Turime unikalią galimybę…


Print

Turime unikalią galimybę Europos Sąjungos lygiu kurti instrumentus, kurie įtikintų Rusiją nesiimti veiksmų prieš kurią nors ES šalį.

Bet pirmiausia noriu nuoširdžiai pasidžiaugti Lietuvos krepšinio pergale. Perfrazuojant savaitgalį nuskambėjusią vieną garsią frazę apie tai, kas kam skolingas ar neskolingas, galėčiau pajuokauti, kad mes, visa Lietuva, šiai krepšinio komandai ir jos treneriui esame skolingi nuoširdžią, vyrišką padėką, o jie lieka mums skolingi aukso medalius. Tikiu, kad artimiausiu metu šios skolos bus atlygintos.

Sveikinu Vokietijos kanclerę Angelą Merkel su nuostabia pergale rinkimuose. Tai Europos taupumo, santūrumo ir europinės atsakomybės pergalė.

Keletas žodžių apie Dembavos mergaitės tragediją. Reiškiu užuojautą artimiesiems, užuojautą padoriajai Lietuvai, kad tai vyksta mūsų šalyje. Tai mūsų visų tragedija. Visi mes kalti, kad Lietuvos žemė užaugina tokius žmogžudžius.

Stebina vidaus reikalų ministras, kurio svarbiausias rūpestis tokiomis minutėmis – ką nedelsiant atleisti iš pareigų. Žinomas pigus politikų triukas pačiam pirmajam ką nors atleisti, taip dirbtinai rodant savo tariamą principingumą ir taip bandant išvengti klausimų apie paties ministro atsakomybę.

Tačiau dabar noriu pakalbėti apie Vyriausybės atsakomybę agresyvėjančios Rusijos akivaizdoje.

Matome agresyvėjančią Rusijos elgseną. Turime pastebėti ne tik ekonominį karą pasienyje, bet ir agresyviai nekonstruktyvią „Gazprom“ laikyseną. Matome sparčiai didėjančią elektros kainą „Elektros biržoje“, kur iki šiol dominavo prekyba rusiška importuojama elektra. Ši buvo pigi tol, kol mus reikėjo „gundyti“ atsisakyti Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto, o kai tik ši valdžia ėmė rodyti, kad ji jau sugundyta marinuoti šį projektą, taip rusiškos elektros kaina ėmė didėti, ir dabar biržoje yra apytikriai 6 centais didesnė nei praėjusiais metais šiuo metu. Galų gale turime suvokti, ką reiškia vien galingi puolamieji manevrai Lietuvos pašonėje.

Rusijos agresyvėjimą turime matyti ne tik Lietuvos atžvilgiu.

Prekybiniai karai su Moldova ir Ukraina, ta pačia Gruzija, represiniai karai su opozicija pačioje Rusijoje, didžiuliai puolamieji kariniai manevrai Baltijos šalių pašonėje yra tik vis dažniau pasirodantys atskiri epizodai, kurie, sudėlioti į vientisą paveikslą, niekam neturi palikti kokių nors iliuzijų.

Bent jau mūsų regione ir Lietuvoje ligšiolinių iliuzijų neturėtų likti, nepaisant visų deklaracijų apie santykių „perkrovimus“, Rusija agresyvėja, ir tai yra ilgalaikė tendencija.

Sunku pasakyti, kas tokią tendenciją lemia – ar V. Putino asmeninės savybės, ar silpnėjanti ekonomika, ar skausmingai prarandamos iliuzijos, kad imperijos galybė dar gali sugrįžti, kai Ukraina vis labiau linksta link Europos, ar noras išbandyti, kiek Jungtinėms Valstijoms dar rūpi mūsų regiono saugumas. Gali būti, kad lemia visuma šių priežasčių. Bet kuriuo atveju mums yra svarbiau suvokti, kaip turime elgtis mes ir kokių sisteminių klaidų turime vengti, kad, matydami tokias tendencijas, patys savęs nesilpnintume.

Be abejo, pirmiausia kalbėsiu apie Vyriausybės veiklą. Ką, remdamasis savo patirtimi, rekomenduočiau Vyriausybei:

1. Principingai atsisakyti iliuzijų, kad kokie nors santykių perkrovimai gali kaip nors pakeisti situaciją. Pastarasis prekybinis karas su Lietuva aiškiai parodė, kad Rusijai visai nesvarbu, kas yra Lietuvos valdžioje – ar dešinieji, atvirai kalbantys apie Rusijos grėsmes, ar kairieji, tikrieji rusofobai, bijantys atvirai kalbėti apie santykių su Rusija realias problemas ir mėgstantys žadėti, kad jie pataisys santykius su Rusija. Rusija, priešindamasi Rytų kaimynystės sėkmei, siekia savo geopolitinių tikslų grubiai grasindama prekybiniais ir tikrais militariniais karais. Valdžios bandymas ir toliau viešai puoselėti iliuzijas apie būsimus gerus santykius yra savo žmonių apgaudinėjimas, kuris brangiai kainuoja mūsų verslui, energetiniam kiekvieno iš mūsų saugumui, o ateityje gali sukelti dar didesnių problemų, jeigu nenustosime žmonių maitinti naiviomis iliuzijomis.

2. Socialdemokratams reikia atsikratyti vidinės nuostatos, kuri jų neapleidžia net ir beveik metus būnant valdžioje, kad oponavimas konservatoriams yra svarbiau nei valstybės reikalų sprendimas. Todėl socialdemokratai, didžiąja savo laiko dalį skirdami aiškinimui, kad jie viską daro geriau nei darė konservatoriai, save įvaro į kampą, ypač ten, kur reikia tik principingai tęsti.

Pavyzdžiui, derybose su „Gazprom“ socialdemokratų noras bet kokia kaina įrodyti, kad jie gali geriau susitarti su „Gazprom“, leidžia „Gazprom“ įžūliai reikalauti iš Lietuvos visai nepriimtinų nuolaidų. Valdžia negali pripažinti, kad „Gazprom“ tiesiog iš jos tyčiojasi, keldamas absurdiškus reikalavimus, nes toks pripažinimas kartu būtų ir pripažinimas, kad visa ligšiolinė propaganda apie blogas konservatorių derybas buvo visiškai nepagrįsta. Todėl net ir po „Gazprom“ akibrokšto ir toliau yra kalbama apie tai, kad Vyriausybė stengsis susitarti iki šildymo sezono pradžios, taip pademonstruojant, kad šiai Vyriausybei propagandiniai reikalai yra svarbiau nei realios, nacionalinius interesus apginančios derybos ir viso dujų sektoriaus ilgalaikė pertvarka.

3. Tiek atsispyrimas prekybiniam karui, tiek derybos su „Gazprom“ ar saugus apsirūpinimas elektra, lygiai kaip terminalo ar naujos atominės statybos yra nacionalinės svarbos projektai, kurių sėkmingam realizavimui reikia kiek galima platesnio sutarimo. O tam būtina sąlyga, kad esantys valdžioje gebėtų tinkamai pasidalinti jų turima informacija ir savo planais tiek su Prezidente, tiek su Seimu ir jame veikiančiomis politinėmis partijomis.

Tačiau šiandieninė valdžia elgiasi priešingai ir net Prezidentė turėjo garsiai pareikalauti, kad jai būtų pateikta informacija. Mes bandome informaciją apie derybas su „Gazprom“ gauti Seime, bandome pasikvieti energetikos ministrą į frakcijos posėdį, kuris vyktų uždaro posėdžio režimu. Tačiau viskas veltui – antra savaitė beldžiamės, ir viskas veltui. Lyg Lietuva nustojo būti parlamentine demokratija. Lygiai taip pat nieko negalėjome iškvosti iš ministro Lino Linkevičiaus, kokių veiksmų Lietuva imasi, kad Rusija nutrauktų prekybinį karą. Manau, kad tas pats bus su mūsų klausimais dėl situacijos elektros rinkoje, kuri kuo toliau, tuo labiau mus jaudina.

Valdžiai slapukaujant dėl kvailo užsispyrimo ar tiesiog nežinant, ką atsakyti (ypač kai už to slypi paprasčiausias neveiklumas) ir tylint, be abejo, kad opozicijai nieko kito nebelieka, kaip tik įtarinėti, kad valdžia yra ką nors negero sumaniusi. Tenka pažymėti, kad kartais mūsų tokio pobūdžio įtarimai būna ir pagrįsti.

Ir taip vietoj to, kad agresyvėjančiai Rusijai demonstruotume vieningą lietuvišką frontą, mes turime aiškintis tarpusavyje, ar valdžia neišduos esminių Lietuvos interesų. Valdžia, nei gebanti tokius interesus tinkamai suvokti, nei gebanti sutelkti platesnį frontą tokių interesų gynybai, yra Lietuvą silpninanti valdžia. Todėl raginu valdžią savo atsakomybę matyti kur kas plačiau nei vien tik rūpestį asmeniniais ar partiniais reitingais.

4. Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungai (ES). Todėl turime unikalią galimybę sutelkti visos ES pastangas tam, kad ES lygmeniu būtų pradėti kurti reikalingi politiniai ir teisiniai instrumentai, kurie įtikintų Rusiją kitą kartą nesiimti tokio pobūdžio veiksmų prieš kurią nors ES šalį. Iki šiol negirdime, ar to bus imtasi. Gerai, kad Premjeras lankosi Vatikane ar stebi krepšininkų kovas Slovėnijoje, bet kas nuveikta kitose pagrindinėse ES sostinėse, siekiant mūsų situacijos supratimo, nieko nežinome. Greičiausiai todėl, kad nieko ir nenuveikta. O tai reiškia, kad pasibaigus šiam prekybinio karo etapui, Lietuvai belieka laukti kito, žinant kad jam atėjus nei mes, nei ES ir vėl nebūsime pasiruošę.

Ir pabaigai – apie linksmesnius dalykus. Apie tai, kaip valdžia nutarė sau pasididinti atlyginimus. Niekaip kitaip negaliu pavadinti to, ką praeitą savaitę padarė Vyriausybė ir Seimo dauguma, prisidengdama Konstitucinio Teismo (KT) nutarimu. KT sąmoningai suteikė valdžiai kelis mėnesius laiko, kad spėtų surasti tinkamus sprendimo būdus, kad būtų pasirūpinta ne tik valdžios, bet ir eilinių biudžetininkų atlyginimais.

Tačiau valdžia taip nieko ir nesugalvojo, atlyginimai didės tik valdžiai, tuo tarpu bibliotekininkams palikta galimybė beviltiškai protestuoti dėl nedidinamų atlyginimų internete. Tuo tarpu akivaizdu, kad įstatymų, kurie praėjusią savaitę buvo priimti, visai ir nereikėjo priiminėti, nes KT nutarimai savaime būtų įsigalioję. Todėl Prezidentė būtų visiškai teisi, vetuodama Seimo priimtus įstatymus ne tik kaip neteisingus, bet ir kaip visai nereikalingus.

Savo ruožtu mes pasiruošę ir toliau kovoti už teisingesnius sprendimus atstatant atlyginimus, ir esame įsitikinę, jog valdžiai pasirūpinus, kad KT nutarimas būtų įgyvendintas taip neteisingai, po to, kai jis jau bus įgyvendintas, Seimas privalės išnaudoti savo konstitucines galias tam, kad būtų nustatyta nauja, teisingesnė atlyginimų sistema.

Nuotraukoje: Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos pirmininkas Andrius Kubilius.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt

2013.09.23


Prisijunkite prie diskusijos