Lietuvių tauta ir jos valstybė su nepriklausomybės atgavimu iš ligos patalo nepasikėlė. Randasi „daktarų“ iš svetur, randasi ir savų šundaktarių, deja, gydančių svetimais vaistais su multikultūralizmo ir kitokiais tautai netinkamais priedais.
Tautos liga įsisenėjusi, nes beveik visų lygių valdžiose tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart Komunistų partijos pavadinimą pakeitęs, išliko ir veikia atitinkamai, ligą nugalėti reikia ypatingų vaistų ir priemonių, kurias surasti ir pavartoti, deja, turi tik pati tauta.
Dvasininko, prelato, žurnalisto dr. Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, fotografo, Lietuvos radijo pirmojo diktoriaus, poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“. Nors talkos stulpas įvardintas ketvirtuoju, tačiau šiandienai jis yra itin aktualus.
Talkos reiškinio Lietuvoje šaknys siekia šimtmečių praeitį. Talkomis buvo organizuojama valstybės gynyba, pilių bei įtvirtinimų statyba. Talkomis buvo statomos bažnyčios, tiesiami keliai, statydinami tiltai, sausinamos pelkės, be talkų neapseidavo rudeniniai kūlimai, linarautė privačiuose žemdirbių ūkiuose. Talkose buvo reiškiamas žmonių solidarumas, bendruomeniškumas, taurumas, atliekant darbus ar vykdant veiklą bendram reikalui be atlygio. Talkose vyko žmonių bendradarbiavimas, buvo išreiškiama viena iš didžiausių žmonijos vertybių – žmonių tarpusavio bendravimas.
Kelias į nepriklausomybės atkūrimą taip pat ženklintas talkomis (Baltijos kelias, budėjimai atgautos nepriklausomybės sargyboje, mitingai, piketai). Šių dienų efektingas labdaros akcijas neįgaliesiems taip pat ženklina talkos reiškinys. Talka reikalinga ir artėjantiems rinkimams į Seimą.
Artėjančių rinkimų rinkiminė kampanija turėtų vykti ne nuožmioje partijų ar kandidatų į Seimą kovoje, o talkos Tautai ir Valstybei šviesoje. Nors pati demokratija ir rinkimų mechanizmas pasižymi, deja, neištaisomomis ydomis, tačiau, susitelkus kilniam tikslui, demokratijos mechanizmą galima įvaldyti, padėtį įmanoma keisti, Lietuvą iš ligos patalo kelti. Talkoje vietą turi rasti ir sisteminėmis pasivadinusios, iš biudžeto ir milijonieriais tapusių fizinių asmenų remiamos, partijos ir naujos, tik ką susikūrusios. Sisteminės partijos neturėtų pretenzingai savo svoriu kėsintis „užgulti“ naująsias partijas. Tačiau kol kas taip nėra.
Antai nekorektišku, sumaištį keliančiu laikytinas sąskrydžio Ariogaloje „Su Lietuva širdy“ pareiškimas „Dėl politinės padėties rinkimams artėjant“, kai naujos, gerų siekių partijos sulyginamos su destruktyviomis, o kai kurios destruktyvios net neminimos.
Labai panašu, kad šį pareiškimą rengė sisteminės, mokesčių mokėtojų pinigais remiamos politinės jėgos, nes, tarkim, „Drąsos kelio“ partiją, kuri tarp kitų pareiškime įvardinta blogiuke, remia daugelis politinių kalinių ir tremtinių, iškilios, Lietuvos nepriklausomybei nusipelnusios asmenybės, moraliniai autoritetai Sesuo Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, signataras Algirdas Endriukaitis ir kiti. Randasi partinėje kovoje ir kitokie, iššūkiams prilygstantys nutikimai, deja, išprovokuoti.
Tose pačiose vienmandatinėse apygardose ketina rungtis Neringa Venckienė su Irena Degutiene, o Aurelija Stancikienė – su Andriumi Kubiliumi. Keistokai kai kam atrodo tokia kandidatų priešprieša. Tačiau tikriausiai ji radosi kaip atoveiksmis į tam tikrą valstybės vadovų veiksmą arba neveiklumą, kai jo reikėjo. Dėl to, žinoma, nereikėtų piktintis, o garbingai kandidatams rungtis ir ateityje elgtis taip, kad atoveiksmis nebūtų provokuojamas.
Provokaciniu braižu paženklintos bylos, kurios keliamos „patvoriniams“ ar jų rėmėjams mitinguotojams, žiniasklaidos atstovams. Akivaizdžiai naudotas smurtas paimant mergaitę iš globėjos N.Venckienės, antstolės veiksmai, teisėsaugos ir Valstybės vadovų abejingumas dėl šių įvykių tik avių bandos galėjo nepapiktinti, palikti be atoveiksmio.
Tačiau juoko vertą atoveiksmį bandoma pritempti prie nusikalstamos veikos, už ją jau uždėtos piniginės baudos, grasinama kalėjimu, tas bylas, tarsi itin svarbias valstybei, stengiamasi nagrinėti ypatingos skubos tvarka. Ar nepanašu į „iš aukščiau“ organizuotą priešrinkiminį šturmą? Visuomenei tikrai to nereikia, todėl ji teisėsaugos veiksmus priima kaip naują provokaciją, kuri gali pasireikšti neprognozuojamu atoveiksmiu.
Partinę rinkiminę kovą pakeitus į rungtynes talkoje Tautos ir Valstybės naudai, turėtų keistis ir partinė reklama, skatinanti į valdžias eiti jaunesnius, labiau išsilavinusius asmenis ne su pažadais „didinti“, „siekti“, o su aiškia tautos ir jos valstybės tvirtinimo ideologija. Dėl to tik laimėtų pasiligojusi Lietuva. Kadangi tautos ir jos valstybės tvirtinimo ideologijų daug nėra, rinkėjas lengvai atsirinks savo partiją, o pažadukus galės be gailesčio pamiršti.
Šiandien itin reikalinga talka pilietinei, tautiškai susipratusiai patriotinei visuomenei ugdyti, ją telkti Lietuvos valstybingumui tvirtinti. Atgimimo pradžioje iškili visuomenės veikėja, diplomatė Gintė Damušytė teigė, kad svarbiausiu procesu Lietuvoje reikia laikyti pilietinės visuomenės formavimą ir ugdymą.
Šiam procesui Lietuvoje dėmesys nebuvo rodomas, o jam iš tikrųjų reikalinga talka, reikalinga idealistinių politinių bei visuomeninių organizacijų talka politiniam Lietuvos klimatui keisti. Todėl ir rinkiminėje kampanijoje neturi vyrauti pažadai materialia gerove rūpintis (dažniausiai nerealūs), ne buities reikaliukai, o Tautos ir Valstybės būties dalykai.
Taip ir rinkėjui bus lengviau orientuotis, kurie į rinkimus eidami su pilnos atsakomybės nuostata, galės statyti užkardą į valdžias tiems, kas politiką laiko pelningo verslo arena, iš to kraunasi milijonus, atvers kelią tiems, kas savo žiniomis ir dora veikla jau pasižymėjo, kas akivaizdžiai jau tarnauja Tautai ir jos valstybei.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.
2012.08.14
