Pasakojimas, kaip pradanginti milijardą


Print

Perskaičiau įdomų veikalą. Omenyje turiu Manto Dubausko knygą “Snoras žaliems: kaip pradanginti milijarą”. Galima būtų net taip pasakyti: UAB “Gimtojo žodžio” išleista knyga ne vien įdomi, ne vien lengvai perskaitoma. Knyga dar ir reikalinga.

Reikalinga mums, norintiems rimčiau gaudytis sudėtinguose finansiniuose korporacijų, akcinių bendrovių, bankų žingsniuose ir bent jau apgraibomis suvokti, kodėl bankrutuoja “po laiminga žvaigžde” gimę verslininkai, kodėl žlunga jų valdomi “perspektyvūs bankai”.

Sutikite, stebint viešojoje erdvėje pasirodančius politikų, apžvalgininkų, žurnalistų komentarus, kodėl Lietuvos Vyriausybė neturėjo kito kelio kaip tik nacionalizuoti “Snorą”, lengviau pasiklysti informacijos gausoje, nei susigaudyti, kuri iš pateikiamų versijų – arčiausiai tiesos.

M.Dubausko knygoje, kurią galima laikyti pavykusiu, nors ir retu Lietuvos tyriminės žiniasklaidos pavyzdžiu, visos versijos – vienoje vietoje. Tiesa, įžanginiame žodyje M.Dubauskas prisipažįsta, jog “knyga nepretenduoja atskleisti absoliučios teisybės – to padaryti net ir teoriškai neįmanoma, nes daugelį faktų dar ilgai aiškinsis teisėsauga”. Autorius taip pat pastebi, jog “daug dalykų greičiausiai niekada taip ir nebus atskleisti, o atskleidžiant dalį jų bus manipuliuojama (tai vyko ir iki šiol) – nutekinama arba vienai, arba kitai pusei naudinga informacija”. Tačiau M.Dubausko knygoje į banko “Snoras” skandalą žvelgiama atidžiai, iš visų pusių. Ir tai – knygos privalumas.

Tokiuose painiuose dalykuose kaip tikrosios banko žlugimo priežastys vienos tiesos ir vieno atspalvio negali būti. Užvertus paskutinįjį knygos puslapį susidaro įspūdis, jog autorius nuoširdžiai gilinosi į visas versijas, išklausė svarbiausius visų konfliktuojančių pusių argumentus ir kontrargumentus. Nors tai padaryti, beje, buvo nelengva. Kai kurie “Snoro” akcininkai” nepasinaudojo autoriaus suteikta galimybe “išdėstyti savo paaiškinimus”. Geriau bevelyjo patylėti. Tačiau net ir tokiais atvejais knygos autorius pateikė tiek kritiškas, tiek palankias atvirauti nepanorėjusiems versijas.

Knygoje net svarstyta, kokia tikroji žodžio “Snoras” kilmė. Iš pradžių manyta, jog žiloje senovėje šiauriečiai skandinavai šitaip vadindavę nykštukus, saugančius auksą. Bet vėliau paaiškėjo, jog nykštuko vardu Snoras skandinavų mitologijoje lyg ir nėra.

Tad kokią pagrindinę “Snoro” žlugimo versiją įvardina žurnalistas M.Dubauskas? Banalu, bet banko vadovybė rizikingai skolino milžiniškas lėšas su “Snoru” susijusioms kompanijoms ir verslininkams. Be to, “Snoro” vadovybė pati buvo linkusi į sunkiai įsivaizduojamą prabangą. Beje, polinkį be saiko išlaidauti tiek ponas Vladimiras Antonovas, tiek ponas Raimondas Baranauskas tenkino ne nuosavomis, o indėlininkų lėšomis. Knygos autorius daug vietos skiria analizei, kiek kaštuoja “Snoro” savininkų pirkti prabangūs butai, vilos, automobiliai, kokie iš tikrųjų buvo jų atlyginimai. Taip prabangiai gyvenant tikrai sunku išsaugoti verslą, juolab kad konkurencija finansinėse pasaulio sferose – milžiniška.

Tačiau M.Dubausko knygoje dėstomos ne vien buitinės versijos. Antroji versija – politika. Esą “Snoro” bankrotas – tai politinis kerštas, o kerštautoja neva Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Suprask, “Snoro” bėdos prasidėjo tuomet, kai “Snoras” įsigijo dienraštį “Lietuvos rytas”. Šis leidinys nuolat ir kryptingai kritikavo Lietuvos valstybės vadovę. Šią nuomonę palaikė ir buvęs pagrindinis “Snoro” akcininkas V.Antonovas, dienraščiui “Respublika” duotame interviu sakydamas, girdi, “situacija pradėjo rutuliotis tada, kai mes padarėme esminę klaidą – įsigijome “Lietuvos ryto” akcijų paketą neįtardami, kad dėl to visas mūsų verslas bus sunaikintas”.

Knygoje šiai versijai sustiprinti pateikiamas suklusti verčiantis faktas, bylojantis, jog vieną iš “Snoro” interesus ginti sutikusį advokatą kaip tyčia pradėjo tikrinti Valstybinė mokesčių inspekcija. Žurnalistas M.Dubauskas neatmeta galimybės, jog ir jam, pradėjusiam rimtai narplioti “Snoro” žlugimo peripetijas, taip pat neatsitiktinai teko sulaukti Valstybinės mokesčių inspekcijos dėmesio.

Trečioji “Snoro” žlugimo versija – neva geopolitinė. Bent trumpam pamėginkime įsivaizduoti, jog “Snoro” žlugdymo planai parengti arba JAV, arba Rusijoje. Šiai versijai pagrįsti knygoje pateikiami tokie argumentai: vienas stambiausių ir įtakingiausių “Snoro” akcininkų ponas V.Antonovas troško nusipirkti Švedijos Karalystės bendrovę SAAB. O Amerika, kurios koncernui “General Motors” priklausė SAAB, labai nenorėjo, kad slapčiausios technologijos atsidurtų “kažkokio rusų bankininko rankose”. Todėl amerikiečiai sugalvojo gudrų planą, kaip užkirsti kelią tokiam politine prasme nenaudingam sandoriui.

Taip pat esama versijos, jog “Snorą” žlugdė net kelių užsienio valstybių slaptosios tarnybos. Mat būtent per “Snorą” galbūt buvo atliekami slapti atsiskaitymai su pasigaminti atominę bombą žūtbūt siekiančiu Iranu. Vienas iš argumentų, palankių tokiai versijai – žinia, jog pono V.Antonovo tėvas kadaise užėmė labai įtakingas pareigas SSRS atominės energetikos pramonėje. Neatmetama ir versija, jog bankininkas V.Antonovas tapo per daug nepriklausomas nuo Kremliaus, ir Rusijos vadovybė nusprendė pamokyti savarankišku tampantį bankininką. O tuo pačiu – atkeršijo ir Lietuvai, nesitaikstančiai su oficialiosios Maskvos pozicija.

Knygos “Snoras žaliems: kaip pradanginti milijarą” autorius tvirtina, jog galimas net ir ketvirtasis variantas. Suprask, niekam nebuvo labai sunku sužlugdyti “Snoro”, kadangi šio banko savininkai dalino išties rizikingas paskolas bei tikrai mėgo išlaidauti daugiau, nei leidžia sveikas protas. Tačiau galbūt “Snoro” padėtis nebuvo tokia tragiška, kaip bandoma dabar pavaizduoti. Galbūt banką dar buvo įmanoma gelbėti. Tačiau Lietuvos prezidentė arba užsienio žvalgybos pasinaudojo atsiradusia puikia proga ir banką pastūmėjo prarajos pusėn.

Ypač vertas dėmesio skyrius, kuriame žurnalistas M.Dubauskas pasakoja apie dar 2003-aisiais metais gautą slaptą pažymą, kurioje sakoma, esą per “Snorą” mūsų valstybė “bus įtraukta į stambias nešvarių pinigų plovimo operacijas, bankui gali būti pateiktos milijardinės pretenzijos iš Rusijos teisėsaugos organų ir trečiųjų šalių, kurios aktyviai kovoja su pinigų plovimu (…), visa tai gali smarkiai smogti žmonėms ir organizacijoms, turinčioms sąskaitas banke, pervedant stambias sumas tuo pačiu gali būti “išvesti” ir banko aktyvai, o tai priverstų jį bankrutuoti”. Tos pažymos žurnalistas M.Dubauskas nepadėjo į stalčių. Jis apie tai informavo kai kurias mūsų slaptąsias bei specialiąsias tarnybas. Bet reakcijos – jokios. Tarsi perspėjimo nė nebūtų.

Duodamas interviu skandalingosios TV laidos “Akistata” vedėjui Kristupui Krivickui žurnalistas M.Dubauskas smulkiai papasakojo, kokios sulaukė reakcijos iš atsakingų valstybės institucijų. Apie 2003-aisiais metais žurnalisto M.Dubausko pažymą minėtoje “Akistatoje” nieko išsmaus ir konkretaus nesiteikė papasakoti tuometiniai Lietuvos valdžios atstovai – Mečys Laurinkus, Arvydas Sadeckas ir Artūras Paulauskas.

Žinoma, slaptoji pažyma – dar ne įrodymai, jog bus elgiamasi būtent taip, kaip joje nurodoma. Jei tokio pobūdžio pažyma padedama į archyvą, tai dar nereiškia, jog rimtai į pažymą nepasižiūrėję pareigūnai turi piktų kėslų. Juk ir CŽV, remiantis kai kurių analitikų teiginiais, turėjo užtektinai išsamios informacijos, jog islamo teroristai ketina lėktuvais atakuoti Niujorko dangoraižius. Tačiau dėl informacijos gausos neatkreipė deramo dėmesio. Kitaip tariant, rimčiau nesusidomėjo, neįžvelgė realaus pavojaus. Dabar jau labai keblu pasakyti, ko pritrūko tuometiniams CŽV darbuotojams – darbšumo, įžvalgumo, o gal analitinių gebėjimų?

Tad nenuostabu, kad ir mūsų VSD nesureikšmino žurnalisto iš kažkur atneštos slaptosios pažymos. Nieko įtartino, jei ir tuometinis Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas nesureikšmino gautų perspėjimų.

Labai įdomi tuometinio “Snoro” savininko V.Antonovo reakcija, kai žurnalistas M.Dubauskas jo klausinėjo apie slaptojoje pažymoje piešiamą niūrųjį scenarijų. Žurnalistas M.Dubauskas savo knygoje pabrėžia, jog buvo nustebintas ramios, subalansuotos V.Antonovo reakcijos. “Prieš užduodamas klausimus tikėjausi, kad jis sutriks, pradės manęs klausinėti, iš kur gavau informaciją, išsisukinės nuo atsakomybės. Tačiau atrodo, kad jis tokiam pokalbiui jau buvo pasirengęs ir nė kiek nesutriko”, – M.Dubauskas prisimena knygoje “Snoras žaliems: kaip pradanginti milijardą”.

Taigi Rusijos bankininkas slaptąją pažymą pavadino konkurentų bandymu žlugdyti svarbius susitarimus. O po to išvardino pažymoje esančias klaidas. Tų klaidų demaskavimas išties menkino “pažymos vertę”.

2003-aisiais metais į dienos paviršių buvo iškilęs dar vienas keistas reiškinys. Tais metais Rusijos “Konversbank” investavo į “Snorą” dideles pinigų sumas. Pati Rusijos žiniasklaida “Konversbank” ir “Snoras” bendradarbiavimą pavadino “labai keistu sandoriu”.  Pasak žurnalisto M.Dubausko, labiausiai nuostabą kėlė tai, kad “Snorą” įsigijo mažesnis už jį bankas. “Konversbank” turtas tuo metu siekė apie 310 mln. litų, o banko “Snoras” – daugiau nei 1,1 mljr. litų. Rusijos komercinis bankas turėjo vos 7,6 mln. litų indėlių ir buvo suteikęs 132,6 mln. litų paskolų. “Snore” tuo metu buvo laikoma  842 mln. litų indėlių, o paskolų portfelis buvo vertas 562 mln. litų. Taigi “Snoras” tuo metu buvo didesnis net ir už “Konversbank” bei “Akademchimbank” kartu sudėjus.

Tačiau ši aplinkybė nepasirodė įtartina Lietuvai. Įtartina nepasirodė ir vieša paslaptis, esą “Akademchimbank” buvo tuo metu laikomas kaip “didelė pinigų skalbimo mašina, kur dirbo labai odiozinės asmenybės”. Pavyzdžiui, ponas Ugolkovas, buvęs GRU bendradarbis, kurio pavardė anksčiau buvo minima kalbant apie įtartinas finansines operacijas Rusijoje.

Įdomi dar viena aplinkybė. Nepamirškime, jog “Snoro” neįsileido Didžioji Britanija. 2007-aisiais Lietuvos Bankas palaimino “Snoro” ketinimams užsienyje atidaryti savo filialą. Tačiau šio palaiminimo nepalaimino britai. 2008-aisiais metais “Snoras” gavo neigiamą atsakymą iš Londono. Britų finansinių paslaugų priežiūros tarnyba motyvą neįsileisti “Snoro” paaiškino tuo, kad jai kyla rimtų klausimų “dėl finansų skaidrumo”.

Koks čia tuometinio Lietuvos Banko vadovo R.Šarkino vaidmuo? Žurnalistas M.Dubauskas pastebi, esą “Snoro”, kaip ir visų kitų bankų, padėtis ėmė blogėti 2008-ųjų antroje pusėje, prasidėjus tarptautinei ekonominei krizei. Jai silpstant Lietuvos Banke būta kalbų apie tai, kad privalu priversti “Snorą” pertvarkyti savo veiklą pagal Lietuvos reikalavimus. Tačiau tada, anot knygos autoriaus, “nugalėjo nenorintieji kelti triukšmo“, tarp kurių buvo ir tuometinis valdybos pirmininkas R.Šarkinas.

Žurnalistas M.Dubauskas pripažįsta, jog “ramybės troškimas krizės įkarštyje – puikiai suprantamas”. Pradėję kritikuoti vieną banką finansų prižiūrėtojai galėjo sukelti nereikalingos panikos visose finansinėse sferose ir sugriauti dar bent keletą silpniau ant kojų bestovinčių bankų.

Tačiau visas bėdas versti ant tuometinio Lietuvos Banko vadovo pečių – taip pat per daug neatsargu ir primityvu. Galbūt ponas R.Šarkinas nuoširdžiai tikėjosi, jog “Snoro” problemą pavyks likviduoti tyliai? R.Šarkinas visur ir visada laikėsi “ramybės taktikos”. Jis visąlaik, tiek viešai, tiek uždaruose posėdžiuose, neigė matąs negerovių. Juolab kad net tris kadencijas vadovavęs Lietuvos Bankui R.Šarkinas neturėjo didelių sukrėtimų. Rūpesčių būta tik darbo pradžioje, kai bankrutavo Lietuvos akcinis inovacinis ir “Litimpex” bankai.

Savo knygoje žurnalistas M.Dubauskas kelia ir šį klausimą: “sunku rasti aiškų atsakymą, kam “Snorui” reikėjo “Lietuvos ryto”. Skaitytojui peršama išvada – kiek netikėta. Esą “Lietuvos rytui” labiau reikėjo “Snoro” finansinių injekcijų, nei “Snorui” – šio dienraščio.

Taigi M.Dubausko knyga apie tai, kaip Lietuvoje galima pradanginti milijardą, – įsiminė kaip dėmesio vertas žurnalistinis tyrimas. Tačiau tuo pačiu – nerimą keliantis. Akivaizdu, kad net ir sėkmingai pasibaigus “Snoro” skandalui Lietuva nebus apsaugota nuo tokio dydžio finansinių praradimų. Ir vargu ar kada nors turės konkretų atsakymą, kas atsakingas už pradangintą milijardą. Kaltų, kaip visada, nebus.

Nuotraukoje: Manto Dubausko knygos “Snoras žaliems: kaip pradanginti milijarą” viršelis.

2012.03.23


Prisijunkite prie diskusijos