Socialiniuose tinkluose platinama peticija, apeliuojanti į mūsų ombudsmeną, kurią siūloma visiems norintiems pasirašyti. Paskui jam buvo pasiųsta keliolika skundų, beje, surašytų praktiškai vienodai, tarsi nukopijuotų.

Kas ją pasirašė? Ten juk turėjo būti konkrečios pavardės?

– Taip, bet tada aš nenorėjau knaisiotis, kas tai per žmonės. Nors gal vertėjo panagrinėti – neatmetu, kad būtų atsiskleidę įdomių ryšių su trolių aktyvumu mūsų interneto segmente.

Bet gal tarp pasirašiusiųjų buvo ir tokių žmonių, kurie nuoširdžiai įsitikinę, jog jūs darote kažką neteisėto, o jie gina žodžio laisvę?

– Bet juk visos šitos kampanijos tikslas ir buvo įtikinti nenusimanančius žmones, kad aš ir mano darbdavys darome kažką kriminalinio. Visa tai buvo labai gerai paruošta: skundų tekstai, aš juos mačiau, surašyti juridiniu požiūriu labai raštingai.

Be to, aš gavau pranešimų iš savo skaitytojų, kad svarstant tas peticijas ir skundus tinkluose tie, kas nurodė, kad kaltinimai absurdiški, buvo užblokuoti, išmesti iš diskusijos.

O kokia Suomijos žiniasklaida platino apie jus informaciją, kurią jūs vadinate melaginga?

– O, tai įdomu. Daugiausia tinklalapiai, kuriuos galime vadinti netikrų naujienų tinklaraščiais. Vienas iš jų, verkkomedia.org, ypač „įdomus“: jį tvarkė žurnalistas Janusas Putkonenas, kuris dabar dirba Donecke separatistų pusėje ir ten vadovauja informacinei agentūrai DONNI.

Be dalyvavimo kampanijoje prieš mane ir Yle, tas portalas (jie dabar nelabai aktyvūs po to, kai Janusas išvyko į Donecką) platino įvairias konspirologines „naujienas“.

– Ar buvo mėginimų kištis į jūsų privatų gyvenimą, ar viskas apsiribojo kampanija internete?

– Na, reikia pabrėžti, kad viena nuo kito kartais ne visada įmanoma atskirti. Priklausomai nuo mano rašinių publikavimo apie rusų „trolių fabriką“ ir jo darbą, Suomijoje mano elektroninį paštą užplūdo įvairiausi agresyvūs laiškai, taip pat ir su Rusijos adresais.

Antai, juose buvo mano ir mano kolegų atvaizdai, pakeisti fotošopu, „papuošti“ svastikomis ir panašiais atributais, užrašais „suomių fašistai“ trimis kalbomis – suomių, anglų ir rusų. Daugelis iš tų laiškų, akivaizdu, buvo parašyti rusiškai, o paskui Google vertėjo išversti į suomių kalbą. Buvo ir telefoninių skambučių – beje, įdomu, kad kartais skambindavo pasipiktinę skaitytojai, susipažinę tik su dezinformaciniais straipsniais apie mane, o patys mano medžiagų apie prorusiškus trolius neskaitę. Tokiems aš adresuodavau savo pradines publikacijas.

Nors apskritai visa tai buvo labai nemalonu. Ypač visa serija skambučių ir SMS laiškelių su Rusijos, Kazachstano ir Ukrainos numeriais. Aš nenoriu gilintis į detales apie tai, kaip jie įžeidinėjo ir grasino man, bet kai kuriais atvejais tai skambėjo iš tikrųjų siaubingai.

Buvo atakuota ir mano paskyra Facebook‘e – ten subėgo neįtikėtinai daug trolių, kurie mane kaltino viskuo, pradedant rusofobijos propaganda Suomijoje ir baigiant kraujo liejimu Ukrainoje. Pavyzdžiui, itin „geručiai“ linkėjo man greičiau numirti… apsinuodijus uranu. Beje, aš ne vienintelė suomių žurnalistė, kuri buvau atakuojama prorusiškųjų trolių, bet aš buvau jų ypatingos „specializacijos“ objektas.

Ar kas nors jus palaikė? Turiu omeny ir kolegas, ir skaitytojus…

– Taip. Didelė dalis mūsų publikos – žmonės protaujantys. Jie netiki dezinformacija. Aš gavau ne tik šimtus palaikančių laiškučių iš įvairiausių žmonių, bet dar ir daugybę įvairiausios ir įdomios informacijos iš skaitytojų apie trolių veiklą. Apie 200 žmonių pasidalijo su manim savo susirėmimo su troliais patirtimi.

Jūs laimėjote? Jums pavyko parodyti Suomijos auditorijai, kaip dirba „trolių fabrikas“, ir padėti žiniasklaidos skaitytojams bei interneto vartotojams atskirti informaciją nuo dezinformacijos?

– Manau, kad taip. Man pavyko, taip pat ir padedant mano auditorijai, rasti daugybę įdomios informacijos apie trolinimo būdus bei tikslus, apie tai, kaip manipuliuojama visuomenės nuomone.

Be to, keletas ekspertų pateikė man komentarus apie tai – ir, tikiuosi, jie irgi buvo naudingi. Sprendžiant iš daugumos skaitytojų reakcijos, žmonės mano, kad tai buvo geras projektas.

Štai tokie suomių žurnalistės Džesikos Aro atsakymai.

Nuotraukoje: Suomijos žurnalistė Džesika Aro.

Šaltinis: svoboda.org

2015.11.23; 04:45


Prisijunkite prie diskusijos